Foma Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

Stop kadras: Henrikas Kurauskas

Stop kadras: Henrikas Kurauskas

Intelektualia ir temperamentinga vaidyba teatro scenoje ir didžiajame kine aktorius įkūnijo daugiau kaip 100 personažų. Įsimintiniausius aprašo Jolita Dimbelytė-Mchichou.

J. Janonis Juliaus Būtėno, Aleksandro Kernagio „Pamilau dangaus žydrumą“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

JULIUS JANONIS Juliaus Būtėno, Aleksandro Kernagio „Pamilau dangaus žydrumą“, 1957 m., ir filmas „Julius Janonis“, 1959 m.

Juliaus Janonio vaidmenį Henrikas Kurauskas kūrė du kartus: Akademiniame dramos teatre pastatytoje pjesėje „Pamilau dangaus žydrumą“ ir po dvejų metų pasirodžiusiame vaidybiniame filme „Julius Janonis“. Tragiško likimo poetas sovietmečiu aukštintas kaip revoliucionierius, buvo galima jį įkūnyti pompastiškai, nevengiant patoso. Bet H. Kurauskui J. Janonio poezija padėjo atskleisti jauno kūrėjo vidinį pasaulį, individualius žmogaus ir poeto bruožus. „Atrodė, kad teatrališkumo šleifas ekrane neišvengiamas, – apie filmą rašė kritikas Saulius Macaitis, – ir jis tikrai retsykiais juntamas. Vis dėlto pagrindinis „Juliaus Janonio“ pranašumas yra tai, kad talentingo, mąslaus aktoriaus prigimtis priešinosi standartinio kovotojo klišei, kad herojaus paveikslas (o čia jau negirdėtas to meto sovietiniam filmui dalykas) nuspalvintas ištisine minorine intonacija.“

Hamletas Williamo Shakespeare’o „Hamlete“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

HAMLETAS Williamo Shakespeare’o „Hamletas“, 1959 m.

Apie W. Shakespeare’o „Hamletą“ parašyta nemažai veikalų, sukurta daugybė spektaklių, filmų, dramos interpretacijų. Kiekvienas menininkas bandė atsakyti į klausimą, koks yra Hamletas ir apie ką šis legendinis kūrinys. Akademiniame dramos teatre „Hamletą“ statęs Juozas Rudzinskas pagrindinį vaidmenį patikėjo 30-mečiui H. Kurauskui.

„H. Kurausko Hamletas – temperamentingas jaunuolis, kuriam gyvenimo džiaugsmas yra tiek pat būdingas, kiek ir filosofinis susimąstymas“, – rašė teatrologas Dovydas Judelevičius. Vilniaus rusų dramos teatro režisierius Leonidas Lurjė taip vertino aktoriaus talentą: „O štai ir pats Hamletas. Jis stovi netoli sosto, kukliai, juodai apsirengęs, rūsčiai išsiskiriantis iš karaliaus rūmų išsipusčiusios svitos. Labai jaunas šis Hamletas. Ir tai iš karto verčia tikėti tuo paveikslu.“

Kisa Iljos Ilfo, Jevgenijaus Petrovo „Dvylika kėdžių“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

KISA Iljos Ilfo, Jevgenijaus Petrovo „Dvylika kėdžių“, 1968 m.

Šį labai populiarų kūrinį inscenizavo žinomas rusų aktorius Jevgenijus Vestnikas, Lietuvoje spektaklį pastatė režisierius Algirdas Lapėnas. Ant puslankiu scenoje sustatytų dvylikos kėdžių sėdėjo dvylika aktorių. Vien vyrai. Šie dvylika spektaklyje atliko trisdešimt keturis vaidmenis. Kodėl vien vyrai? Gal tai buvo režisieriaus aliuzija į praeities teatrą, kai vyrai įkūnydavo ir moteris? O gal stilistinė priemonė humoro kupinam teatrališkam reginiui sukurti? Ostapą Benderį vaidino Audris Chadaravičius. „Minties giganto, asmens, artimo Jo imperatoriškajai šviesybei“, tiksliau – Ipolito Matvejevičiaus Vorobjaninovo, vadinamo Kisa, vaidmenį naujai ir netikėtai, pasak to meto kritikų, sukūrė H. Kurauskas. „Juo galima žavėtis nuo pirmos iki paskutinės scenos. O Kisos šokis restorane – tai ne tik puikiai atlikti pa, bet visas Vorobjaninovo – „minties galiūno“ – portretas, nevykėlio biografija, jo danse macabre“, – pabrėžė Audronė Girdzijauskaitė.

Foma Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

FOMA OPISKINAS Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“, 1971 m. 

Henriko Vancevičiaus režisuotame spektaklyje „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“ H. Kurauskui vėl teko griežti pirmuoju smuiku. Aktorė Kristina Gudonytė yra pasakojusi: „Tuo metu, kai teatre kūriau savo pirmąjį vaidmenį, jau buvau pradėjusi tapyti. Pirmieji bandymai buvo atliekami pastele, tapiau nerealius, sufantazuotus, susapnuotus personažus – daug daug įvairių charakterių, veidų. Repetavome „Stepančikovo dvarą ir jo gyventojus“, aktorius H. Kurauskas jame atliko pagrindinį Fomos Opiskino vaidmenį ir labai kankinosi, išgyveno, nes neįsivaizdavo, kaip turėtų atrodyti jo personažas. Jam tai buvo labai svarbu, ypač pajusti vaidmens visumą: per pertraukėles tarp repeticijų apie tai pasišnekučiuodavome. Grįžusi namo, besimokydama savo tekstą nutapiau, kaip, mano manymu, turi atrodyti visus namus terorizuojantis Opiskinas, stengiausi, kad aktoriaus portrete atsispindėtų ne tik jo kuriamo personažo išorė, grimas, šukuosena, apranga, bet ir sudėtingas charakteris. Kai parodžiau savo darbą H. Kurauskui, jis labai nustebo, apsidžiaugė ir pasakė: „Ačiū tau, dabar žinau, kaip tą tipą vaidinti!

Mažvydas Justino Marcinkevičiaus „Mažvyde“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

MAŽVYDAS Justino Marcinkevičiaus „Mažvydas“, 1978 m.

Man asmeniškai teko matyti tik du Lietuvos akademinio dramos teatro Mažvydus: Laimono Noreikos atskleistą dėmesingą ir gerą žmogų bei Regimanto Adomaičio perteiktą intelektualią asmenybę. Dana Rutkutė rašė, kad H. Kurausko Mažvydas buvęs labai temperamentingas. Jis gynė žmogų, bet Lietuva jo Mažvydui buvo svarbesnė net už žmogų. „H. Kurauskas skverbiasi į vaidmens gylį, jo prasmę“, – vertino aktorė ir teatrologė.

Nors ne viską jam pavyko įgyvendinti įtaigiai, „jo kuriamas Mažvydo paveikslas artėja prie autoriaus filosofinės koncepcijos, yra spalvingas, labai dramatiškas“.

Kreontas Jeano Anouilh’o „Antigonėje“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

KREONTAS Jeano Anouilh’o „Antigonė“, 1979 m.

Irenos Bučienės pastatytame spektaklyje veiksmas vyko tarsi restauracijos dirbtuvėse tarp skulptūrų fragmentų ir biustų. Aktoriai vilkėjo stilizuotus antikinius ir šių dienų kostiumus. Kūrinio centre – du antagonistai: Antigonė ir Kreontas. Antigonės vaidmenį režisierė patikėjo jaunai aktorei Eglei Gabrėnaitei, o Kreonto – Juozui Meškauskui. Vėliau šio personažo ėmėsi H. Kurauskas. Pasak žurnalisto ir teatro kritiko Valdo Vasiliausko, H. Kurausko „Kreontas – seniai ir nepakeičiamai susiformavusios struktūros asmenybė, kadaise laisva valia pasakiusi „taip“. Ir tai ne kompromisas, o sąmoningai pasirinktas kelias.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų