(Scanpix nuotr.)

Slaptoji agentė B. Macron

Slaptoji agentė B. Macron

Pirmoji Prancūzijos ponia Brigitte Macron atsidūrė dėmesio centre. Sophie Pedder domisi, ar nebyli šypsena slepia tylią maištininkę.

Balandį ji stovėjo Baltųjų rūmų pievelėje, avėdama batelius laibais it palapinės kuoliukai kulniukais, ir stebėjo, kaip jos vyras su Donaldu Trumpu kastuvais kapsto žemę. Tų pačių metų pradžioje kelionėje į Kiniją pozavo apsirengusi tamsiai raudoną švarką su kariško stiliaus sagomis ir įsitvėrusi sutuoktinio rankos. Pavasarį Sankt Peterburge Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui kalbantis su Vladimiru Putinu ji tylomis stovėjo šalia, vilkėdama santūrią juodą suknelę ir kreminį lietpaltį. „Esu ten nedalyvaudama ir drauge dalyvaudama, – kartą pasakė buvusi prancūzų literatūros mokytoja, kalbėdama apie savo kaip Prancūzijos pirmosios ponios vaidmenį. – Tai labai keista.“

B. Macron gyvenime daug kas keista. Amjeno miestelio jėzuitų aukštosios mokyklos mokytoja, ištekėjusi už bankininko ir užauginusi tris vaikus, pamilsta 24 metais jaunesnį jos teatro pamokas lankantį studentą. Vaikinas ištremiamas į Paryžių baigti mokyklos ir ten ima daryti karjerą aukščiausiose šalies institucijose, bet atsisako pamiršti šią moterį. Galiausiai pora susituokia. Jis išrenkamas Prancūzijos prezidentu.

Toks siužetas skamba neįtikėtinai. Bėgant metams neįprasti poros santykiai buvo smerkiami, kėlė nerimą visuomenei, kaitino nesibaigiančias diskusijas ir skatino pagiežingas paskalas. Ko gero, netikėčiausias posūkis buvo tai, kad vyrui tapus prezidentu 65-erių B. Macron sugebėjo vos per metus įsiteikti visuomenei. Ji privertė prancūzus pasidomėti, ką reiškia būti moterimi – ypač tokio amžiaus. Jos tėvynės patirtis šiuo klausimu sudėtinga. XX a. šeštajame dešimtmetyje gimusi B. Macron priklauso tai prancūzių kartai, kuriai augant šalyje formavosi šiuolaikinė seksualinio patrauklumo samprata. Prancūzija padovanojo pasauliui bikinius ir Brigitte Bardot, bet čia taip pat stiebėsi pirmieji feministinės teorijos daigai – 1949-aisiais pasirodė revoliucinis Simone de Beauvoir veikalas „Antroji lytis“.

Šiandien prancūzės priverstos laviruoti tarp dvejopų standartų. Valstybė išlaiko nemokamus lopšelius ir darželius manydama, kad jaunos motinos jau išmainė virtuvę į darbą biure, bet visuomenė reikalauja, kad jos avėtų batelius 15 cm aukščio kulniukais. Čia kultūriškai priimtinas pašaliečius gluminantis ir net bauginantis plėšrus vyrų elgesys. 2017-aisiais Prancūzijoje paplitus judėjimui #MeToo, 83-ejų B. Bardot jį pavadino veidmainišku bei juokingu ir pareiškė, kad jai „atrodydavę žavinga, kai vyrai liaupsindavo jos grožį ir girdavo simpatišką užpakaliuką“. Už šalies ribų toks požiūris daug ką sukrėtė, tačiau nemažai prancūzių aktorių irgi su panieka atsiliepė apie vadinamąjį amerikiečių moralizavimą. B. Bardot ir kitos rodė pavyzdį XX a. šeštajame dešimtmetyje augusioms moterims, bet šiandien jų sėkmę ir karjerą nulėmusios patriarchalinės elgesio normos jau nebėra tokios populiarios. Taigi Prancūzijos pirmoji ponia, nepaisant to, ar jai tai patinka, buvo įtraukta į diskusiją, kaip prancūzai suvokia moteris, kaip prancūzės suvokia save ir net kaip visas pasaulis suvokia Prancūziją.

Reitingų veidrodis

Žmonės pamilo B. Macron, ir savo gerbėjų ratą jai pavyksta išlaikyti. 2018 m. rugpjūtį prezidento reitingas nukrito nuo 66 proc. rinkimų dieną iki 34 proc., bet jo žmonos palaikymas išliko ties 67 proc. Atrodo, labiausiai ji patinka jaunimui ir vyresniems nei 65 metų piliečiams. Pirmajai poniai apsilankius Dižono licėjuje vienas stebėtojų mokinių reakciją pavadino kone isteriška. Garsenybių žurnalai šį reiškinį praminė bibimanija. Populiaresnė pirmoji ponia buvo tik Jacques’o Chiraco žmona Bernadette Chirac, užsitarnavusi pagarbą dėl to, kad pati buvo vietos politikė, ir užuojautą už pakantumą vyro svetimoteriavimui.

Kitaip nei amerikiečiai, prancūzai iš savo pirmosios ponios nieko per daug nesitiki. Nuo 1958 m., kai Charles’is de Gaulle’is įsteigė Penktąją respubliką, prezidento žmonos vaidmenį iš esmės lemia jos pačios pomėgiai ir asmenybė. Kai kurios jį apskritai ignoruodavo. Yvonne de Gaulle avėdavo kasdieniškus batelius, mėgo siūti ir kartą išskalbė vyro kojines fontane prie Eliziejaus rūmų. Viešumoje beveik nepratardavo nė žodžio. Vienos jos įpėdinės buvo šiuolaikiškos ir sekdavo madas (Claude Pompidou bičiuliavosi su Coco Chanel; Carla Bruni-Sarkozy buvo modelis, vėliau tapo dainininke), o kitos siekė politinių tikslų (Danielle Mitterrand ir B. Chirac turėjo savo motyvų, o pirmoji nė nevengdavo dėl jų pasikivirčyti su vyru). Vienos prezidentinės poros buvo tvirtos, kitos – trapios. 2014 m. François Hollande’o partnerė, „Paris-Match“ žurnalistė Valérie Trierweiler net pateko į ligoninę vienam žurnalų išspausdinus nuotrauką, kurioje matyti, kaip prezidentas motoroleriu lanko Julie Gayet – dėl šios moters jis netrukus paliko Valérie. Prancūzija jau senokai turėjo pirmąją ponią, kuri atrodo tinkama šiam vaidmeniui ir net laiminga.

Žinoma, mes pusryčiaujame kartu: aš su savo raukšlėmis ir jis su savo jaunatvišku veidu.

Tam tikru atžvilgiu Macronai atitinka ne tiek Prancūzijos, kiek pasaulinę tendenciją. Politikų žmonos tradiciškai nelaikomos lemiančiomis rinkimų rezultatus, nes per kampaniją dažniausiai nesiprašo dėmesio. 2007 m. prancūzai nustebo ir susidomėjo, kai Nicolas Sarkozy amerikietiško stiliaus kampanijoje ėmė pozuoti su tuomete žmona Cécilia.

Kandidatuojant E. Macronui Brigitte buvo esminis vyro įvaizdžio elementas. Ji stovėjo šalia scenoje skelbiant pirmojo etapo rezultatus: įsitvėrusi jo rankos šypsojosi ir džiaugėsi sutuoktinio sėkme. Niekas nesitiki, jog prancūzų politiko žmona ims dalytis virtuvės receptais, kaip 1992 m. buvo paraginta elgtis Hillary Clinton, kad atrodytų pareiginga žmona. Bet Prancūzijoje, kaip ir JAV bei Kinijoje, politikoje vis labiau įsivyrauja asmenybės. Dėl to prezidentų žmonos tapo neatsiejamos nuo viešo spektaklio.

Pūstų šviesių plaukų šukuosenos ir akinančios šypsenos poniai Brigitte rinkimų kampanija tapo intensyviu viešo gyvenimo kursu. Dar prieš ketverius metus ji dėstė privačiame katalikiškame licėjuje prašmatniame XVI a. menančiame Paryžiaus rajone. Vyrui stulbinamai iškilus į prezidentus su vos prieš 13 mėnesių jo paties įsteigtos partijos parama, Brigitte teko staiga susitaikyti su viešo gyvenimo apribojimais. Nepriklausoma moteris, savęs nelaikanti „gėlių vaza“, buvo priversta išmokti egzistuoti vyro šešėlyje, kur būtų matoma ir aptarinėjama, bet išliktų tyli.

Persikėlusi į Eliziejaus rūmus, kuriuose dabar gyvena pirmoji pora, Brigitte viešai šio vaidmens beveik neaptarinėja. „Nesijaučiu pirmąja ponia“, – 2017-aisiais pareiškė žurnalui „Elle“. Jai ši sąvoka yra tik „amerikietiško posakio vertimas“. Ji supranta, kad šis statusas ribotas: „Prancūzai išrinko ne mane, o Emmanuelį.“ Brigitte atstovai teigia, jog 2017 m. Emmanuelio paskelbta chartija, aiškinančia prezidento žmonos vaidmenį (pasiūlymai oficialiai jį įteisinti pasirodė esą labai nepopuliarūs), siekiama pašalinti dviprasmybes ir suteikti skaidrumo jos biudžetui. Chartijoje teigiama, kad prezidento partnerė „reprezentuoja Prancūziją“ ir remia labdaros bei kultūros renginius, prisidedančius prie šalies vardo garsinimo. Tačiau jos aprangai neskiriama pinigų, be to, jai padeda tik du darbuotojai. Brigitte skolinasi drabužius iš prancūzų mados namų ir mano, kad taip garsina vietos kūrėjus. Kartais ją galima sutikti vaikštinėjant po Paryžių su patarėjais, užsimaukšlinusią ant kaktos kepuraitę. Moteris atsisako užsidaryti ir nutraukti ryšius su išoriniu pasauliu. Viešumoje ji pareigingai stovi greta savo vyro, bet drauge aiškiai rodo, kad nevaikščios jam iš paskos.

Pora tikrai negali skųstis dėmesiu. Per rinkimų kampaniją jie noriai demonstravo privatų gyvenimą sėdėdami greta vienas kito keltuvo krėsle Pirėnų slidinėjimo kurorte ir susikibę už rankų vaikštinėdami per kopas šiaurinėje Prancūzijos pakrantėje. Įvaizdžiui kurti ir bendrauti su paparacais Macronai pasamdė garsią prancūzų viešųjų ryšių ekspertę Mimi Marchand. Dėl Emmanuelio viešumo jųdviejų santuoka aplinkiniams tapo kerinti ir neįtikėtina, ir jis susitaikė su mintimi, kad privalo atskleisti savo asmeninį gyvenimą. „Parduodu. Kaip skalbimo miltelius. Nieko daugiau“, – kartą pakomentavo jis. Garbanotam paaugliui pirmąsyk pasirodžius Brigitte teatro būrelyje, ji tokios ateities nė neįsivaizdavo.

„Jis vedė padykėlę“

Brigitte Marie-Claude Trogneux gimė 1953 m. Amjene, penktoje šokolado gamintojų giminės kartoje. Jų pagrindinė krautuvė vis dar veikia Delambre gatvėje miesto centre. Konservatyvioje Prancūzijoje bėgo patogus miesčioniškas gyvenimas, o iki 1968-ųjų gegužės pilietinių neramumų buvo likęs dar daugiau nei dešimtmetis. Jaunosios Brigitte tėvas vadovavo vietos teniso klubui ir tapo Pikardijos teniso lygos prezidentu. Šeima balsuodavo už centro dešinės kandidatus, savaitgalius leisdavo vasarnamyje Le Tuke Pari Plaže – pajūrio miestelyje prie Kalė. Čia buvo golfo aikštynas ir teniso klubas, šį kurortą mielai rinkdavosi pasiturintys šiaurinės Prancūzijos gyventojai.

Brigitte vyresnė už sutuoktinį, bet, kaip sako viena draugė, norint ją pažinti reikia neužmiršti, kad vaikystėje moteris buvo jauniausia iš šešių atžalų ir net 20 metų jaunesnė nei vyriausiasis brolis Jeanas Claude’as. Klasės draugė Béatrice Leroux biografei Maëlle Brun papasakojo, kad „ji turėjusi daug laisvės. Ypač tai buvo juntama bendraujant su tėvu… Tarp jų tvyrojo bičiuliška atmosfera, kuriai jis visiškai neprieštaravo. Atvirkščiai, tėvui tai patiko ir jis niekada nebandė laužyti jai ragų.“

Paauglystėje Brigitte mokėsi gerai ir mokyklą baigė su pagyrimu. M. Brun rašo, kad už gerus pažymius tėvai dosniai atlygindavo. Sykį net padovanojo „Piaggio“ motorolerį. Jaunosios Brigitte kambario sienos buvo nusagstytos Clinto Eastwoodo plakatais, o vakarais neskoningą katalikiškos mokyklos uniformą pakeisdavo madingi trumpi sijonai. „Negaliu pasigirti, kad buvau itin gera mergaitė, – prisipažino Brigitte žurnalui „Elle“. – Savo įžūlumu neretai užsitarnaudavau namų areštą.“ Šiandien ji save laiko iš prigimties optimistiška, bet jaunystė nebuvo visiškai lengvabūdiška. Kai Brigitte buvo vos aštuoneri, autoavarijoje žuvo nėščia vyresnioji sesuo su vyru, o kitais metais mirė šešiametė dukterėčia. Brigitte yra užsiminusi, kad nuolat jaučia ją supantį mirtingumą ir ilgą laiką buvo kamuojama „mirties siaubo“.

Su mirtimi gana anksti susipažino ir Emmanuelio šeima. Jo tėvų pirmasis kūdikis gimė negyvas, bet iš esmės prezidento vaikystė buvo visai kitokia. Terasomis vingiuojančioje to paties Amjeno rajono gatvėje užaugęs jaunasis Emmanuelis vengė lankytis paauglių vakarėliuose ir mieliau rinkdavosi pianiną bei literatūrą, taip pat daug laiko leisdavo su senele. Mokytojai prisimena, kad Emmanuelis su jais bendraudavęs kaip su sau lygiais ir buvęs brandesnis nei dauguma jo amžiaus vaikų. „Emmanuelis nebuvo kietas“, – pasakoja vienas jo mokyklos draugų. Kartais net atrodo, kad prezidentinėje poroje jaunatviškesnė siela yra Brigitte. Ji renkasi kelių nesiekiančias sukneles ir naujausius „Louis Vuitton“ modelius, o jis nedarbo metu maunasi atgyvenusio kirpimo džinsus ir senamadiškus megztinius aukšta apykakle. Birželį, kai Eliziejaus rūmai atvėrė duris didžėjui, rūmų kieme ji kraipė klubus pagal ritmą, o jis tik nedrąsiai siūbavo šalia. „Jis vedė padykėlę ir tai žinojo“, – kartą pasakė Brigitte.

Kartais net atrodo, kad prezidentinėje poroje jaunatviškesnė siela yra Brigitte.

Keistų jųdviejų santykių istorija jau seniai puikiai žinoma. Būdamas 15-os E. Macronas pradėjo lankyti užklasinį teatro klubą, kuriam vadovavo ponia Brigitte Auzière, ir suvaidino kaliausę Jeano Tardieu absurdo pjesėje „Kalbos komedija“. Kitais metais – priešpaskutinėje Emmanuelio klasėje – trupė ėmė statyti Eduardo de Filippo „Komedijos meną“, kuriame tyrinėjamos ribos tarp meno, teatro ir politikos. Kadangi visiems mokiniams vaidmenų nepakako, paauglys Emmanuelis pasiūlė klubo vadovei padėti parašyti kelis naujus vaidmenis ir drauge adaptuoti pjesę. „Rašydami susitikdavome kiekvieną penktadienį ir nepaprastai suartėjome, – papasakojo Brigitte žurnalui „Paris-Match“. – Jaučiau, kaip žemė slysta iš po kojų. Jis jautėsi taip pat.“ Paauglio tėvai stengėsi sutrukdyti ištremdami sūnų užbaigti mokslų elitiniame valstybiniame licėjuje Paryžiuje, bet šis pažadėjo vieną dieną grįžti ir ją vesti. Galiausiai taip ir padarė.

Ši istorija išaiškėjo įsibėgėjus Emmanuelio politinei karjerai. „Santykiai su buvusia mokytoja! Ji 20 metų vyresnė!“ – klykė antraštė prancūziškame paskalų žurnale „Closer“ 2014 m., kai Emmanuelis buvo paskirtas prezidento F. Hollande’o socialistų vyriausybės ekonomikos ministru. Iki santuokos 2007-aisiais provincialus Amjenas daug metų smerkė Macronus. Alyvos į ugnį pylė apie garsenybes rašanti žiniasklaida. 2016 m. pabaigoje vyrui paskelbus, kad ketina kandidatuoti į prezidentus, Brigitte buvo pravardžiuojama būsimąja „pirmąja senele“ (vyriausiasis jos sūnus Sébastienas yra dvejais metais vyresnis už Emmanuelį). Paryžius raukėsi dėl jos trumpų sijonų. Ištisus mėnesius sostinėje sklandė gandai, kad jų santuoka tėra apgaulė, kuria siekiama pridengti Emmanuelio homoseksualumą. Kad su šiomis paskalomis reikia kovoti, Emmanuelis suprato tuomet, kai jo atstovė spaudai išgirdo iš savo kirpėjos, esą būtent dėl to jis ir nelaimėsiąs rinkimų. Kampanijai įpusėjus, E. Macronas viešai pasijuokė iš šių spėjimų ir paskelbė, jog turi antrininką, slepiantį savo homoseksualumą. Vėliau gėjų žurnalui „Têtu“ jis pasakė, kad tokie gandai yra bjaurūs dėl dviejų priežasčių: homofobijos, kurią rodo prielaida, kad homoseksualus vyras negali tapti prezidentu, ir pasibjaurėjimo vedybomis, nes esą su 24 metais vyresne moterimi gali gyventi tik gėjus arba išlaikomas meilužis. Vos vyrui tapus prezidentu Brigitte teko iškęsti ir dar vieną išsišokimą: lankydamasis Prancūzijoje Donaldas Trumpas tiesiai priešais vaizdo kameras pareiškė Emmanueliui: „Ji gerai išsilaikiusi.“

Sulaužyti stereotipai

Šiandien prancūzai daugiau ar mažiau susitaikė su šiais neįprastais santykiais ir net ėmė juos gerbti. Svarbiausia, daugeliui šalies moterų tai tapo priešnuodžiu prieš patriarchalines socialines ir politines normas, pagal kurias prancūzų politikams visiškai normalu į partneres rinktis perpus jaunesnes moteris, bet ne atvirkščiai. Juk Macronus skiria tiek pat metų, kaip ir Donaldą ir Melani Trumpus, ir tik šiek tiek daugiau nei F. Hollande’ą ir J. Gayet skiriantys 18 metų. „Ji amžiaus skirtumą pavertė stiprybe, – Prancūzijos radijui pareiškė rašytojas Philippe’as Bessonas. – 60 metų perkopusi moteris nebėra pasmerkta tapti neregima.“ Tiesa, tokie santykiai mieli ne visiems. 2018-aisiais pasirodžiusiame dokumentiniame filme prancūzų rašytoja Catherine Nay pakomentavo, kad jie „visiškai nesuvokiami daugeliui vyrų, bet kelia didžiulį pasitenkinimą moterims“.

Tokioje šalyje kaip Prancūzija itin svarbu laužyti amžiaus stereotipus. Čia moterų jaunystė šlovinama komercinėje ir kino kultūroje, reklaminiuose stenduose ir daugybėje kovai su senėjimu skirtų odos priežiūros priemonių, kurias gamina pasaulinio garso kosmetikos įmonės. Taigi B. Macron, atsisakanti dėvėti savo amžiui pritinkančius gėlėtus drabužius, suteikė vyresnėms moterims laisvės būti savimi, vilkėti tai, ką jos nori, ir nepaisyti socialinio spaudimo. „Žinoma, mes pusryčiaujame kartu: aš su savo raukšlėmis ir jis su savo jaunatvišku veidu, bet taip jau yra“, – juokauja Brigitte. Ji spinduliuoja maištingumą, kuris taip patinka revoliucingiems prancūzams.

Prancūzijos pirmoji ponia santykius ir amžių vertina pažangiai, bet neskuba keisti kitų su moterimis susijusių stereotipų. Kai kurie stebėtojai daro prielaidą, kad Brigitte tapo naujo tipo šiuolaikinės prancūzės pavyzdžiu. Buvusi feministė tinklaraštininkė Marlène Schiappa, dabar Emmanuelio vyriausybėje dirbanti jaunesniąja lygybės ministre, net palygino ją su S. de Beauvoir. Bet apie moterų teises Brigitte kalba retai ir dažniausiai stebėtinai tradiciškai. „Manau, kad XXI a. bus moteriškas, kad galbūt moterys ras būdą sutvarkyti pasaulį, – kartą paslaptingai pareiškė ji. – Jei tai ir yra feminizmas, vadinasi, esu feministė, bet esu su vyrais, o ne prieš juos.“ Atrodo, kad ši sąlyga ir žymi jos pažiūrų ribas.

Brigitte padeda vyrui formuoti feministinę darbotvarkę. 2017-aisiais jis paskelbė, kad Prancūzijai „jau gana seksizmo“. Jo vyriausybėje moterys užima pusę postų. Brigitte artimai bendrauja su M. Schiappa, kuri neseniai pristatė įstatymą prieš seksualinį priekabiavimą gatvėse. Bet susilaiko nuo viešų komentarų subtilesniais klausimais, pavyzdžiui, apie #MeToo judėjimą. Kai į aikštę iškilo informacija apie Holivudo užkulisius, o Prancūzijoje šis judėjimas įsibėgėjo su grotažyme #BalanceTonPorc (išvaryk savo kiaulę), Brigitte pasakė tik tiek: „Labai džiaugiuosi, kad moterys išdrįsta prabilti. Galbūt iš to išeis kas nors gera.“ Vėliau ji šia tema nebekalbėjo.

Paradoksalu tai, kad visus nuopelnus laužant patriarchalines prancūzų nuostatas Brigitte pelnė visiškai tradiciškai – savo išvaizda ir santykiais su vyru. Ji subrendo judėjimo dėl moterų teisių amžiuje XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntajame dešimtmetyje, kai vaikus auginusioms moterims būdavo sunku iš virtuvės ištrūkti į darbą. Brigitte pirmoji iš šeimos įstojo į universitetą (vyresni broliai ir seserys dirbo šeimos versle arba susituokė su turtingais partneriais) ir tapo profesionalia mokytoja. Tačiau prabėgus metams po to, kai vyras tapo ekonomikos ministru, ji metė darbą dėl jo politinių siekių ir nuo to laiko atlieka pareigingos palaikančios žmonos vaidmenį.

Nuopelnus laužant patriarchalines prancūzų nuostatas Brigitte pelnė visiškai tradiciškai – savo išvaizda ir santykiais su vyru.

Vyrui dirbant ministerijoje Brigitte rengė vakarienes ir skatino jį bendrauti su garsenybėmis. Atrodo, kad šis pasaulis ją itin traukia. Kai kurie kritikai moterį laiko ambicinga varomąja Emmanuelio jėga. Kartą Brigitte prisipažino, kad tai ji paskatino vyrą siekti aukščiausio šalies vadovo posto 2017-aisiais, nes, kaip pati pasakė, „įsivaizduokite, kaip atrodytų mano veidas“, jei jis būtų laukęs dar penkerius metus. 1989 m. gyvendama Elzase ji nesėkmingai kėlė savo nepriklausomą kandidatūrą į savivaldos tarybą. Persikėlusi į Eliziejaus rūmus Brigitte viešumoje rodosi labai tradiciniais amplua: priima svečius arba renkasi šiuolaikinius audinius iš nacionalinių kolekcijų. „Ji atlieka itin tradicinį moters vaidmenį, – sako Sorbonos universiteto politologė Frédérique Matonti, parašiusi knygą apie seksizmą ir politiką. – Moters, kuri žino savo vietą ir padeda vyrui.“

Prieš rinkimus Brigitte visų pirma darė įtaką ne kandidato politikai, o jo stiliui, valgiaraščiui ir dienotvarkei. Ji reguliariai sėdėdavo rinkimų kampanijos susitikimuose su artimiausios jo aplinkos žmonėmis. Bet Emmanueliui, pasižyminčiam nepalaužiamu filosofijos studento, taip pat studijavusio Nacionalinėje administravimo mokykloje, pasitikėjimu savimi, nereikėjo itin daug pagalbos kuriant idėjas, dėliojant gaires ar ieškant įkvėpimo. Vieną ryškią dokumentiniame filme užfiksuotą rinkimų kampanijos akimirką Emmanuelis tuščioje salėje užlipa ant scenos repetuoti kalbos. Apsivilkęs prasagstytus marškinius ir kostiumą su į atvartą įsegtu mikrofonu jis ruošiasi susitikimui su rinkėjais. Pirmoje eilėje sėdi dėmesinga Brigitte. Ji apsitempusi džinsus, plaukus susišukavusi atgal, užsidėjusi akinius ir suraukusi antakius. Už dviejų kėdžių nuo jos įsitaisęs vienas artimiausių Emmanuelio politinių patarėjų. Emmanueliui užbaigus repeticiją šūkiu „Tegyvuoja Respublika! Tegyvuoja Prancūzija!“, žmona pašoka ant kojų. „Kalbėk garsiau, – bara ji. – Tavo balsas vis prityla.“ Paskui nekantriai nusisuka ir sėdasi dar kartą išklausyti kalbos. Ši scena įspūdinga ne tik dėl Brigitte vaidmens mokant kandidatą kalbėti. Ji iš dalies primena teatro mokytojos ir moksleivio santykį, kuriuo prasidėjo jųdviejų ryšiai ir kuris atgijo per rinkimų kampanijos spektaklį. Emmanuelis nėra buvusios teatro vadovės kūrinys, bet jos parama – ne tik parodomoji.

Balansuoti ant lyno

Prabėgus pusšimčiui metų nuo 1968-ųjų gegužės sukilimo – pasipriešinimo konservatyviems socialiniams papročiams, kurie išsviedė Prancūziją į pirmąsias moterų išsilaisvinimo judėjimo gretas, – prancūzės vis dar tęsia senelių pradėtus mūšius. Jaunesnioji jų karta nebėra pakanti tam, ką B. Bardot laiko žavinga šalies kultūros dalimi. 2017 m. registruota 16 400 prievartos atvejų ir 10 proc. padaugėjo pranešimų apie seksualinį priekabiavimą. Paryžiaus merė Anne Hidalgo neseniai net pradėjo kovos su seksualiniu priekabiavimu kampaniją, kurios šūkis skelbia: „Mano sijonas – ne kvietimas“. Sukurta prancūziškų programėlių, per kurias liudininkai gali pranešti apie netinkamą elgesį. Šimtai tūkstančių piliečių dalyvauja akcijoje #BalanceTonPorc.

Brigitte viešai šiame judėjime nedalyvauja. Jos paaugliškas maištas greičiau buvo susijęs su jauduliu, kuris apima vilkint trumpą sijoną, nei su noru griauti nusistovėjusius visuomenės lūkesčius. Ji maištauja prieš nusistovėjusį požiūrį į amžių, bet atrodo, kad prancūzai labiau tapatinasi su ja ne kaip su feministe, o kaip su trijų suaugusių vaikų motina ir septynių anūkų senele, motiniška figūra ir buvusia mokytoja. Jos skelbiama aistra didiesiems prancūzų rašytojams, tokiems kaip Gustave’as Flaubert’as, Arthuras Rimbaud, Charles’is Baudelaire’as ir Guy de Maupassant’as, padeda užpildyti tą plokščią vaidmenį, kurį ji kartais priversta atlikti. Kasdien ji gauna apie 200 įprastų ir elektroninių laiškų (gerokai daugiau nei bet kuri jos pirmtakė), kuriuose neretai prašoma pagalbos ar patarimo – dažniausiai švietimo ir vaikų gerovės klausimais. Beveik kiekvieną savaitę Brigitte lankosi mokyklose, ligoninėse ar socialinės gerovės centruose. Daugumoje šių kelionių jos nelydi žurnalistai.

Kiti ketveri metai valdant jauniausiam prezidentui per visą Prancūzijos istoriją bus vertinami pagal tai, ką pavyks pasiekti Emmanueliui. Bet jo galimybės vadovauti šaliai sunkiu laikotarpiu priklausys ir nuo to, kaip jis atliks prezidento pareigas ir susitvarkys su prisiimtu karališkos didybės stiliumi. Šiuo atžvilgiu Brigitte teks balansuoti ant plono lyno: atlikti viešą karališko stiliaus prezidento žmonos vaidmenį ir drauge vengti bet kokių užuominų į rinkėjus pykdančias sutuoktinės privilegijas. Ji pati sako neturinti pasirinkimo – privalanti toliau būti ir nebūti tuo pat metu.

Sophie Pedder yra „The Economist“ Paryžiaus biuro vadovė, parašiusi knygą „Prancūzijos revoliucija: Emmanuelis Macronas ir tikslas perkurti valstybę“ (Revolution Française: Emmanuel Macron and the Quest to Reinvent a Nation) („Bloomsbury“).

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų