Saulė, kelias, kalnas

Saulė, kelias, kalnas

Ir vėl kalnas, kelias, saulė. Tokia buvo kasdienė dviračių stovyklos Denijos mieste, Ispanijoje, dalyvių mantra. Ieva Rekštytė-Matuliauskė savaitei ten lydi savo vyrą ir iš arti stebi dviratininkų rutiną.

Vienas iš mūsų nuomojamo namo staliukų, greta didelio valgomojo stalo, sutartinai buvo paskirtas geliukams ir jėgas grąžinantiems kokteiliams. Tvarkingai sudėlioti pagal paskirtį: prieš važiavimą, per jį ir po jo šie sudarė tokį sportinės chemijos natiurmortą, kokio nebuvau mačiusi net sporto klubuose.

Skeptiškai nulydėdama jį akimis, pati eidavau plakti sezoninių vaisių kokteilio. Tačiau jau po kelių dienų, išgirdusi pirmųjų treniruočių įspūdžius: numintus kilometrus, įveiktų įkalnių statumą ir pan., vis mažiau tuo staliuku baisėjausi. Mano iškeptų kiaušinienių ir paruoštų makaronų, kad ir su meile, tikrai nebūtų užtekę.

Šie dviratininkai mėgėjai vidutiniškai per dieną mindavo tris valandas ir įsukdavo apie šimtą kilometrų, į kuriuos reikėtų įskaičiuoti jau vien žvilgtelėjus nuovargį keliančias įkalnes. Užuot gaudę saulės spindulius prie baseino (kaip dariau aš), jie tempdavosi ant savęs dviratininkų aprangą, sprausdavo galvas į šalmus, audavosi plastikinius batus, kurie ant keraminių grindų kaukšėdavo it moterų aukštakulniai, ir su entuziazmu sėsdavo ant savo plokščių, vienas už kitą brangesnių dviračių. Ir tokių sporto sadomazochistų tik daugėja. Keistoka? Man jau ne.

Dviračių sporto mastas Lietuvoje per kelerius metus ūgtelėjo neįtikėtinai. Anksčiau dar norėdavosi nustebti: „žiūrėk, plento dviratininkas“, o dabar bent jau šiltuoju sezonu su jais prasilenkti yra įprasta. Prie to prisidėjo ne tik bendra sporto, aktyvaus laisvalaikio mada, bet ir augančios pajamos, nes vis daugiau žmonių turi galimybę įsigyti ne vieną tūkstantį eurų kainuojantį plento žirgą.

Stovyklos Ispanijoje treneris, „Dviračių akademijos“ įkūrėjas Marius Bernatonis kaip niekas kitas pastebi šuoliais augantį susidomėjimą. 2015-aisiais, praėjus metams nuo profesionalaus dviratininko karjeros baigimo, jis įkūrė akademiją ir dar po metų surengė pirmąją stovyklą dviratininkų mėgėjų komandai „Chain Gang“, kurioje tuo metu treniravosi dešimt sporto aistruolių.

Pernai treneris turėjo jau dvi grupes stovyklautojų po devynis ar dešimt žmonių. Šiemet jis taip pat subūrė dvi grupes, tačiau stovyklų dalyvių skaičius jose buvo gerokai didesnis – iki 16 asmenų, tad teko nuomoti po du atskirus namus kiekvienai grupei. Negana to, grįžęs iš stovyklos Ispanijoje, M. Bernatonis važiuos į kelias kitas: viena jų vyks Italijoje, kur dviratininkai planuoja turą aplink Toskanos regioną.

„Treniruočių metodika paremta mano asmenine daugiamete patirtimi dviračių sporte, – pasakoja pašnekovas. – Man yra tekę dirbti su treneriais iš skirtingų šalių, tad esu išbandęs įvairių metodikų ir strategijų. „Dviračių akademijos“ stovyklos tikslas yra tinkamai paruošti sportininką artėjančiam sezonui, taip pat išmokyti įvairių važiavimo subtilybių, individualios treniravimosi metodikos, dviračio valdymo ypatumų, pavyzdžiui, kylant į kalną ar leidžiantis nuo jo.“

Bėgioti Ispanijoje yra nesąmonė vien todėl, kad padengi per mažai atstumo.

Vidutinis stovyklautojų amžius – 35 metai. Dauguma jų verslininkai ar kitas aukštas pareigas einantys asmenys, galintys sau leisti bent kelioms savaitėms atsiplėšti nuo darbų ir savo pomėgį puoselėti žmogui palankesnio oro sąlygomis. Be sportinių tikslų, stovyklose dviratininkai turi galimybę pasimėgauti ne tik Pietų Europos klimatu, maistu, bet ir įspūdingais treniruočių maršrutais. Būtent jie tapo mano švelnaus atostoginio pavydo priežastimi. Kol dviratininkai mindavo iš vieno miestelio į kitą ir sustodavo pajūrio kavinėse, ar nuo vieno kalnelio į kitą, grožėdamiesi vaizdais, ir taip įsukdavo apie šimtą kilometrų, aš, kasryt bėgiodama pajūriu ar nacionaliniu parku, įveikdavau apie dešimt. „Bėgioti Ispanijoje yra nesąmonė vien todėl, kad padengi per mažai atstumo“, – bręstantį mano apmaudą suformulavo Simas, Ispanijoje gyvenantis dviračių entuziastas ir restorano savininkas, pas kurį kartą nuėjome vakarienės.

Iš tiesų, visur Ispanijoje dažniau prasilenkdavau su dviratininkais nei su bėgikais. Ne kartą stebėjau, o ir iš treniruočių grįžę vyrai pasakojo, kaip automobilių vairuotojai kantriai laukdavo, kol dviratininkai atliks manevrą ar įmins į kalniuką, ir jų nelenkdavo. Gali net išvysti kelių eismo ženklų, draudžiančių prie dviratininko privažiuoti arčiau nei metro atstumu. Žinant pietų europiečių nekantrumą, tai neįtikėtina jų tolerancijos išraiška. Tokios eismo kultūros Lietuvoje dar trūksta.

„Nors dviračių sportas itin plečiasi, jis piko dar nepasiekė, – pabrėžia M. Bernatonis. – Tam reikia įdėti pastangų ypač saugumo srityje: įrengti dviračių takus, dviračių juostas ir rodyti elementarią pagarbą dviratininkams kelyje.“ Visgi tai pataisoma lengviau nei lietuviškas klimatas, leidžiantis mintį dviratį maksimaliai aštuonis mėnesius per metus, ir tai ne pačiomis maloniausiomis sąlygomis.

Iš saulėtosios Denijos grįžus į ankstyvo lietuviško pavasario nesusipratimą tai skaudžiai akivaizdu. Tačiau yra vienintelis, tebūnie ir moteriškai guodžiantis argumentas prieš daugiau pamačiusius ir fizinę formą patobulinusius vyrus. Tai tolygi ar bent jau taisyklinga linija ties alkūnėmis ir keliais nesibaigianti saulėtų dienų bronza.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų