(Monikos Požerskytės nuotr.)

Šimtametė iš Kauno: „Gyvenimo pasiekimas – kad nepakliuvau į Sibirą“

Šimtametė iš Kauno: „Gyvenimo pasiekimas – kad nepakliuvau į Sibirą“

„Tokio ilgo gyvenimo Dievo neprašiau ir nesitikėjau, tik brolio žmona vis linkėjo šimto metų. Tas vienas linkėjimas ir išsipildė“, – Angelei Petrauskaitei ši likimo išdaiga atrodo juokinga.

Jos veidas švyti kaip ir nuotraukoje, Monikos Požerskytės sukurtoje albumui „100 metų kartu“. Angelė guldo leidinį ant stalo, plačiai nusišypso ir čia pat mergaitiškai prisidengia veidą ranka, išklausiusi Rusnės Marčėnaitės komplimentą: „Koks jau čia grožis…“

Lietuvos nepriklausomybės bendraamžių M. Požerskytė ieškojo drauge su kolegomis, dokumentinio kino kūrėjais, rengiamam projektui „100 metų kartu“. Fotomenininkei teko ne vienam herojui atkakliai aiškinti ir įrodinėti, „kam čia juos senus reikia fotografuoti“. „Visiems sakiau, kad tai jie yra Lietuva. Jie yra mūsų istorija ir šimtmetis. Tada tikrai akys nušvisdavo“, – pasakojo nuotraukos autorė.

Mažas Angelės namas atokiame Kauno Panemunės rajone, ramią gatvelę sveikinantis popierinėmis trispalvėmis, įtaisytomis vazoje ant palangės, į Monikos fotoobjektyvą nepateko. Visus herojus ji fotografavo prie tos pačios mobilios sienelės, kad išvengtų kartais minorines šiandienes jų gyvenimo aplinkybes atskleidžiančios informacijos.

Vėliavėlės Angelės namuose atsirado neseniai – parsivežė jas iš Kovo 11-osios šventės. Nusprendusi, kad tai bus įdomiau, nei visą dieną prie televizoriaus ausis varginti, nubildėjo iki Rotušės aikštės maršrutiniu autobusu, užsuko į Katedrą kojų pailsinti, – mišiose nebelieka, nes dėl prastos klausos jų nebegirdi, – ir jau išties pailsusi grįžo namo. „Malonumo turėjau, pažiūrėjau, kaip žmonės švenčia – glėbesčiuojasi, bučiuojasi. Bet kol tą bažnyčią priėjau… Niekad ji nebuvo taip toli! Žinot, vidudienis jau buvo, man reikia labiau iš ryto eiti. Tada dar ir pabėgėti galiu, jei į autobusą paskubėti reikia“, – pasakoja ir džiūgauja matydama klausytojos nuostabą.

Laiminga Angelė ir dabar: „Ką čia kalbėti – kai žmogus laisvas. O anksčiau liežuvį reikėjo pririšti…“

Kandidatei į šimtamečių klubą, kaip pati save, likus keliems mėnesiams iki jubiliejinės sukakties, pavadino A. Petrauskaitė, tokios išvykos ne retenybė. Kelios dienos prieš interviu ji grįžo iš viešnagės pas jaunesnę, 95 metų, seserį Apoloniją Dotnuvoje. „Prisigalvoja visokių reikalų ir lekia namo“, – atsargiai Angelę paskundė sūnėnas Rimas. Šiuokart jo tetai prireikė atsiimti pensiją. Jei sūnėnas nebūtų suskubęs parvežti, būtų apsisukusi su lazdele ant kulno ir grįžusi į Kauną autobusu. „Pati diriguoju dar, nenoriu, kad ir namuose man padėtų“, – pripažįsta Angelė. Kaimynė jai tik valgyti atneša – pačiai pasigaminti jau sunku. „Visur kalbama – „judėk“, tai taip ir darau. Judu per prievartą, nes kai kraujotaka nebe tokia gera, nejudant šalta. Namuose tas judėjimas gal mažiau naudos duoda, bet ir aplink namus nesilepindama smulkius darbelius darau – praeitą vasarą gėlytes laisčiau, tarp piktžolių moliūgų prisiauginau… – patenkinta juokiasi pasakotoja. – Jei sesuo valgyti padaro, tai bent indus suplaunu, iš krautuvės viską parnešu…“

Apie ligas kalbą pradėjusi, Angelė ilgai nesiskundžia: „Negaliu nė sakyt, kiek ligų pas mane yr, bet visiems sakau, kad neskauda taip, kad reikėtų rėkti „oj oj“. Stebisi…“ Gal, svarsto šimtametė, užgrūdino jaunos dienos, kai teko daug dirbti ūkyje, o rudenį vaikščioti ilgą kelią iki mokyklos. Kėdainių rajone, Juškonių kaime (dabar – Jonavos r.), kur 1918-aisiais gimė Angelė, Petrauskų šeima turėjo 30 hektarų. Visus keturis savo vaikus jie leido į mokslus. Tai buvo laikas, kai mokslą brangindavo, pabrėžė buvusi mokytoja. Dalį žemės tėvai nuomojo, dalį dirbo patys, padedami vaikų, dar ir samdinių turėjo. „Didžiausias mano gyvenimo pasiekimas, kad nepakliuvau į Sibirą. Mano šeima gi buvo buožinė. Dirbo ne tik samdiniai, bet ir pusininkai. Vadinasi – išnaudojom…“ – paaiškino ir vėl prajuko.

Pokalbiams su žiniasklaidos atstovais A. Petrauskaitė pasiruošusi. Iš užuominų galima suprasti – net su artimaisiais pasitarusi. Vis rūpinasi, ar pasakoja jau tai, kas galėtų būti aprašyta žurnale, ir neslepia – neblogai jaučiasi dėmesio centre. „Savo gyvenimą suskirsčiau taip: vaikystė, mokslas, darbas ir pensija“, – dėsto surimtėjusi ir ilgai negalvoja atsakydama, kuris tų laikotarpių jai buvo laimingiausias. Geriausiai jautėsi mokydamasi ir dirbdama – mėgo savo darbą. Laiminga Angelė ir dabar: „Ką čia kalbėti – kai žmogus laisvas. O anksčiau liežuvį reikėjo pririšti…“ Vikriai sukdamasi po kambarį deda į šalį lazdelę, abiem rankom neša po vaišių lėkštę ir ragina ragauti bent vynuogių: „Uogaukit uogaukit…“ Ir čia pat vėl džiaugiasi – kaip gerai, kai nebereikia, kaip tarybiniais metais, per kelias parduotuves lakstyti, eilėse dėl paprasčiausių produktų stovėti.

Paprašyta parodyti jaunystės nuotraukų, Angelė pirmiausia traukia „draugių albumą“. Pirmuose puslapiuose sukaišiotas pasitempusių gimnazisčių nuotraukas toliau keičia žylančių, bet vis daugiau besišypsančių moterų atvaizdai. Projekto „Šimtas metų kartu“ herojė nesigraudina prašnekusi, kad nė vienos tų jaunystės, mokslo draugių nebėra. Tiesiog konstatuoja: „Pragyvenau visas.“

„Negaliu nė sakyt, kiek ligų pas mane yr, bet visiems sakau, kad neskauda taip, kad reikėtų rėkti „oj oj“.

Iš Petrauskų ketverto, dviejų brolių ir dviejų seserų, šiandien irgi belikusios mano pašnekovė ir Apolonija. Ši – daugiausia, anot vyresniosios sesers, pasiekusi Petrauskaitė – agronomijos mokslų daktarė. Ne vienoje mokykloje mokytojavusi Angelė su kolegomis paskutiniame darbe atsisveikino prieš 30 metų. Nors į pensiją išėjo vos 55-erių, nukaršinusi mamą grįžo padirbėti budėtoja Kauno politechnikos institute. O 70-ies tapusi tikra pensininke, iškart įsitraukė į rajono Pensininkų sąjungos veiklą. Susibūrę bendraminčiai, daugiausia – inteligentai, turėjo, anot Angelės, vieną tikslą – padėti žmonėms ten, kur labiausiai reikėjo, ko paprašydavo rajono socialinis skyrius. Net susipešusias kaimynes yra tekę taikyti. „Laikau, kad tuo metu šį tą ir dėl Kauno padariau, – smagiai apibendrino Angelė. – Juk iki pensijos tik kaimo mokyklose dirbau.“

Už lango tirpstant paskutinėms sniego salelėms, A. Petrauskaitė planavo būsimus žemės darbus, kurie laukia simboliškai pasiliktame dviejų arų sklype – tokiame, kokį pajėgia sužiūrėti padedama sūnėno. Mintyse – pernai augintos salotos, žemuogės, piktžolių nebijantys moliūgai ir nežinia iš kur lysvėje sudygusios kanapės. Veš seseriai kanapių prikimštą pagalvę – turėtų padėti šiai, labai prastai miegančiai. O po to vėl žiūrės daktaro laidas, klausysis laikraščių apžvalgos per radiją. Ir taip jau sulaukė liepos 20-osios, kai pasikeitė jos, kandidatės, statusas. Dabar ji tikroji šimtamečių klubo narė.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų