(Scanpix nuotr.)

Stebuklinga kunigaikštystė: atradimai Lichtenšteine

Stebuklinga kunigaikštystė: atradimai Lichtenšteine

Lichtenšteinas yra viena mažiausių Europos valstybių. Taip pat viena turtingiausių bei saugiausių, bet dėl to nė kiek nenuobodi. Seáną Williamsą sužavėjo susitikimai su šios šalies kunigaikščiu ir jo pavaldiniais.

„Eins, zwei, drei… los!“ – sušuko man už nugaros diržais prisisegęs Patrickas Dünseris. Tai buvo signalas pasileisti bėgte šlaitu žemyn klampojant per storą sniego paklotę, kol pradėsiu mataruoti kojomis ore. Laviruodami tarp medžių viršūnių laikėmės arčiau Reino. Apačioje plytėjo Šveicarija, už mūsų – Austrija. Vos pakilęs į orą Patrickas parodė vakarinį pasienį, o paskui vėl apsisukome pasižvalgyti į Lichtenšteiną. Skridome parasparniu.

Sklęsdamas akimis aprėpiau visą šeštos mažiausios pasaulio valstybės teritoriją. Esu gyvenęs Šveicarijoje, atostogavęs Austrijoje, o studentams dėstęs apie XIX a. „vokiškųjų“ žemių (nedidelių teritorijų kaip ši) suvienijimą, bet Lichtenšteiną vis pražiūrėdavau. Dabar jis visas plytėjo man prieš akis.

Beveik 25 km ilgio teritorija. Žemumų kraštovaizdis nusagstytas gyvenvietėmis, bet akivaizdžiai rečiau nei gretimose valstybėse. Pievose ganosi galvijai, ten, kur kadaise pūpsojo piemenų trobelės, dabar stūkso bankai ir lyg pasaulio dantų protezai styro gamyklos. Pramonėje dirba 38 proc. šalies gyventojų – stebėtinai didelė dalis, palyginti su kitomis valstybėmis. Pietuose matyti beveik visas maždaug 13 km ilgio kelias, vedantis aukštyn į Malbuno slidinėjimo kurortą. Praskridome nykštukinės šalies sargyboje stovinčią pilį. Dabar šios pareigos tik tradicinės – Lichtenšteinas jau seniai neturi kariuomenės. Tačiau šalį vis dar valdo kunigaikštis. (Tiesą sakant, du: valstybės vadovas ir jo sūnus, kuris užsiima kasdienėmis pareigomis.) Bandydamas apšilti prieš nusileidimą vėl pajudinu kojas ore. Nuo pakilimo prabėgus 15 minučių nusileidau Lichtenšteine, spėjęs apžiūrėti visą valstybę.

Šalį nesunku pražiūrėti žemėlapyje arba istorijos vadovėlių paraštėse. Kaip ir Didžioji Britanija, tai yra konstitucinė monarchija, bet čia gyvena vos 38 tūkst. žmonių, palyginti su 66 mln. britų. Lichtenšteino istorija labai paprasta. Prieš tampant valstybe 1719 m., jį sudarė vos dvi Habsburgams atskaitingos, bet, kad ir kaip keista, jiems nepriklausančios grafystės. 1699 m. vieną jų, Šelenbergą, prasiskolinę grafai panoro parduoti. Johannas Adamas Andreasas von Liechtensteinas už ją paklojo 115 tūkst. gilderių, o 1712 m. už 290 tūkst. įsigijo antrąjį regioną – Vaducą. Liechtensteinai buvo austrų aristokratai. Jie iškilo Habsburgų dvare, bet neturėjo kunigaikštystės, o drauge ir vietos prie Šventosios Romos imperijos valdžios stalo. Lygiai prieš 300 metų, 1719-ųjų sausį, vienas Habsburgų atstovas nutarė, kad Šelenbergą ir Vaducą galima sujungti į Lichtenšteino kunigaikštystę. Taip ir gimė ši šalis. Nors kitose Europos valstybėse siautė revoliucijos ir buvo perbraižomos sienos, Lichtenšteinas liko toks pat: politiškai stabilus ir tris šimtmečius be pertraukos valdomas tos pačios kunigaikščių šeimos. Prieš keliasdešimt metų jis tapo lengvatinio apmokestinimo zona, kurioje įmonių daugiau nei piliečių.

Tą vakarą nutarėme pasiautėti Vaduco baruose. Abiejuose. Užeigos linksmos, bet skendi dūmuose.

Lichtenšteinas neturi oro uosto ar geležinkelio stoties, tik dviaukščių autobusų, iš kurių pro miesto stogus matyti dirbami laukai, tinklą. Visą dieną praleidęs kunigaikščių archyve šeimai vis dar priklausančiuose Lichtenšteino sodų rūmuose Vienoje, naktiniu traukiniu iš ten nuvažiavau į Austrijos pasienyje esantį Feldkirchą. Perone stovėjau nuvargusiomis akimis. Nerimavau. Draugai tvirtino, kad Lichtenšteinas nevertas nė penkių mano gyvenimo minučių, ką jau kalbėti apie ketvirtadalį valandos, kurį ketinau praleisti sklandydamas parasparniu, ar penkias dienas, kurias planavau paskirti šiai šaliai. Čia neskubėjo apsilankyti net ankstyvieji teritoriją įsigiję šeimininkai: pirmasis kunigaikštis į Lichtenšteiną atvyko tik 1842 m. Kunigaikštystę faktiškai valdė vietos administratorius, landfogtas. Tačiau iš pradžių net ir jis mieliau rinkosi gyventi Feldkirche. Taigi į autobusą įsėdau su nerimu žvelgdamas į tuščius užrašinės lapus ir laukiantį dar neužpildytą laiką. Dalis keleivių išlipo prie odontologinių sistemų gamyklos „Ivoclar Vivadent“, kiti prie daugybės bankų, aptarnaujančių šalies gyventojus ir kitus pasiturinčius žmones, kuriuos čia traukia minimalūs mokesčiai. Išlipau sostinės Vaduco centre.

Stikliniai fasadai žioravo šviesos atspindžiais, žaidžiančiais nepriekaištingai švariose gatvėse. Buvo judriausias darbo dienos metas, bet nemačiau nė vieno žmogaus, tik iškilmingą transporto priemonių srautą. Su fotografe Gaia patraukėme į meno muziejų. Buvome vieninteliai lankytojai. Paskui nukulniavome į gretimą pašto ženklų muziejų, kur Alpių oro gaivą užgožė šviežių dažų kvapas. Muziejus buvo remontuojamas. Sutikta ponia atsiprašė ir patarė užsukti į nacionalinį muziejų. Ten mūsų jau laukė moteris su dviem audiogidais rankose. „Puiku, jums pavyko!“ Pasirodo, kolegė ją įspėjo telefonu. Jautėmės lyg įžengę į filmavimo aikštelę, kur tapome stebimais personažais. „Esi matęs „Trumano šou“?“ – pajuokavo Gaia. Pradėjome nuo gyvūnų iškamšų, paskui perėjome prie auksinių medalionų, kuriuos Salvadoras Dalí sukūrė ankstesnio kunigaikščio garbei. Vizito pradžia buvo išties siurreali.

Tą vakarą nutarėme pasiautėti Vaduco baruose. Abiejuose. Užeigos linksmos, bet skendi dūmuose. Ši privilegija buvo patvirtinta visuotiniu referendumu. Lichtenšteino gyventojai save laiko santūriais, bet nevengia pasipasakoti apie gyvenimą. Bare „Esquire“ susipažinau su bankininkais, menininku, muzikos mokytoju. Jie pabrėžė, kad Lichtenšteinas yra viena turtingiausių pasaulio šalių, kad viskas veikia kuo puikiausiai ir kaip būtų puiku, jei šalies himnas būtų giedamas pagal vietos kompozitoriaus Josefo Rheinbergerio muziką. Dabar Lichtenšteino himnui naudojama Didžiosios Britanijos himno melodija, ir tai sukėlė nemažai juoko šaliai žaidžiant futbolą su Anglijos rinktine (Lichtenšteinas abusyk pralaimėjo 0:2). Gretimo baro „Zwei Bar“ klientai atrodė mažiau pasiturintys ir dalijosi kasdieniškesniais rūpesčiais. Savininkas man priminė, kad ne visi piliečiai turtingi. Bet kadangi valstybė tokia maža, daugelis pabrėžia pagarbą kitų gyventojų nuomonėms. Juk labai gali būti, kad ginčo dalyviai pažįstami.

Per kitas kelias dienas pakalbinome visus svarbesnius Lichtenšteino asmenis. Ir visus likusius. Svečiuose pas sėkmingą mokesčių klausimais konsultuojančią Feichtingerių šeimą paklausiau į trečiąją dešimtį vos įkopusios Fionos, ar tokioje mažoje šalyje sunku susirasti partnerį. Nusišypsojusi ji atsakė, kad paprastai prieš priimant sprendimą gerai apmąstomi padariniai: „Lichtenšteiniečiai puoselėja užmegztą ryšį. Tikėtina, kad jie jau buvo kurį laiką pažįstami arba vienas apie kitą žinojo.“ Motina Caroline nusijuokė: „Tikra tiesa, kad žingsnis gerai apsvarstomas. Pagalvokite, kiek yra Lichtenšteino automobilių registracijos numerių. Visus galima rasti kataloge. Todėl, jei pasistatėte automobilį prie kieno nors namų…“

Į darbą – iš Austrijos

Pagrindine kalnų kurorto Malbuno gatve trainiojosi slidinėjimo instruktoriai, vilkintys karališkosios raudonos spalvos apranga su karūnomis, išsiuvinėtomis ant nugaros. Slidinėjimo mokyklą iš tėvo netrukus perimsiantis Christophas Bühleris nepamena, kaip išmoko slidinėti. Jam tada buvo vos dveji. Vaikino kolegos yra seni mokyklos draugai ir kaimynai. Jie daugiausia moko vokiečius, austrus ir šveicarus, nes autobusais į vienos dienos ekskursiją atvykę turistai kurorto nepasiekia. Ch. Bühleris patarė papietauti kitai šeimai priklausančiame viešbutyje „Turna“. Pasisotinę rioščiais (tarkuotų bulvių blynais), Alpėse laikomais lengvu užkandžiu, patraukėme į restoraną „Walserhof“, kur turėjo groti gyva muzika.

Padavėja Katalin Göltl išreiškė viltį, kad akordeonai bus atvežti po valandos. Tačiau Lichtenšteinas – ne Šveicarija, todėl valanda užsitęsė iki pustrečios. Moteris vis prieidavo prie mūsų stalelio restorano sąskaita įpilti vietos vyno – Riesling-Sylvaner ir Pinot Noir. Trumpam net prisėsdavo pabendrauti, kaip ir su kitais svečiais. Maniau, kad K. Göltl – vietinė, bet paaiškėjo, jog ji kilusi iš Vengrijos. Jei darbuotojai iš kitų Europos valstybių nėra susituokę su Lichtenšteino piliečiais, teisę gyventi šalyje jie gali laimėti loterijoje. K. Göltl jau tris kartus bandė, bet vis nepatenka tarp 28 kasmet paskelbiamų laimingųjų. Kol kas ji priversta gyventi Austrijoje ir kasdien važinėti į darbą. Lichtenšteinas atviras kultūriškai, bet ne politiškai: teisės ir biurokratinės kliūtys vienodos ne visiems.

Nuo šios šalies kultūros neatsiejama medžioklė. Ji meta šešėlį tik perkeltine prasme: kone visi šviestuvai pagaminti iš elnių ragų, paprastai net kelių porų. Pastangos apriboti medžioklę menkos galbūt dėl to, kad medžiotojų klubai įstatymu įpareigoti užtikrinti tvarią kalnų ir miškų aplinką. Kadaise šis laisvalaikio praleidimo būdas buvo kilmingųjų privilegija. Tais laikais, kai kunigaikščiai nesilankydavo savo žemėse, jiems būdavo siunčiami teritorijos aprašymai. Viename 1757 m. parengtame penkių puslapių dokumente išsamiai išdėstyta, kokių gyvūnų ir augalų esama Lichtenšteine: nuo ūdrų iki valgomųjų trumų. Šiandien daugiausia medžiojami elniai ir alpiniai ožiai.

Vaduco medžiotojų klubo prezidentas Markusas Meieris paaiškino, kad po 1962-ųjų įstatymų reformos tuo užsiima ne vien turtingieji. Pagal nacionalinį planą rengiamose medžioklėse dalyvauja vyrai ir kelios moterys iš įvairių socialinių grupių. Be to, privaloma surengti metinę trofėjų parodą: valdžios atstovai patikrina, ar nepažeidžiami rūšių, skaičiaus ir lyties apribojimai. Šiame kontekste iškamšomis užverstos Vaduco muziejaus salės byloja labiau ne apie kraugerišką keistenybių pomėgį, o apie tvarką ir valstybinę priežiūrą.

Reikšminga pažintis

Liko susipažinti su paskutiniu lichtenšteiniečiu – monarchu Hansu-Adamu II. Turistai į Vaduco pilį neįleidžiami, žurnalistai irgi lankosi retai. Šalies gyventojai į pilies teritoriją pakviečiami Valstybės dieną, rugpjūčio 15-ąją. Per priėmimą įteikiami apdovanojimai už nuopelnus, sporto laimėjimus, gerus pažymius arba išlaikytus abitūros egzaminus. Vietos žmonės labai gerbia kunigaikščių šeimą. 2003 m. visuotiniu balsavimu patvirtintos konstitucijos pataisos suteikė kunigaikščiui teisę vetuoti referendumų ar parlamento sprendimus, bet taip pat atvėrė piliečiams teisę išreikšti nepasitikėjimą monarchija ir ją panaikinti. Vėliau inicijuota kampanija atšaukti kunigaikščio veto teisę žlugo. Monarchijos gerbėjai ir kritikai sako, kad jaunesnių kartų atstovai labiau didžiuojasi gyvendami kunigaikštystėje. Vienas mūsų sutiktas į trečią dešimtmetį įkopęs jaunuolis ant krūtinės buvo išsitatuiravęs žodžius Gott, Fürst und Vaterland.

Dievas, kunigaikštis ir tėvynė – tai nacionalinė trejybė ir dauguma šalies gyventojų yra atsidavę visoms jos dalims. Dvejuose iš trejų svečių namų ir viešbučių, kuriuose buvau apsistojęs, ant sienų kabojo kunigaikščių portretai, o kambariai pavadinti jų vardais, be to, visuose buvo religinių statulų. Lichtenšteinas tebėra labai katalikiškas: čia draudžiami abortai, tiesa, leidžiama tuoktis tos pačios lyties asmenims. Patriotizmas gyvas ir aktualus. Kaip ir kaimynai austrai bei šveicarai, daugelis lichtenšteiniečių 2018 m. gruodį pasipriešino pasauliniam Jungtinių Tautų susitarimui dėl migracijos politikos. Vykdomoji valdžia ir kunigaikščio rūmai buvo linkę jam pritarti. Galiausiai Lichtenšteinas susilaikė.

Kirtę pakeliamąjį tiltą įžengėme pro automatiškai atsidariusius grotuotus geležinius vartus. Už jų plytėjo gotikinis kiemas, apsuptas bokštų ir tarp jų šmėžuojančių Alpių viršukalnių. Paprastai lichtenšteiniečiai vienas į kitą kreipiasi neformaliu įvardžiu „tu“. Tačiau čia, ant kalvos, deramas kreipinys yra Durchlaucht – Jūsų Šviesybe. Nervinausi, kad neužmirščiau.

Be reikalo. Kunigaikštis Hansas-Adamas – puikus pašnekovas, kuris užkrečiamai juokiasi. Jo tėvas buvo pirmasis Lichtenšteine apsigyvenęs kunigaikštis. Jis persikėlė iš Vienos į Vaducą 1938 m. naciams aneksavus Austriją. Hansas-Adamas buvo išsiųstas į vietos pradinę mokyklą ir pirmasis iš bendraamžių gavo rykščių. „Man, berniukui, tai buvo kone garbės ženklelis“, – pasakoja jis. Jaunasis kunigaikštis norėjo pritapti prie savo žmonių. Jam akivaizdžiai svarbus vietos kraštovaizdis: laisvalaikiu jis mėgsta bėgioti po miškus. Bare sužinojau, kad Hansas-Adamas bėgioja basas, bet pamaniau, jog tai vietinė legenda. „Ne, tai tiesa, – nusišypso jis. – To nedarau tik iškritus sniegui.“

 Praleidus ten kelias dienas ir pažvelgus į šalį iš paukščio skrydžio ji atrodė jau ne juokinga, o kerinti.

Jis norėjo studijuoti archeologiją arba galbūt fiziką. Bet po karo dabartinėje Čekijos teritorijoje konfiskavus giminės rūmus ir žemes jam teko užduotis gelbėti šeimos verslą. Kunigaikštis papasakojo buvęs pakrikštytas Hansu-Adamu protėvio garbei, kuris ne tik įsigijo Šelenbergą bei Vaducą, bet ir atkūrė šeimos finansus po Trisdešimtmečio karo XVII a. viduryje. Hansas-Adamas II pasekė jo pavyzdžiu neįtikėtinai sėkmingai: jis vadovauja pasauliniam bankui, turtingiausiai Europos monarchijai ir vienai labiausiai pasiturinčių pasaulio valstybių. Praturtėjus atsivėrė galimybė Vaduce įrengti tinkamą kunigaikščių rezidenciją ir istoriškai tiksliai restauruoti dvejus rūmus Vienoje. Paklausiau, ar taip buvo pasielgta dėl polinkio į istoriją. Kunigaikščio žodžiais, iš dalies, bet visų pirma dėl to, kad jautė pareigą: „Ypač motina sakydavo, kad jei turėsi pakankamai pinigų ir jei bus įmanoma, derėtų viską restauruoti.“

Kadangi kunigaikštis vis pabrėžia istorinį tęstinumą, norėjau pakalbėti apie tai, kas būtų galėję nutikti. Buvau skaitęs, kad 1867 m. prieš parduodama Aliaską Jungtinėms Valstijoms Rusija šią teritoriją pasiūlė Lichtenšteinui. Žvelgiant į snieguotas viršukalnes toks keistas sandoris atrodo kone suprantamas. Tuometis kunigaikštis buvo Habsburgų diplomatas Sankt Peterburge, bet šis pasiūlymas rašytiniuose šaltiniuose neužfiksuotas. „Žinoma, vaikystėje ši istorija skambėjo kerinčiai“, – nusijuokė Hansas-Adamas. Ar jis būtų priėmęs tokį pasiūlymą? „Tai būtų siaubinga mintis. Kokia tikimybė, kad mums būtų pavykę tais laikais ją išsaugoti ar net tinkamai valdyti? Ir kaip apskritai būtume ten nusigavę?“

Lichtenšteino istorijai būdingas pragmatiškumas ir gera diplomatija. Ši teritorija buvo įsigyta perkant balsus. O Šventajai Romos imperijai byrant kunigaikščių giminei pavyko priimti tinkamus sprendimus. Johannas I vadovavo Habsburgų taikos deryboms su Napoleonu ir įtikino jį įtraukti Lichtenšteiną į Reino konfederaciją. Dėl to 1806 m. kunigaikštystė tapo visiškai nepriklausoma. Hansas-Adamas prisimena, kad po Antrojo pasaulinio karo Austrijos žemės Forarlbergo politikas jo tėvui pasiūlė prijungti šią teritoriją prie Lichtenšteino, kad greičiau baigtųsi Prancūzijos okupacija. „Net tuo metu neturėjome kariuomenės“, – sako jis. Hansas-Adamas teigia nesąs diplomatas iš prigimties, bet būtent jis atvedė Lichtenšteiną į Europos ekonominę erdvę ir Jungtines Tautas.

Daug metų Lichtenšteinas buvo pajuokos objektas net politinėje arenoje. Šią mažytę šalį neabejotinai parodijuoja 1955 m. parašytas Leonardo Wibberley romanas apie šaltąjį karą „Riaumojanti pelė“ (The Mouse That Roared), pagal kurį vėliau pastatytas filmas su Peteriu Sellersu. Vis dėlto Lichtenšteinas ne toks komiškas, senamadiškas ar perprantamas, kaip aprašytoji Grand Fenviko kunigaikštystė. Netinka ir stereotipas, kad tai – nuobodi pasakų šalis. Tai drauge paprasta šiuolaikinė valstybė ir Centrinės Europos atskalūnė. Išvažiavau autobusu pro kitą valstybės galą, nei atvykau. Praleidus ten kelias dienas ir pažvelgus į šalį iš paukščio skrydžio ji atrodė jau ne juokinga, o kerinti. Sutikti žmonės, nuo kunigaikščių iki barų lankytojų, buvo smagūs, mąslūs ir gebantys pažvelgti į abi ginčo puses. Jie pragmatiški, bet drauge romantiškai laikosi tradicijų. Būtent dėl šių savybių šiuolaikiniame pasaulyje Lichtenšteinas yra retenybė.

Seánas Williamsas yra Vokietijos ir Europos kultūros istorijos dėstytojas Šefildo universitete.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų