Stipri moteris

Stipri moteris

Artėjant Gintaro Varno spektaklio „Junas Gabrielis Borkmanas“ premjerai, visos aktorės Jūratės Onaitytės minutės tampa suskaičiuotos. Maždaug 40 jų tenka Viktorijai Vitkauskaitei, sekančiai sudėtingą, bet įdomų naujo vaidmens kūrimo procesą.

Net jeigu būčiau profesionali tardytoja, iš J. Onaitytės apie jos būsimą vaidmenį nepavyktų išpešti nė žodžio daugiau – tuo esu įsitikinusi. Pirmadienio pavakarę susėdusios ant kiek nutrintų minkštasuolių Valstybinio jaunimo teatro koridoriuje leidžiamės į pokalbį, kuris šiek tiek primena katės ir pelės žaidimą. Vos išgirdusi klausimus apie savo vaidinamos herojės likimą ar charakterį, aktorė papurto galvą arba ištaria: „Imsiu dabar ir pasakosiu!“ Kai atsitraukusi po kurio laiko vėl bandau pažvelgti į būsimą Fru Borkman portretą, J. Onaitytė išlieka atkakli: „Šioje vietoje palikime daugtaškį.“

Tų daugtaškių mūsų pokalbyje daugiau nei kitų skyrybos ženklų. Vis dėlto iš J. Onaitytės intonacijų, gestų juntu, kad ši nuostata – ne poza ar įnoringumas. Jau apsigaubdama galvą samanų spalvos šaliku ir sukdama išėjimo link aktorė prisipažįsta kadaise gavusi skausmingą pamoką. Prieš režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklio premjerą ji davė trumpą interviu apie tai, kaip suvokia savo vaidinamą heroję. Po premjeros pasirodžiusioje recenzijoje jos įsivaizdavimai buvo sumalti į miltus. „Ten rašė: „ji norėjo tą padaryti, tą padaryti, o nieko neišėjo“… Aš kelis mėnesius mintyse rašiau atsakymus, buvau prisėdusi net laiško rašyti. Bet dukra tada pasakė: „Mama, tau taip atsakys, kad…“ – daugtaškį juoku nutraukia J. Onaitytė.

Priešingai nei mūsų pokalbyje, artėjant spektaklio „Junas Gabrielis Borkmanas“ premjerai aktorės dienotvarkėje nei daugtaškių, nei pauzių nebeliko. Kai Kūčių išvakarėse eidama į teatrą sulaukė režisieriaus G. Varno skambučio, iki būsimos premjeros tebuvo likę apie pusantro mėnesio. Juokingai mažai, turint omeny laukiantį krūvį – sudėtingą herojės psichologinį portretą, daugybę teksto, jau gerokai į priekį pažengusį kūrybinį procesą. Aktorė, iš pradžių turėjusi vaidinti pagrindinio herojaus Juno Gabrielio Borkmano žmoną, iš repeticijų pasitraukė. Todėl režisierius J. Onaitytės paprašė gelbėti situaciją, kurią komplikavo kiekviena iki premjeros artėjanti diena.

Tą patį vakarą, po spektaklio grįžusi namo, ji susirado ir vėl perskaitė šią Henriko Ibseno pjesę. Tada galutinai apsisprendė, kad atsisakyti ir darbo su G. Varnu, ir tokio vaidmens būtų kvaila. Todėl teko atsisakyti švenčių, ankstesnių planų ir visą laiką skirti darbui. Kalėdos buvo trumpos, Naujieji metai – su tekstu. Vėlai į spektaklio kūrybinį procesą įsiliejusiai menininkei viską reikėjo mokytis, jos žodžiais, pagreitintai. „Bet jau sutikdama viską numačiau, kas bus, ir pusė to jau įvyko – ir panikos priepuoliai, ir…“ – mosteli ranka aktorė. Įprastai repeticijos trunka šešias septynias valandas, o J. Onaitytė su Fru Borkman praleidžia po pusę paros. „Dar turiu ją užčiuopti, rasti jos ašį“, – apie savo heroję tarsteli ji. Nors vos sutikusi imtis vaidmens pirmiausia puolė ne mokytis teksto, bet analizuoti pjesę: „Kitaip negaliu mokytis teksto, jei pirmiausia neišanalizuosiu, kodėl ji taip elgiasi, kodėl ji taip sako, ką ji turi omenyje.“

Kakta į sieną

Vėlyvajam kūrybiniam dramaturgo etapui priskiriama pjesė – šeimos drama, kurioje susipina nusivylimo, nuoskaudų, kartų konflikto ir žlungančių iliuzijų linijos. J. Onaitytė spektaklyje vaidina Fru Borkman – bankrutavusio bankininko (akt. Kostas Smoriginas) žmoną. Moterį, kurios ryšiai su vyru ir dvyne seserimi apėję komplikacijomis, o reikli ir dusinanti meilė sūnui subrandina kitokių vaisių, nei vylėsi motinos širdis.

Kalbėdamos prisimename bent keletą kūrinių, kurių atspirties tašku tampa finansinis ir emocinis bankrotas: nuo Woody Alleno filmo „Džasmina“ iki Tennessee’io Williamso „Geismų tramvajaus“ (beje, 1987-aisiais Juozo Saboliaus režisuotame to paties pavadinimo televizijos spektaklyje J. Onaitytė suvaidino Blanšą – vieną savo svajonių vaidmenų). Tačiau H. Ibseno pjesėje finansinis bankrotas – tik padarinys, tik ryški, bet smulki žlugusių iliuzijų kaleidoskopo detalė. Pagrindinis vaidmuo pjesėje tenka ne bankrotui ir gal net ne Junui Gabrieliui Borkmanui. Jo aplinkos moterys   žmona ir jos sesuo – tikros ibseniškos šiaurietės, kurioms dramaturgo valia skirti ryškūs, pirmaplaniai, bet sudėtingi likimai.

Man „gerai“ dar nieko nereiškia. Man turi būti labai gerai.

„Fru Borkman yra stipri moteris. Gaila, kad Borkmanas, kai buvo laikas, visai nepaisė jų sąjungos“, – tarsteli J. Onaitytė. Tokios buvo ir kitos H. Ibseno dramų moterys, kurias teko įkūnyti aktorei. Fru Borkman – jau ketvirtoji. 1980-aisiais Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Statytojas Silnesas“ ji suvaidino Hildę. Prieš 19 metų pirmą kartą susidūrė su G. Varnu jo režisuotame „Hedos Gabler“ pastatyme, kuriame atliko pagrindinį vaidmenį. Prieš dešimtmetį ji buvo Ozė – Pero Giunto motina – koncertinėje H. Ibseno ir Edvardo Griego poemos „Peras Giuntas“ versijoje. Dabar – negandų ir iliuzijų sulaužyta Gunhilda Borkman. „Ibseno moterys stiprios. Jei jų tikslams kas netinka – moka įkąsti, įgelti, pašiepti. Man patinka stiprios jo moterys“, – sako aktorė. Ir prasitaria pateisinanti net komplikuočiausius savo vaidinamos herojės bruožus: „Mes visi turime savo tikslą ir siekiame jo panašiai kaip tragedijoje. Einame kakta į sieną.“

(Iš kairės) J. Onaitytės, K. Smorigino, D. Overaitės ir V. Petkevičiaus personažai susipynę į komplikuotų santykių gumulą. (D. Matvejevo nuotr.)

Baisi profesija, baisi

„Taip nesinori į tą dar nepadarytą vaidmenį“, – taip J. Onaitytė yra sakiusi ne tik man apie Fru Borkman, bet ir apie Hedą Gabler režisieriui Juozui Javaičiui. 1998 m. jo laidoje „Hedos Gabler mįslė. Susitikimas su aktore Jūrate Onaityte“ iš ciklo „Kūrybos metas“ aktorė kalba apie ką tik užgimusį vaidmenį. Nors laidoje parodyti keli epizodai iš G. Varno režisuoto spektaklio, ir čia Hedos Gabler personažo analizes aktorė kelis kartus atremia „nesakysiu“. Filmavimo grupę ji sutiko sodyboje vidury miškų. Nutrintais sportbačiais, pilku plačiu megztiniu, lyg norėtų nusiimti visus vaidmenis, kostiumus, kaukes. „Baisi profesija, baisi“, – ištarė tada lyg sau, lyg pašnekovui. Tų žodžių neatsiima ir šiandien, nors kitokios profesijos nebeįsivaizduotų – šioji, aktorės žodžiais, jai buvo nulemta likimo.

Viena minėto baisumo dalių – ypatingas reiklumas sau ir perfekcionizmas. „Per daug iš savęs reikalauju, pernelyg graužiuosi dėl nesėkmių. Man „gerai“ dar nieko nereiškia. Man turi būti labai gerai“, – šypteli. Įtampa ir nerami širdis – prieš spektaklį, savigrauža, nuolatinė klaidų analizė – po: „Ryte pabundi ir tikrini save: kaip čia elgtis, gal pirmiau mankštą padaryti. Ne, širdis baladojasi, geriau pakvėpuosiu. O dabar dar tekstą pasikartoti… Visą laiką save derini. O juk ir scenoje groji savo nervais, savimi. Tai labai iškankina.“

Kita baisumo pusė – tragiški J. Onaitytės herojų likimai. „Du kartus scenoje teko nusišauti. Ir abu – pas Varną“, – sako aktorė, turėdama omenyje Hedą Gabler ir Kristiną spektaklyje „Gedulas tinka Elektrai“. To paties režisieriaus spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė“ jos vaidinta Katerina Ivanovna išprotėjo. Jokastė Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje „Oidipas karalius“ – taip pat. „Kartą moteris iš aptarnaujančio teatro personalo pasakė: „Aš pusę spektaklio praverkiau, nesuprantu, kaip jūs, aktoriai, turite jaustis?“ Taip ir jaučiamės – pusę spektaklio praverki, o paskui dar numiršti, – šypteli aktorė ir tęsia: – Bet man padeda laikas. Negaliu skubėti persirengti, greitai nusivalyti grimo. Viską darau pamažu, ir tekėdamas laikas po truputį išvalo. Užtat ir užmiegu vėlai, nes reikia laiko.“

Vos prieš metus duodama interviu žurnalui „Legendos“ J. Onaitytė sakė: „Man pasisekė, kad didieji mano darbai buvo jaunystėje, kai ir jėgų, ir noro buvo.“ Tačiau Fru Borkman vaidmuo – tikrai ne antraplanis, irgi pareikalaujantis daug ir jėgų, ir noro. Aktorė neslepia per pauzes tarp darbų pagalvojanti, kad galbūt nauji vaidmenys jos gyvenime jau baigėsi. Taip pamąstydavo teatre keičiantis režisieriams, su kuriais daug dirbdavo. Tokia mintis šmėkštelėjo ir visai neseniai, prieš sulaukiant netikėto G. Varno skambučio. Tačiau į pauzes ji žvelgia ramiai, be panikos ar nusivylimo. Visai kaip stipriosios H. Ibseno moterys: „Kai esi laisva, gali daryti, ką nori: skaityti, ką nori, o ne ką reikia, žiūrėti kokius tik nori filmus. Tik pradedu mąstyti, kad gal subrendau monospektakliui – ir vėl koks pasiūlymas, ir vėl duoda vaidmenį, ir monospektaklis vėl nueina į šalį. Į pauzes žiūriu labai ramiai. Ateis laikas, ir viskas bus. O dabar manęs tiesiog neima, aš netinku. Kodėl? Todėl, kad baigiasi raide l.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų