(E. Mėlinauskienės nuotr.)

Šalia diagnozės

Šalia diagnozės

Konkurse „Lietuvos spaudos fotografija“ už reportažus apdovanota fotomenininkė Eglė Mėlinauskienė ne kartą nepasinaudojo proga įamžinti tai, ką daugelis laikytų tikrai „auksiniu“ kadru. Pernelyg trapios buvo emocijos, pripažino ji Rusnei Marčėnaitei.

Kiekviena nauja diena – vilties. (E. Mėlinauskienės nuotr.)

Kai tenka pasakyti moteriai, kad per operaciją ji neteko krūties, ar pasitikti mamą, ką tik sužinojusią, kad medikai jos vaiką išleidžia namo, nes nebegali padėti, – akimirkos, kurių nepatyręs jų nesuvoks, ir fotografuoti tų kraujuojančių žaizdų Eglė nenorėjo. Onkologinėmis ligomis sergančius vaikus ir suaugusiuosius dvejus metus fotografavusi E. Mėlinauskienė ne iš pasakojimų žino, ką reiškia tokia diagnozė. Kai vos grįžusi namo po savo ligos apsisuko ant kulno ir vėl pravėrė ligoninės duris jau su fotoaparatu, jautė, kad tai gali padėti ir pačiai.

„Po gydymo buvau dar absoliučiai svyruojančios būklės – ne paslaptis, kad tuo metu apninka įvairiausios mintys“, – iš duobės E. Mėlinauskienė sunkiai kapstėsi porą metų, ir fotografija tada pratrūko kaip votis – tai padėjo jai sveikti. „Žinojau, kad kažkas kažkur giliai sėdi, bet kol esi sveikas, galvoji visai apie kitus dalykus… – sakė ji. – Kad tavo gyvenimas tęsis amžinybę, kad privalai daryti tai, kas naudinga šeimai, tai yra uždirbti pinigus – įprasti dalykai. Ir niekada nesusimąstai apie gyvenimo džiaugsmą, kad viskas gali labai greitai nutrūkti. Liga manyje viską persuko.“

Prieš susergant pradėtas nekilnojamojo turto vadybos ir vertinimo magistro studijas Eglė baigė, bet gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Ištikimai palaikoma šeimos, nuėjo mokytis fotografijos – iš pradžių pas Stanislovą Žvirgždą, o vėliau sulaukė ir Antano Sutkaus pamokų. Tuo metu, galima sakyti, gyveno ligoninėje. „Fotografijoje padaryti ką nors pripuolamai, visiškai neatsidavus, neįmanoma. Ypač šia tema, kur taip svarbu užmegzti santykį“, – svarstė E. Mėlinauskienė, į ligoninę ateidavusi tamsoje ir išeidavusi tamsoje – praleisdavo ten, ko gero, daugiau laiko nei medikai. Ir nebūtinai su fotoaparatu – kartais po kelis mėnesius tik ieškodavo kontakto su ligos išvargintais savo herojais. Raktu neretai tapdavo pačios Eglės ligos istorija ir jos apsinuoginimas atvirumu.

„Ir dabar pagrindinė mano žinutė mamoms yra gerų, sėkmės istorijų pasakojimas – joms to reikia kaip oro“, – žino paramos ir labdaros fondo „Mamų unija“ vadovė, jau 11 metų visą savo laiką skirianti vėžiu sergantiems vaikams ir jų tėvams. Pastangos suteikti jiems finansinę ir moralinę pagalbą greitai į šalį nustūmė pradinę mintį – sergančių žmonių nuotraukomis pasakoti apie sudėtingą jų realybę ir dažnai nepatenkinamus kasdienius poreikius.

Kai po ligos vėl pravėrė ligoninės duris jau su fotoaparatu, jautė, kad tai gali padėti ir pačiai.

Jos pačios archyve nėra nuotraukų iš ligos periodo, o klausimas, ar būtų norėjusi fotografuotis, nėra lengvai atsakomas ir šiandien. Užtat fotomenininkė jaučia didelę pagarbą žmonėms, kurie sutiko būti jos nuotraukose, fiziškai ir emociškai nepaprastai sudėtingu gyvenimo periodu suprato, kad gali prisidėti prie visuomenės pokyčių. „Tai yra galimybė kalbėjimu apie ligą, visuomenės palaikymu, mitų griovimu, priminimu, kad tai nėra mirties nuosprendis, pakeisti tų žmonių, kurie serga arba dar sirgs, ateitį“, – sakė E. Mėlinauskienė.

Pirmaisiais kūrybos metais ciklą apie vėžiu sergančias moteris skyrusi Agnės Zuokienės projektui „Nedelsk“, kitąmet fotomenininkė varstė jau vaikų skyriaus duris. Šių pasitikėjimą pelnyti buvo lengviau nei suaugusiųjų. O jie patys, nors ir labai veikiami gydymo, kartais tokios būklės, kai tesugeba mirksėti, lengvesnėmis dienomis yra tie patys vaikai: vieni labai ramūs, kiti emocionalūs, turintys tokius pat lūkesčius kaip ir sveikieji. E. Mėlinauskienė neabejoja, kad mažųjų ligonių poreikiai dar didesni. Teigiamos bet kokio dėmesio ar veiklos keliamos emocijos jiems gyti tokios pat svarbios kaip ir pozityvi tėvų nuotaika. Gyvenimas už tų durų nesustoja ir negali sustoti, o labiausiai smukdo atskirtis, palaikymo, atjautos ir draugystės stoka.

Su šiomis mintimis fotomenininkė vaikų ligoninėje ir „užkliuvo“. Bet tada atsitiko kitas dalykas – nuėjusi be pasiruošimo, puolė į tų vaikų ir jų šeimų skausmą kaip drugelis į liepsną. Ir sudegė. Turėjo pripažinti nemokėjusi elgtis su tuo skausmu ir netektimis. „Tuo metu iškeliavo labai daug vaikų. Vienuolika. Visus juos laidojau kaip savo. Susidarė nepakeliamas krūvis. Teko atsitraukti ir kreiptis į medikus“, – pripažino E. Mėlinauskienė.

E. Mėlinauskienė: „Tai pats prasmingiausias darbas, kurį galiu daryti.“

Penkiametė Simona buvo vienuolikta. Smulkutė, mažytė mergytė, vieną dieną panorusi Eglei sušokti pilvo šokį. „Sakiau, tai juk tu pilvo neturi, kaip pilvo šokį šoksi?! O ji sako: tuoj parodysiu… Prijungta prie lašinės užsiraitojo savo palaidinę, ir išlindo iš po jos toks mažiukas kryželis ant pilvo, kurį net nežinojau ją turint. Ji buvo tokia labai…“

Kai gydytojams galiausiai nuleidus rankas Simona buvo išleista namo, Eglė ir toliau norėjo tikėti – viskas baigsis sėkmingai. Padovanojo jos išsvajotą kačiuką ir netrukus skambino klausti, kaip jiems abiem sekasi. Mergaitės mamos „mes nebeturime Simonos“ buvo tas lūžis, po kurio teko pačiai ieškoti pagalbos.

Sugrįžo po metų, jau be fotoaparato, visiškai neabejodama, kad pagalba šiems vaikams yra pats prasmingiausias darbas, kurį ji gali daryti. Nuotraukas ir jų istorijas, imtas užrašinėti, kai šeima nebepajėgė jų klausyti, sudėjo į fotoalbumą „Diagnozė“.

„…Randu tavo mažą veidelį užmerktomis akimis, paskendusį žemuogių jūroje, užklotoje ryto šydu. Noriu tave prakalbinti: nubėgi rožinio takeliu debesėlio link. Regiu tavo švytintį veidą, šaukiu sugrįžti. Žiedlapiais nuklotas kelias kviečia mane tolyn…“ (E. Mėlinauskienė, „Diagnozė“).

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų