(Neringos Butnoriūtės nuotr.)

Šalia visko, į niekur

Šalia visko, į niekur

Rašytojas Andrius Jakučiūnas seka Gabrielio García Márquezo pėdsakais Kolumbijoje ir fiksuoja net tuos įspūdžius, kurių jam nepavyko įgyti.

Pulkininkas Aurelianas Buendija, stovėdamas priešais baudžiamojo būrio šautuvų vamzdžius, prisiminė ledą, kurį į ką tik užgimusį Makondą atgabeno čigonai. Aurelianas – o tada jo būta dar vaiko – drąsiai žengė pirmyn, uždėjo ant jo ranką ir čia pat atitraukė. „Verda“, – sušuko išsigandęs, nepajėgdamas suderinti savo žinių apie ledo prigimtį su tuo, ką pajuto, pirštais palietęs jo paviršių.

Čia, Kolumbijoje, aš irgi negaliu atsikratyti jausmo, kad neįstengiu vienu sykiu perprasti visos siaučiančios čionykštės realybės. Ką mano smegenys siekia sujungti? Žemynus, pasiklydusius laikrodžių laikus ar tik skirtinguose kvartaluose chaotiškai išsitaškiusios nevilties atvaizdus akyse į vientisą nuotrauką?

O gal atvirkščiai, galvoju: desperacija, kurią išgyvenu rodydamas taksistui kelią į savo viešbutį, yra dėl to, kad vis dar nepavyksta atskirti tikrovės nuo stereotipo (Lotynų Amerikos atveju šie ypač gajūs ir galėtų varžytis nebent su stereotipais apie Paryžių), Amerikos nuo Azijos ar Afrikos, juoda nuo balta. Ir žemynai, ir pasakojimai apie tikrovę persikloję galvoje; keliautojai jaučia, kad visa (vėl nelemtasis Parmenidas) yra kažkas viena, todėl atskirti, apibrėžti yra svarbiausia sąlyga. Jos neišpildžius, atmintyje nelieka visos šalies, ji ištirpsta sąmonėje kaip aspirino tabletė vandenyje, ir gaudyk ją negaudęs.

Kur tarytum iš pačios negandos tuštumos į mane kaip nuodinga gyvatė kilo išmaldos prašanti ranka? Kitados Vietname? Kinijoje? Amsterdamo priemiestyje? Ranka liko, o šalies – ne, ir tai kelia nepasitikėjimą atmintimi, keliavimu.

Pasaulinis turizmas yra ne pažinimo, o gūdžios, siaubingos užmaršties liga, kurios įveikti neįmanoma nei nuotraukomis, nei pasakojimais, nei pagaliau kortelėmis, kokias rašė užmaršties liga susirgę Márquezo romano „Šimtas metų vienatvės“ (beje, 2017 m. jam – 50) herojai. Menu del dia – sotūs (tiesa, nuobodžiai neįvairūs) dienos pietūs už maždaug du eurus – skleidžia užmaršties kvapą, jis tvyro viešbučiuose, turguose, sirpsta atogrąžų vaisių pilnatvėje. Iš baimės būti užmiršti žūtbūt spraudžiamės į nedidukę selfio akį ir ten randame saugumą, bet tik tol, kol įvyksta spragt.

Realizmas be magijos

Pirmoji didelė mūsų nesėkmė – jausmas, kad tikriausiai nepajėgsi kėsintis į vaizdinį, kurį jau atsivežei iš namų, t. y. liksi apskritai joje nebuvęs, tavo 14 valandų transatlantinis skrydis reikš tiek pat, kiek lovoje su knyga, graužiant sovietinės „Kauno“ duonos kriaukšlę, praleistos valandos. Kad tikrovė, kad ir kokia spalvinga ji būtų, neįveiks Márquezo, Cortázaro, Fuenteso, Llosos, Borgeso… Dar blogiau, jei ji atrodys kaip neišsipildžiusi knyga (arba dar žiauriau – šalis kaip trupiniai, kuriuos išbirinau ant lovos vaikystėje skaitydamas). Ir ją liudys vien rutininis, – kaip to paties Aureliano Buendijos aukso žuvytės, – įspaudas pase.

Vieną akimirksnį, blykstelėjus įskilusiam taksi lango stiklui, kyla iliuzija, kad čia nėra gelmės – viskas tarsi už stiklo, viskas plokščia kaip televizoriaus ekrane. Primityvu iki skausmo, galbūt nepakeliamo žmogui, norinčiam atrasti šį tą gilesnio. Realybė tokia vienaplanė, nesudrumsta jokių galimybių ir egzistencinių niuansų, jog neįmanoma patikėti, kad vietiniai turi sielas. Kad jie galvoja daugiau nei tai, kaip tau parduoti žolelių antpilo ar apelsiną. Norint čia, saulės išdegintų miestų gatvėse, surasti bent kokį tikrą išgyvenimą, reikia iškreipti vaizdą, perkilnoti reikšmes, kitaip nieko nebus. Antraip matysi tik tai, kas yra – be jokių paslėptų reikšmių ar alegorijų. O gal tai atsakymas, kodėl magiškasis realizmas susiformavo ir suklestėjo būtent Lotynų Amerikoje?

(Vėliau, kai lankysimės licėjaus, kuriame mokėsi Márquezas, kūrėjui skirtoje ekspozicijoje, sulauksime dar beprotiškesnio paaiškinimo, kodėl Gabo – taip švelniai Gabrielis García vadinamas Lotynų Amerikoje – kūrė magiškąjį realizmą. Labai prasta anglų kalba kalbanti mergužėlė mums porins, neva tai lėmęs Kolumbijoje labai greitai keičiąsis klimatas ir peizažai – per kelias valandas iš kalnų gali atsidurti džiunglėse, vešlias lygumas lyg burtų lazdele mostelėjus pakeis skurdžios plynaukštės ir dykros.)

Turbūt vienintelis dalykas, kuris šioje šalyje iš tikrųjų plečiasi, yra turizmas – jis auga ne procentais, bet kartais.

Tuo metu visas lietuviškasis feisbukas kenčia dėl lietaus, ir mums, pasiklydusiems kažkur Kolumbijoje, aišku tai, kas neaišku jiems – juos paslapčia ištiko Márquezas, visais savo šimtamečiais lietumis ir vienatvėmis. O mes vis labiau nyrame į realizmą be magijos: jokia paslauga čia nebus suteikta tol, kol jos teikėjo nepriversi (žinoma, savomis priemonėmis). Šiuo požiūriu kolumbiečiai panašūs į Ryszardo Kapuścińskio aprašytus plytas perkėlinėjančius etiopus, kurie, vos liovusis juos plakti, sustodavo su visomis plytomis rankose ir stovėdavo.

Mums prireikia ir šiek tiek vidinės prievartos, kad patvirtintume, jog tai, ką regime, – gražu (arba veikiau – keista, įsidėmėtina). Bogota, pavyzdžiui, iš pradžių nepatiko ir Márquezui, jis yra sakęs, kad „[tai] buvo tolimas, garbus miestas, kur lunatiškas lietus krito nuo XVI a. pradžios… nemačiau nė vienos malonios moters“. Mus ji veikiau stebina savo kontrastais ir tuo, kas mūsuose vadinama bomžais. Darbadieniais šiukšlėse arba savo purvinuose skarmaluose pūvantys bėdžiai atkunta per šventes ir savaitgaliais – atrodo, kad ištuštėjusiais miestais traukia negyvėlių procesijos. Kartais jie, pristigę jėgų, irgi sustingsta judesyje ir atrodo kaip gyvos skulptūros, jiems už nugarų lekiantys gana modernūs Transmilenio autobusai atrodo labiau J. K. Rowling nei kurio nors Lotynų Amerikos klasiko pasakojimo dalis.

Ar visa tai – irgi iš vaikystės knygų? Pritrupintos ir sujauktos lovos? Nežinau. Skaitymas man vaikystėje buvo (o ir liko) galios aktas, kažkas tikro ir nekintamo, o visa tai, ką matau dabar savo akimis, yra įrodymas, kokia trapi šalies ekonomika, taika ir apskritai viskas, išskyrus dienos trukmę, kuri čia visada vienoda – maždaug nuo šešių iki šešių.

Márquezo matmuo

Turbūt vienintelis dalykas, kuris šioje šalyje iš tikrųjų plečiasi, ir plečiasi žvėrišku tempu, yra turizmas – jis auga ne procentais, bet kartais. O štai vienintelis dalykas, kurį visi žmonės visame pasaulyje sieja su Kolumbija, – kava, – šiuo metu išgyvena ne geriausius laikus. Čionykščius kavamedžius apniko grybelis (galbūt tai susiję su klimato kaita) ir vietos kavos rūšiai gresia išnykti.

Beje, tai sužinome Sipakyroje – vietos verslininkas apie tai pasakoja partneriams iš užsienio. Žinoma, mes čia ne dėl to, kad jam pritartume, ir net ne dėl žinomiausios miestelio vietos – druskos katedros, įrengtos vienoje buvusių druskos kasyklų. Sipakyroje Márquezas baigė licėjų – štai kas mus domina. Tačiau, žvelgiant į išsičiustijusį, padorų, už devyniasdešimt devynias šimtąsias savo šalies žmonių solidžiau atrodantį verslininką, nelengva įsivaizduoti šešiolikametį berniuką, kuris čia atvyko 1943-iaisiais, įveikęs tiems laikams didžiulę kelionę: laivu iš Barankiljos Magdalenos upe iki Puerto Salgaro (beje, pro Momposą), vėliau – iki Dorados, tuomet būta kelionės žeme, o tikslas pasiektas traukiniu (panašiu gariniu traukiniu į Sipakyrą savaitgaliais ir dabar galima atvažiuoti iš Bogotos – tai turistų mėgstama, nors ir nepigi pramoga).

Sipakyriečiai šią kelionę linkę mistifikuoti ir sureikšminti – ji vaizduojama vos ne kaip Márquezo įšventinimas į rašytojus, odisėja, kurioje gimęs magiškasis realizmas. Lygiai taip pat rimtai jie vertina faktą, kad vėliau, jau gavęs Nobelio premiją, Márquezas nusifotografavo apsigobęs vietos ponču – jų akyse tai nenuginčijamas Sipakyros svarbos kūrėjo biografijoje įrodymas. (Toji nuotrauka eksponuojama ant licėjaus – dabar Centro Cultural Casa del Nobel Gabriel García Márquez – sienos, turistams primygtinai siūloma ją nusifotografuoti.)

Stebėdamas desperatiškas gidės pastangas pritempti Márquezo biografiją prie Sipakyros, pradedu abejoti, ar Márquezas tikrai geras matmuo šioje šalyje – biografijos, o ir vietos, kurias garsiesiems lėmė likimas, visada slidžios ir šiek tiek beprasmės. Gabo nepasirinko šios mokyklos – jį čia atsiuntė; nepasirinko mokytojo Carloso Julio Calderóno Hermidos, kuris, kaip čionykščiai tiki, paskatino jį rimčiau kurti; nepasirinko klimato, kuris, palyginti su kaitria gimtąja Arakataka, čia buvo labai vėsus, ir Márquezas dėl to niurnėjo; na, ir, žinoma, negalėjo pasirinkti Peruko pravardės.

Casa del Nobel nėra negyvas muziejus – čia įsikūrusi meno mokykla, erdvus kiemas ir dabar pilnas vaikų. Taip pat nepasirinkusių, kur jiems būti, ir visą gyvenimą būsiančių pažymėtų Márquezo ženklu. Net jei ir nieko nepasieks, jie vis tiek liks tais, kurie mokėsi Márquezo licėjuje, kam nors pareiškus, neva Sipakyra – „kaimas“, baksnos į memorialinę lentelę ant sienos: En este Colegío, El Nobel de Literatura Gabriel García Márquez se graduó como Bachiller el 9 de Deciembre de 1946. Ir dar išpyškins, ką Márquezas valgydavęs pietums ir vakarienei – visa mokyklos-muziejaus siena skirta lankytojams su ano meto internato dienotvarke bei meniu supažindinti.

Vaikščiodamas po Sipakyrą dar vis tikiu, kad pavyks nuvykti į Arakataką – Márquezo (g. 1927 m. kovo 6 d.) gimtąjį miestelį Magdalenos departamente, biografų įvardijamą kaip vieną iš Makondo, – miestelio, aprašyto žymiausiame kūrėjo romane „Šimtas metų vienatvės“, – prototipų. Deja, Arakataką pravažiuosime – ją atmintyje žymės pragariškas karštis ir iš autobuso vidurių besiskiriantis degalų tvaikas. Esu pravažiavęs milijoną vietų, kuriose, jei būčiau turėjęs laiko, būčiau išlipęs: Bamą Irane, Skardu Pakistane, Ladaką Indijoje… Ar Arakataka bus kuo nors išskirtinė? Vargu. Visi tie sąmoningai arba dėl susiklosčiusių aplinkybių nepažinybei paaukoti miestai turi vieną bruožą – jie yra praleistos galimybės. Taigi jau nepamatysiu – bent šį sykį – tų tvankių ir dulkėtų alėjų, nei puikaus, anot apsilankiusiųjų, rašytojo muziejaus, įrengto jo senelių name (arba, tiksliau, to namo replikoje – originalas sudegė). Neišgirsiu, kad tai neva svarbiausia vieta Márquezo kūrybinėje biografijoje, ir kokią didžiulę įtaką būsimojo rašytojo pasakojimo stiliui turėjusi vaikystės aplinka bei jo močiutė Tranquilina Iguarán Cotes.

Vis dėlto taip sakydamas esu ne iki galo teisus – iš tiesų visiškai pravažiuoti Arakatakos mums nepavyksta dėl strigties, kuri susidaro kelyje, likus keliolikai kilometrų iki miestelio. Dvi valandas klaikiame karštyje praleidžiame slėpdamiesi po pavėsingais bananlapiais, kuopelės autobusų keleivių – tarytum makondiškiai į džiungles – vis išeina dairytis, kokia gi strigties priežastis, ir po kurio laiko grįžta nieko nepešę. Kai autobusas pagaliau pajuda, lieka jausmas, kad kokių nors čionykščių burtų buvome specialiai sustabdyti, ir Arakataka pati atsiųsta pas mus nemariausiu savo pavidalu – kaip nieko vidurys, pradžia ir pabaiga, kurioje vietos gyventojams patys pasirodėme kaip čigonai, prie jų gimtųjų lūšnų atgabenę verdančio ledo.

O iš tikrųjų visai nesvarbu, buvom mes ten ar ne. Iš patirties žinau, kad rašytojui reikšmingos visos vietos, net ir pačios nesvarbiausios. Todėl įkalinti rašytojus jų biografijoje (ir geografijoje) yra beprasmiška – jie išsitęsia laike, subyra į dulkes, išsitęsia kasdienėmis istorijomis į ateitį. Šiek tiek vėliau Mompose stebėsime vaiduoklišką procesiją: skruzdėlės pro langą vilks vakare mūsų nugalabyto voro maitą. Procesiją ir mudu nuo lubų stebės egzotiško dydžio tarakonas (ir nuo sienos – Jėzus). Visa tai bus labiau Márquezas nei šalti, negyvi pasakojimai apie tai, kur, kaip, ką jis nuveikė ir sukūrė.

Galerija

Paskutinė viltis

Na, bet Momposas mums dar priešaky – negailestingai pravažiuodami Arakataką ir visas tenykštes istorijas, kurias kas nors būtų papasakojęs, lėtai riedame į Kartacheną, stabčiodami netikėtai susidariusiose spūstyse, vilkikų apdūmijami ir šunų aplojami. Vos autobusui kur nors sustojus, į jį veržiasi maistą ir visokį šlamštą pardavinėjantys personažai, bananų tankmę pamažu pakeičia krūmokšniais apžėlusios drėgnos pajūrio dykros. Artėjame!

Kitaip nei Sipakyra ar tuo labiau Bogota, Kartachena alsuoja siausmu (ir, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, salsa) – tai vienintelis mūsų matytas miestas Pietų Amerikoje, neištuštėjantis po 7 val. vakaro. Centras pilnas žmonių, o ten, kur jų nėra, šėlsta spalvos ir tvinsta karštis. Triukšmas ir nesaugumas. Beje, atvykęs čia 1948-aisiais, Márquezas miegojo parke ir buvo susemtas policininkų, nes nepaisė komendanto valandos. Jis prisimins vietos moters žodžius: „Kartachenoje viskas kitaip.“ Būtent čia plėtosis kelių jo romanų (žymiausias jų – „Meilė choleros metu“) veiksmas. Į Kartacheną 2016-aisiais (dveji metai po mirties) iš Meksiko bus perkelta urna su rašytojo pelenais ir įleista į marmurinį pjedestalą, virš kurio atidengtas rašytojo biustas, esantis kolonijinio stiliaus La Merced vienuolyno kieme.

Matyt, taip jau yra, kad galvodamas apie Lotynų Amerikos literatūrą visada prisiminsiu sovietmetį, todėl entuziastingas, akį rėžiantis atogrąžų spalvynas nejučiomis vėl sugrąžina mane į mano blokines vaikystės Karoliniškes, kurių vienintelė spalva buvo ir iki šiol liko kruvina burokėlių. Kiek esu paveldėjęs tolimosios Kartachenos ir kiek jos į ją jau atsivežiau? Jei iš tikrųjų taip yra, privalau sau įrodyti, kad trūksta nedidelės, bet reikšmingos dėlionės dalies, kitaip kelionė paaiškės buvusi beprasmė. Kas iš to, jei pastovėsiu prie rašytojo biusto ar nusibelsiu prie namo, kuris kitados priklausė Márquezui, dabar indiferentiško viešbučio, papuošto grafičiu, vaizduojančiu rašytojo veidą?

Iš paskos risnojantys valkataujantys šunys ir drėgmė nuo vandenyno, neperprantami colectivos –pasipuošę spalvingais ornamentais, jie važiuoja iš niekur į niekur. Savo brandos tobulybę pasiekusi augalija, įsirpę vaisiai, didybe sprogstanti kolonijinė architektūra (UNESCO saugomas paveldas), didinga kaitri naktis, nusileidžianti ant galvų lygiai šeštą. Visiška pilnatvė ir greta tas pats beviltiškas visa ko trapumas. Riba tarp vieno ir kito – plonytė ir aštri kaip peilio ašmenys. Dėl to ta pilnatvė skamba tragiškai, kartais net beviltiškai – atrodo, kad šalis neturi jokios vilties. Su fiziniu saugumu dar prasčiau: žengus žingsnį į šalį nuo turistinių vietų, žmonės atbėga įspėti, kad toliau eiti negalima – kas nors apiplėš arba pripjaus.

Kaip turistas niekuomet nesuprasiu, kas slypi už to neįmanomo būties paprastumo.

Niekuomet kaip turistas nesuprasiu, kas slypi už to neįmanomo būties paprastumo, nesuprasiu, ką man bylo vėjo krutinamos Jėzaus draiskanos ant statybvietės sienos. Įmanoma tik dar labiau nieko nesuprasti, užmokėjus už bedieviškai brangius kulinarijos, kalbos, šokių ar kitokius kursus, skirtus naivuoliams iš užsienio. Taip pat valia sumokėti 70 dolerių už specializuotą Márquezo ekskursiją, per kurią gidas jus nuves į visas šiame mieste esančias vietas, susijusias su garsiuoju rašytoju ir jo kūryba. Tačiau niekas nebenuves į XX a. liūdesį, ilgesį ir sutrikimą, pasislėpusį už tūkstantmečius skiriančios ribos, nenuves į jaunystės Karoliniškes, šalyje, kurios nebėra, iš kur kitados pradėjau – ir iki šiol, kaip matot, nebaigiau – kelionę į Makondą.

Lieka paskutinė viltis – Momposas, kurį įžūlūs turizmo verteivos klaidingai įrašė į Márquezo mylėtojų žemėlapį kaip vieną tariamų Makondų, nors jis taip pat (irgi klaidingai) laikomas vietove, aprašyta romane „Paskelbtos mirties kronika“ (Crónica de una muerte anunciada). Iš tikrųjų Márquezas su šiuo miesteliu susijęs tik tuo, kad čia pagal šį jo romaną 1987-aisiais filmuota juosta su Rupertu Everettu, ir kad keliaudamas mokytis į Sipakyrą rašytojas bus jį praplaukęs laivu. Bet tai neišvaduoja nuo pareigos kurti savo Makondą čia ir dabar. Turiu jį surasti, iškrapštyti iš po žemių, buvusį ar nebuvusį – iš pareigos, iš (šiokio tokio) nusivylimo. Ir – kaipgi be to – iš inercijos. Hic Rhodus, hic salta.

Ar galiu įsivaizduoti čia įkapes siuvančią Amarantą? Ar, pavyzdžiui, pajėgčiau įtikėti, kad būtent šį miestelį užklupo garsioji nemigos liga, kuri neleido gyventojams bluosto sudėti, ir dėl to jie viską užmiršo? Ar išvysčiau čigoną Melkiadą su džiovintu tuščiaviduriu moliūgu ir palmių muilo gabalu, sakantį: „Aš numiriau nuo drugio Singapūro pelkėse“?

(Ir toliau: kaip pastebėti miesto – kuris visiškai tikras, realus, dabar esantis, dargi į UNESCO sąrašą įtrauktas – grožybes, kai iš tikrųjų labiau keliauji po literatūrą ir po savo praeitį? Kaip skaitytojo abejingumą aplinkai paversti žvitriu ir apykvailiu turisto entuziazmu?)

Velnias žino. 1537 m. įkurtas Momposas beprotiškai karštas ir dulkėtas, vidurdienį čia beveik nėra žmonių, nuo medžių paupy atvykėlį tingiai stebi didžiulės iguanos ir kalbina nuobodžiaujantis policininkas. Čia nieko nevyksta nuo pat XIX a. pabaigos, kai Momposas prarado savo svarbą kaip uostas. Vandenų ir laukinės gamtos atskirtas nuo pasaulio, sunkiai privažiuojamas miestelis tarsi nepriklauso šiam pasauliui, nepriklauso XXI a. – tuo jis artimas Makondui. (Gyvybę ir dabartį liudija nebent eilės prie bankomatų – jei Kolumbijoj prieš savaitgalį laiku nepasiimsi pinigų, jų gali tekti laukti iki pirmadienio.)

Čia rasi visus objektus, kurie pažymėti žemėlapiuose, tarp jų ir vienintelį Kolumbijoje aštuoniakampį Šv. Barboros bažnyčios bokštą, bet visi jie tepaliudys, kaip naivu ir kvaila kur nors trenktis vien dėl to, kad ten ką nors pamatytum. Galėjai rinktis Niujorką, Jeruzalę, Sidnėjų, niekas netrukdė lėkti į Johanesburgą, Ho Či Minį, Jangoną, bet tu išsirinkai Momposą ir užstrigai jame lyg karštuose beždžionės viduriuose. Pats esi tas voras, kurio maitą, – tarytum paskutinio Buendijos lavoną, – skruzdėlės bando ištraukti pro lango plyšį. Ar jau sukasi ir kyla Melkiado išpranašautasis uraganas?

Ne, tai „Colombianos“ limonadas, kurį geri prie benamių kačių apgultų kapinių tvoros, sprogsta burnoje sovietinio „Buratino“ skoniu – lipnus ir tirštas, neįmanomo saldumo karamelinis gėrimas liejasi į burną kaip dar viena upė, tik ne iš kalnų bėganti, o iš sovietinės patirties, iš tų pačių kruvinųjų Karoliniškių blokų, kuriuose galimybė laisvai klajoti po pasaulį net nesivaideno. Iškilmingai ir liūdnai, – kažką apie ilgesį arba pabaigą, – trimituoja autobusai (tai ne eufemizmas – daugelio Kolumbijos autobusų pypsiai ne tik skleidžia trimito garsą, bet ir yra panašios formos). Atvėrę savo juodas bagažinių angas, orūs tarytum indėnų dievai jie laukia mūsų dulkėtoje plynėje kitapus kapinių, kur įsikūręs transporto kooperatyvas.

Kai perkame bilietus, liūdno veido backpackeriai, kramsnodami sumuštinių likučius, beria trupinius ant žemės, ir šie susimaišo su dulkėmis. Nuoširdžiai žiovauja stoties prekiautoja. Paluby vasnojantis ventiliatorius vangiai kapoja galvas visų mūsų šešėliams.

Ar tokį įsivaizdavau atsisveikinimą su miestu, kuris – dabar jau aišku – liko toks pat neapčiuopiamas ir nesuprastas kaip ir prieš į jį atvykstant?

Lėtai dardėdami žvyrkeliais ir vietos vaikų lydimi per vandenis, ištvinusius ant kelių, svarstysime, kas liks atmintyje iš visos šios beprotiškos išvykos, buvusios, kaip atrodys ateity, „šalia visko, į niekur“. Kiek ilgai apsimetinėsime, kad pasaulis yra šis tas daugiau nei mūsų kūno paviršius, kurį esame priversti dėvėti, kad ir kur būtume? Detalės neturi reikšmės, kelionė neturi reikšmės, literatūra neturi reikšmės, jei visa tai neįauga į kūną taip, kaip kolumbiečiams į galvas įaugęs socializmas, Jėzus ir Che Guevara. Jei ką, nepražūsime ir be įspūdžių, kurių – galėsime guostis – mums nepavyko įgyti.

Vis dėlto vienas dalykas liks, ir jo nepavyks prarasti, net jei autobusų kondicionieriai sušaldys – o panašiai ir nutiks – mus į ledo skulptūras. Tokiu atveju lede, vietoj visos atminties arba visos užmaršties, kurias kartais taip sureikšminame, bus likęs inkliuzas. Daiktelis, kurį kažkur Kolumbijoje radau ir išdrįsau pakelti, – apdilęs ir pamestas žaislinio sraigtasparnio sraigtas: esmė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų