Sename dvare

Sename dvare

Kelios Akmenėlių dvare praleistos valandos ne tik paglosto estetinius poreikius, bet ir pakursto smalsumą bei vaizduotę. Viktorija Vitkauskaitė domisi, kaip gaivinant paveldosaugininkų saugomą vertybę pavyko atkurti ir aristokratiško gyvenimo dvasią.

Sukant ratus po dvaro erdves, klampojant sniegu po teritoriją atrodo, kad čia išrastas priešnuodis prieš spartų mūsų gyvenimo tempą ir įtampą. Akimirką net šauna kvaila, nežinia iš kur stereotipų plaktukais įkalta mintis „čia lyg ne Lietuvoje“, bet ją tuoj pat nuveju šalin.

Viskas čia lietuviška. Nors, kalbant sąžiningai, dalies senųjų baldų, kuriais gausiai nustatyti abu dvaro aukštai, pirminės kilmės ir kelių atsekti jau turbūt neįmanoma. Bet buvęs Pakruojo dvaro palivarkas rašytiniuose šaltiniuose minimas dar XIX a. pradžioje. Ilga ir sudėtinga Akmenėlių dvaro istorija atgimė prieš dešimtmetį, kai jį įsigijo Edita Aperavičienė. Tuomet dvaras atrodė iš esmės kitoks, lyg įstrigęs liūdniausiuose ir sunkiausiuose savo istorijos puslapiuose: išlikusios tik išorės sienos, apdegęs, ypač buvo nukentėję pastatai aplink gyvenamąjį namą. „Bet kai tik pamačiau jo nuotraukas, iš karto supratau – tai mano“, – prisiminė E. Aperavičienė.

Nuo įsigijimo iki etapo, kai šeimai į palivarką jau buvo galima keltis gyventi, prabėgo maždaug pora metų. Reikšmingą šio laikotarpio dalį Akmenėlių dvare praleido restauratorius Antanas Pužauskas. Pirmą pusmetį jis čia net apsigyveno, kartu su pagalbininkais kūrė, atvėrė ir paryškino tai, ką autentiškumo, praeities dvelksmo ir nestandartinių sprendimų gerbėjai vertina labiausiai.

Mūsų daiktai nušiūra ne todėl, kad neturime kaip jų sutvarkyti. Tiesiog yra svarbesnių dalykų.

Estetinė A. Pužausko filosofija, puikiai žinoma kiekvienam, mačiusiam Vilniaus „Skonio ir kvapo“, „Saint Germain“, Panevėžio viešbučio „Romantic“ stilistiką, išlieka ryškiausias ir šio dvaro interjero leitmotyvas. Čia nėra pompastikos, butaforijos ar beatodairiškos senovės imitacijos. Viskas skirta dvaro jo žmonių gyvenimui: pianinais grojama, paveikslais gėrimasi, knygos skaitomos. Atgijo ir ūkinės paskirties pastatai: čia įrengtos arklidės, dengtas hipodromas, o erdviame svirne užteko vietos net sūpuoklėms.

Į kūrybinį dvaro įrengimo procesą savininkė nesikišo. Ji primena seną vadybos teoriją: jeigu patiki žmogui pareigą, darbą, duok jam priemones ir netrukdyk dirbti. „Kol viską kūrėme, buvau lyg ištikta komos ar amnezijos. Nesupratau, negalvojau, kad gal čia sunku, gal net neįmanoma. Tik žinojau, kad turiu tai daryti. Kai atsirado Antanas, klausė: tai kaip tu nori, kokias spalvas mėgsti? Sakau jam: nieko nežinau, tu tiesiog daryk. Juk tai toks menininkas – negi jam galėčiau pradėti aiškinti, diriguoti?“ – pasakojo pašnekovė. Vėliau vieno užsakovo paklaustas, kaip jam sekėsi dirbti turint tokį neįprastą objektą ir absoliučią laisvę, A. Pužauskas E. Aperavičienei girdint reziumavo: „Labai paprastai – aš kūriau, o Edita tik grožėjosi.“

Nušiurusi prabanga

„Anksčiau buvau didelė minimalistė“, – kalbėdama apie sau artimą namų stilistiką prisiminė moteris. Asmeninei erdvei ji visada skyrusi daug dėmesio, tačiau ankstesni namai nė iš tolo nepriminė sodraus Akmenėlių dvaro spalvų ir faktūrų audinio. Augindama vaikus norėjo beveik sterilios švaros, skandinaviško minimalizmo ir, ginkdie, jokių gyvūnų. Vėliau požiūris pasikeitė. Formuluotę, kaip tiksliausia būtų apibūdinti sukurtą dvaro interjero stilistiką, ji aptiko vartydama interjero žurnalus. Shabby chick (nušiurusi prabanga) terminas geriausiai nusako šių namų šeimininkų požiūrį į daiktus ir į prabangą.

„Visi mūsų daiktai pašiurę, jie nėra visiškai atnaujinti ir nebus. Štai kėdės pasilaupiusios, bet man taip labai gražu“, – mostelėjo E. Aperavičienė. Vietomis apsilaupiusios, nuzulintos medinės detalės, daugybė tekstilės faktūrų – nuo sodraus vyšninio krėslo aksomo iki lyg šydas krintančios draperijos miegamajame, – dvaro sodyboje augančių dumplūnių, hortenzijų, smilgų, medžių šakelių kompozicijos, skirtinga sienų faktūra, paryškinta A. Pužausko potėpiais, – tokiame fone ultramadingi nauji baldai ar aksesuarai veikiausiai net neprigytų.

Dalį į dvarą atklydusių baldų ar kitų interjero dalių lydi ir asmeninės istorijos. Pavyzdžiui, vienas stalas paveldėtas iš tėvų. Gerąjį namų pianiną ir vieną baldų komplektą padovanojo draugė, linkėdama, kad šie daiktai toliau tęstų savo gyvenimą. Visa kita įsigyta įvairiuose šalies miestuose ir miesteliuose, lyg po šapą tempiant ir kuriant jaukumo salas kiekviename užkaboryje.

„Mūsų daiktai nušiūra ne todėl, kad neturime kaip jų sutvarkyti. Tiesiog yra svarbesnių dalykų. Be to, daiktas turi savo istoriją, kuri jau įvyko. Ir čia yra grožis“, – tikino E. Aperavičienė.

Galerija

Tikslas – edukacija

Pastarąjį dešimtmetį apie dvarų atgaivinimą Lietuvoje girdima vis dažniau. Tačiau nors fiziškai iš griuvėsių prikelta jau ne viena dešimtis istorinių statinių, to paties kol kas negalima pasakyti apie dvarų kultūrą. Kadaise apylinkių ar regionų kultūros židiniais buvę dvarai šiandien dažniausiai tėra populiarios vestuvių ir kitų švenčių vietos, o atvejus, kai dvaruose plėtojama ir kultūrinė veikla, galima suskaičiuoti pirštais.

Akmenėlių dvaras ilgokai geriau žinotas tiems, kurie savo laisvalaikio neįsivaizduoja be jodinėjimo. E. Aperavičienė pirmąjį žirgą įsigijo dar tuomet, kai gyveno bute ir apie jokį dvarą net nesvajojo. Dabar vos už kelių metrų nuo gyvenamojo pastato yra ir arklidės su išpuoselėtais jų gyventojais, ir dengtas hipodromas. Kartą per metus Akmenėliuose rengiamos jaunųjų raitelių varžybos. „Trenerė Inga Vasiliauskienė yra taikliai pasakiusi: tai džiaugsmo šventė visiems žirgams, net ir tiems, kurie yra buvę arkliais. Pavyzdžiui, varžybose yra dalyvavęs arklys, kuris daug metų traukė arklą. Bet mergaitė porą metų patreniravo, ir juo buvo galima puikiai joti. Šiose varžybose laukiami visi, net ir tie, kuriems įprastose jojimo varžybose neatsirastų vietos“, – kalbėjo E. Aperavičienė.

Juk taip gyventa ir anksčiau: būtent dvarai Lietuvoje buvo kultūros ir šviesos židiniai.

Vis dėlto neseniai kartu su bendraminte Raimonda Canderiene ji nusprendė dvaro gyvenimą pasukti kiek nauju keliu: kad čia lankytųsi ne tik žirgais, bet ir kultūriniu gyvenimu besidomintys žmonės. Pirmuoju žingsniu tapo jau įsibėgėjęs paskaitų ciklas „Ekskursija dvarų kultūros labirintais“. „Būsime pirmasis ar bent vienas pirmųjų dvarų, kuris rengs viešus, visiems prieinamus renginius. Norime paliesti žmones, užkrėsti tuo, kuo patys gyvename ir ką galvojame. Todėl ketiname imtis edukacijos, kad ir kaip šis žodis Lietuvoje pastaruoju metu būtų nuvalkiotas“, – šyptelėjo E. Aperavičienė.

Tačiau tai reiškia, kad namuose, kuriuose gyvenama nuolat, lankysis dar daugiau nepažįstamų žmonių, bus dar daugiau klegesio ir organizacinių rūpesčių? Tokia perspektyva Akmenėlių dvaro savininkės negąsdina: „Reikia suprasti, kad tai – ne mano turtas. Dvaras priklausė nuostabiai galingai von der Roppų giminei, su jos atstovais ir dabar palaikome ryšį. Čia atėjau jausdama didžiulę atsakomybę ir noriu, kad ši vieta taptų vieša, kad ji trauktų žmones. Juk taip gyventa ir anksčiau: būtent dvarai Lietuvoje buvo kultūros ir šviesos židiniai.“

Komentarai

  • Šaunuolė Edita!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų