(Pixabay nuotr.)

Saldus kvapas, karti reputacija: žvilgsnis į vanilės karštligę

Saldus kvapas, karti reputacija: žvilgsnis į vanilės karštligę

Kaip kuklios vanilės ankšties aromatas persismelkė į goduolių, turtuolių ir nusikaltėlių pasaulį? Wendellis Steavensonas keliauja į Madagaskarą susipažinti su naujaisiais prieskonių baronais.

Einu paskui Felicité Raminisoa ir jos tėvą Romainą Randiambololoną siauru takeliu palei miškingus šeimos ūkio šlaitus pietinėje Madagaskaro dalyje. Prasidėjo ličių sezonas, todėl žengdami raškome šiuos vaisius ir lupame rožinius dygliuotus lukštus. Tarp japoninių lokvų, kvapniųjų gvazdikmedžių, kavamedžių ir pipirų vijoklių lyg kiniški žibintai pūpso dideli geltoni duonmedžių vaisiai. Pro šalį šaudo mėlyni laumžirgiai, besivaikantys vieni kitus virš slėnyje tyvuliuojančių tvenkinių, kur plaukioja tilapijos. Po bananų lapais oras tvankus, bet kopiant aukščiau tampa gaivesnis. Kur tik pažvelgsi, matyti medžių kamienus apraizgę vanilių vijokliai. Visi apgenėti taip, kad augtų ne aukščiau, nei gali pasiekti F. Raminisoa. Retkarčiais ji stabteli prie blyškiai geltono žiedo ir praskleidžia vaškuotus žiedlapius. Nuo apelsinmedžio nulaužtu spygliu atsargiai nukrapšto plėvelę, skiriančią dulkinę nuo purkos, kad augalas būtų apdulkintas. Ši užduotis turi būti atlikta laiku. Kiekvieną žiedą būtina apdulkinti rankomis būtent tą rytą, kai jis išsiskleidžia, antraip neužaugs pupelės.

Sodinti vanilių vijoklius šeima pradėjo maždaug prieš 20 metų. Daugiausia dėl grožio, kaip sakė R. Randiambololona, rodydamas plačią šypseną be vieno danties. Iš pradžių jie pardavinėjo žalias vanilių ankštis turistams stebėdamiesi, kad šie apskritai už jas moka. Bet 2014 m. vanilės kaina ėmė augti. Per kitus trejus metus ji šoktelėjo nuo mažiau kaip 40 JAV dolerių iki daugiau kaip 600 JAV dolerių už kilogramą. Atrodė, kad pinigai auga ant medžių. 2016 m. F. Raminisoa nukeliavo į šiaurinį Savos regioną, kur vaniles augina jau kelios kartos, pasimokyti, kaip iš žalių ankščių išgaunama paklausi prekė – aitrios suvytusios juodos pupelės.

Plantacijose vaniles auginti sunku, nes jas greitai apninka ligos. Bet drėgnose Madagaskaro aukštumose klimatas šiems augalams itin palankus. Kadangi saloje daug neturtingų smulkių žemvaldžių, vanilių augintojams netrūksta darbo jėgos šiems dėmesio reikalaujantiems augalams prižiūrėti.

Apdorojant vanilių ankštis būtina stipri nuovoka ir intuicija – panašiai kaip gaminant vyną. Ilgomis žaliapirštėmis kekėmis augančios pupelės renkamos po vieną. Nuskintą žalią vanilę būtina per savaitę pamerkti į karštą 62–64 °C vandenį. Kitus tris mėnesius ankštys vyniojamos į antklodes, masažuojamos ir paskleidžiamos saulėje džiūti. Žalia vanilė aromato neturi. Fermentai, paverčiantys augaluose esantį glukovaniliną vanilinu – molekule, kuri suteikia išskirtinį aromatą, – susidaro tik brandinant. Vienas specialistas apibūdino kokybiškai subrandintos vanilės kvapą kaip džiovintų slyvų, odos ir „Play-Doh“ plastilino aromatų derinį.

Grįžusi iš šiaurės F. Raminisoa ant šlaito už tėvų namo pastatė brandinimo pašiūrę. „Viskas turi būti parengta, – aiškino ji. – Medžio anglys vandeniui pakaitinti, dideli puodai, antklodės ir džiovinimo loviai. Gyvenantys šiaurėje net turi dainą apie tai, kad reikia būti dėmesingam ir kantriam.“ Ji sakė, kad su vanile reikia dirbti drausmingai ir drauge aistringai.

Šeimos pajamos augo su vanilės kaina. Bet dėl to kilo pavojus augalų pasėliams ir net gyvybei. 2015 m. visa šeima išvyko į laidotuves. Grįžusi namo išvydo, kad žemutinėje sklypo dalyje ant vijoklių neliko nė vienos ankšties. Visi žinojo, kas tai padarė, bet policija nieko nesiėmė.

Retas malagasis pasitiki valstybe. 2009 m. įvykęs perversmas atbaidė užsienio investuotojus ir turistus. Vanilei pabrangus siūbtelėjo oportunistinių nusikaltimų banga: plėšikai išrauna augalus, kad galėtų juos persodinti kitur, o ginkluoti užpuolikai plėšia sandėlius. Skaičiavimai skiriasi, bet kasmet pavagiama ne mažiau kaip 15 proc. derliaus.

Kaip ir kiti vanilių augintojai visame Madagaskare, F. Raminisoa tėvas ir broliai naktimis patruliuoja po savo laukus. Bendradarbiaujama su kaimynais, samdomi sargybiniai, ginkluojamasi mačetėmis. Laukinis teisingumas kartais būna negailestingas. Sklando pasakojimai apie sumušimus ir net nukirstas galvas. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas tvirtina, kad 2016–2018 m. nulinčiuota daugiau kaip 150 malagasių.

Nors buvo vagysčių, 2016-aisiais užklupo sausra, o praėjusį sezoną per džiovinimo laikotarpį lijo, per pastaruosius dvejus metus F. Raminisoa šeima uždirbo daugiau kaip 20 tūkst. JAV dolerių (šalyje vidutinės pajamos nesiekia nė dolerio per dieną). Anksčiau šeima vos sudurdavo galą su galu augindama bananus, kavamedžius ir ryžius. Vanilės bumas leido jai nusipirkti karvę, naują elektros generatorių ir ryžių sodinimo mašiną, kurią tikisi išnuomoti. Gretimame mieste F. Raminisoa įsigijo namą, kad keturi jos vaikai galėtų gyventi arčiau mokyklos. Moteris metė mokyklą būdama trylikos, bet tikisi, jog atžalos studijuos universitete.

Prieskonis, tapęs prabanga

Madagaskaras užaugina 80 proc. viso pasaulio vanilės, bet šis augalas kilęs iš Meksikos. Majai pirmieji ėmė auginti jį Jukatano pusiasalio džiunglėse. Šiuo prieskoniu gardindavo šokoladinius gėrimus. XVI a. ispanų konkistadorai kakavą ir vanilę atplukdė į Europą. XVIII a. pabaigoje Meksika į Europą kasmet eksportuodavo po milijoną vanilių ankščių.

Vanilė laikyta prabanga. Jos subtilus aromatas geriausiai atsiskleidžia ankštyje esančioms medžiagoms jungiantis su riebalais, todėl ji labai greitai pateko į elitinių kepėjų kremus ir saldžius padažus. Vienas ankstyviausių yra vadinamųjų vanilinių ledų receptas, pateikiamas kulinarijos knygoje, kuri išleista XVII a. paskutiniame dešimtmetyje Neapolyje. XVIII a. devintajame dešimtmetyje Thomas Jeffersonas, tuo metu buvęs JAV ambasadoriumi Prancūzijoje, pametė galvą dėl prancūzų virtuvės. Jis persirašė daugybę receptų, tarp jų ir vanilinių ledų, kurie gaminami iš kiaušinio trynio, virinto su „vanilės lazdele“. 1801 m. tapęs JAV prezidentu Th. Jeffersonas patiekdavo šių skanėstų Baltuosiuose rūmuose. Jo importuotas receptas galiausiai tapo klasikiniu amerikietišku desertu.

Auginti vanilę reiškia valandų valandas sunkaus darbo. (Scanpix nuotr.)

Tačiau šimtmetį daugeliui amerikiečių tikroji vanilė nebuvo pasiekiama. Prekybą su Meksika kontroliavo Ispanija, ir nors būta bandymų auginti vaniles kitur, žiedai taip ir nesubrandindavo ankščių, nes trūko natūralių apdulkintojų. XIX a. penktajame dešimtmetyje Prancūzijos kolonijos Reunjono plantacijoje plušėjęs mažametis vergas Edmondas Albiusas atrado būdą rankomis apdulkinti vanilės žiedus. Jo metodas sparčiai išplito į gretimą Madagaskarą, kur prancūzų administratoriai skatino auginti šiuos augalus.

Panašiu laiku atrasta dirbtinė vanilė. Natūraliajai subtilų aromatą suteikia beveik 200 molekulių. Gaminant dirbtinę vanilę susintetinama tik viena iš jų – vanilinas. Jis būdavo išgaunamas iš pigesnių produktų, pavyzdžiui, gvazdikėlių ir medienos (šiandien dauguma dirbtinės vanilės išgryninama iš šalutinių naftos pramonės produktų). Dirbtinė vanilė populiarėjo kaip tik tuo metu, kai vyko maisto gamybos industrializacija – XIX a. antroje pusėje. Anuomet nauji gamintojai, tokie kaip „Fry’s“, „Cadbury’s“ ir „Nestlé“, vanile suteikdavo šokoladui švelnumo ir riebumo. Vanilės esencija (kitaip nei ekstraktas, kuris yra natūralių vanilių ankščių koncentratas spirite) prasiskynė kelią į pyragus ir sausainius. Šiandien vanilė naudojama tūkstančiuose maisto produktų, kuriuos randame prekybos centruose. Bėgant metams ji tapo prėskumo, nuobodulio ir įprastumo sinonimu.

Pirmąsias pokyčių bangas sukėlė bendrovė „Häagen-Dazs“. XX a. paskutiniame dešimtmetyje ji ėmė pardavinėti savo ledus kaip aukštos klasės brangų skanėstą. Jų reklamos kampanija buvo seksuali ir dviprasmiška: gražūs žmonės tenkino aistrą su šaldyto maisto rutuliuku. Prekės ženklo pristatymas triumfavo. Pavadinimas „Häagen-Dazs“ buvo sumanytas siekiant sukurti sąsają su europietišku rafinuotumu, nors bendrovė priklausė amerikiečiams. Vanilės žiedo atvaizdas ant dėžės atkreipė dėmesį į vanilės ekstraktą, kuris suteikė ledams stiprų aromatą. Šis „Häagen-Dazs“ žingsnis tapo viena priežasčių, sukėlusių vanilės karštligę.

Kitas veiksnys buvo platesnis ir išryškėjo vėliau. Pastaruosius 15 metų vartotojai vis labiau spaudžia maisto produktų gamintojus naudoti natūralias, etiškai auginamas sudedamąsias dalis. Aromatų bendrovės ėmė ieškoti kaimų ir ūkių, kuriuose auginamos vanilių ankštys, kad gautų sąžiningos prekybos ir tvarumo sertifikatus, nulemiančius aukščiausią kainą. 2015 m. „Nestlé“ paskelbė nebenaudosianti dirbtinių aromatų JAV parduodamo šokolado gamyboje aiškindama, kad vartotojai pageidauja natūralesnių sudedamųjų dalių. Netrukus panašiai pasielgė ir kitos tarptautinės bendrovės. Tokie sprendimai atrodė pagrįsti, nes natūrali vanilė buvo nebrangi. Tarp smulkių ir masinių gamintojų vanilės dulkės tapo kokybės ženklu.

Karštligės padariniai

Pasaulio banko duomenimis, Madagaskaras yra viena skurdžiausių valstybių pasaulyje. Nepriteklių gilina stebėtinai prasta padėtis logistikos srityje. Prancūzijai dydžiu beveik prilygstančioje saloje lietinguoju sezonu atokesni keliai virsta neišvažiuojamomis purvo upėmis. 550 km atstumui nuo Savos iki sostinės Antananaryvo įveikti kartais prireikia net keturių dienų. Miestuose esama bankų, klinikų ir aukštųjų mokyklų, veikia viešojo transporto sistemos, bet atokiose vietovėse beveik nėra jokių patogumų.

Turtinė nelygybė juntama net šios nedidelės valstybės kaimo vietovėse. Centriniame aukštumų regione, kur šlaitų terasose auginami ryžiai, miestuose pagrindinė transporto priemonė yra žmogaus traukiama rikša. Nuskridęs į šiaurę, kur susitelkusi dauguma vanilės pramonės, mačiau naujų geltonų motorizuotų vadinamųjų tuktukų parkų. Važinėdamas po regioną pastebėjau ištaigingus naujus „vanilinius dvarus“. Raudoni arba ryškiai mėlyni kelių aukštų pastatai su balkonais apjuosti betoninėmis baliustradomis, o naktimis akinamai apšviesti, nors šalyje dauguma žmonių neturi elektros. Visą Savos regioną krečia svaiginanti vanilės karštligė. Kai kuriais skaičiavimais, per 2017 m. sezoną užsieniečiams perkant vanilę į regioną plūstelėjo daugiau kaip 800 mln. JAV dolerių.

Žalios ankštys saugomos kaip didžiausias turtas. (Scanpix nuotr.)

Daug metų Madagaskaro valdžios nustatyta vanilės kaina buvo apie 80 JAV dolerių už kilogramą. Derlius svyruodavo, jį kartais nusiaubdavo ciklonai. Dalis ankščių būdavo atidedama atsargai siekiant apsidrausti nuo menkesnių pajamų prastesniais metais. Tai saugodavo nuo trūkumo ir kainų svyravimo. 80–100 tūkst. smulkių ūkininkų pardavinėdavo žalias ankštis tarpininkams, dar vadinamiems surinkėjais. O šie derlių parduodavo brandintojams, turintiems specialius sandėlius, arba eksportuotojams (dažnai kinų-malagasių šeimoms, kurios tuo užsiima jau daug metų). Paskui pupeles supirkdavo tarptautiniai prekiautojai arba didelės užsienio aromatų bendrovės, tokios kaip „Symrise“ bei „Firmenich“ Europoje ir „Virginia Dare“ JAV. Jos iš vanilės išgaudavo kokybišką ekstraktą, kurį tiekdavo didelėms tarptautinėms korporacijoms: „Nestlé“, „Unilever“, „Mars“.

Tai buvo klampi, bet stabili sistema. Tačiau kai kurie pirkėjai jautėsi neturintys sąžiningos prieigos prie Madagaskaro vanilės. XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje vykdant privatizacijos politiką Pasaulio bankas pareikalavo, kad vanilės kainoms būtų leista laisvai svyruoti. Deja, nebuvo įsteigta jokių rinkos institucijų ar reguliacinio aparato. Prasidėjus laukiniam kapitalizmui vanilės kaina nukrito žemiau 40 JAV dolerių už kilogramą ir ūkininkai liovėsi ją auginti.

Atrodo, kad vanilės kainos labiausiai išaugo dėl pinigų plovimo.

Kelias nuo ankšties iki ledų kaušelio – ilgas, ir kylant paklausai jo neįmanoma patrumpinti. Daugelis vanilės vijoklių auga miškinguose šlaituose, jiems pasiekti neretai reikia kelių dienų žygio neasfaltuotais takais. Naujai pasodintas augalas ankštis ima brandinti tik po trejų metų. Ir net atėjus šiam laikui reikia dar dvejų metų, kad vaisiai pasiektų ledų kubilą, kaip teigė bendrovės „Virginia Dare“ atstovas Henry Toddas. Šis į šeštąjį gyvenimo dešimtmetį įkopęs berniokiškos išvaizdos amerikietis yra vanilės prekiautojo sūnus. Tėvas jį išsiuntė mokytis į Prancūziją, kad jaunuolis sklandžiai išmoktų šio aromato kalbos. H. Toddas visą karjerą praleido Madagaskare sukdamasis vanilės gamyboje. „Tiekimo grandinė ilga, sudėtinga ir šiek tiek paini, nes neišplėtota infrastruktūra“, – sakė jis. Daug metų šioje rinkoje surinkėjai atliko svarbiausią vaidmenį siedami ūkininkus su eksportuotojais, miškus – su keliais. Jie derėjosi dėl sutarčių ir finansuodavo paskolas.

Liberalizavus rinką, bet dar neprasidėjus dabartiniam pakilimui, vanilės kainą daugiausia nustatydavo eksportuotojai. Jie įvertindavo tikėtinos pasaulinės paklausos ir derliaus dydžio bei kokybės santykį. Bet paklausai augant daugelis surinkėjų (šios sistemos tarpininkų) bandė augintojams mokėti mažiau, o eksportuotojams pardavinėti gerokai brangiau. 2017 m. kai kurie eksportuotojai jau mokėjo lupikiškas sumas už prastos kokybės pupeles. Vanilei toliau brangstant paplito spekuliacija ir imtos kaupti atsargos. Surinkėjų gretos išaugo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių tarpininkų, kurie karštligiškai pirkdavo ir pardavinėdavo, neretai vieni kitiems. Rinka manipuliavo ir ūkininkai: jie vanilę subrandindavo tik iš dalies, o paskui saugodavo ją vakuuminėse pakuotėse – laukdavo, kol kainos vėl šoktelės. Dėl to rinka dar labiau susvyravo, pupelėse sumažėjo svarbiausios dalies – vanilino – kiekis.

„Kaina keičiasi kas savaitę“, – gūžtelėjo vienas vyras, stumiantis laiką su grupele smulkių surinkėjų Madagaskaro vanilės sostinės Antalahos skersgatvyje. „Praėję metai buvo geri, gavome daug milijonų, – teigė jo bičiulis, ant kaklo pasikabinęs medalioną ir išsitatuiravęs abu pečius. – Daugybė žmonių įsigijo visais ratais varomus galingus automobilius. Pirkome viską, net odines sofas.“

„Pirkome net odines sofas“

Vanilės rinką Savoje stebėjau beveik dvi savaites. Kaskart, kai jau manydavau, kad pagaliau perpratau pasiūlos ir paklausos, kokybės ir apdorojimo, tarpininkų hierarchijos ir santykinių žalios bei juodos vanilės kainų ryšius, mane suglumindavo koks nors naujas veiksnys: valiutos kurso svyravimai, korupcija ar ciklonai. „Panašiai ir yra, – užjautė H. Toddas. – Tai viena šio sektoriaus ypatybių, kuri taip patinka vanilės verslininkams: kiekvienas sezonas vis kitoks.“ Bet kodėl kainos taip išaugo? Žinoma, visų pirma pakilo paklausa, bet juk ne dešimtkart per trejus metus. O 2017-ųjų kovą Savą nusiaubęs Enavo ciklonas nesunaikino 90 proc. vanilių vijoklių.

2018 m. kaina vėl sumažėjo nuo 600 iki maždaug 400 JAV dolerių. Užsieniečiai pirkėjai, tokie kaip H. Toddas, mano, kad sektorių vis dar krečia krizė, ir viešai apgailestauja dėl suprastėjusios kokybės, kurią nulėmė spekuliacijos. Tačiau privačiai H. Toddas ir beveik visi kiti mano kalbinti asmenys sutinka, jog vanilės pakilimą paskatino pinigai iš nelegalios prekybos dalbergijų mediena.

Dalbergijos – gražūs kietmedžiai, gausiai augantys Madagaskaro nacionalinių parkų miškuose Savos regione. Jie vertinami dėl sodraus raudono atspalvio ir ypač mėgstami Kinijos baldžių. Kirsti šiuos medžius nacionaliniuose parkuose draudžiama, bet tuo visada buvo užsiimama smulkiu mastu. 2007 m. audroms nuvertus daug medžių Madagaskaro prezidentas keliems prekiautojams suteikė eksporto licencijas supirkti „Dievo valia“ nuvirtusias dalbergijas. Kai kurie tai suprato kaip leidimą kirsti. Nelegalių sandorių tarpininkai neretai dirbdavo vanilių augintojų regionuose ir turėjo ryšių su jų ankščių surinkėjais.

2010 m. dėl miškų kirtimo sunerimusi tarptautinė bendruomenė ėmė spausti Madagaskaro valdžią panaikinti įstatymo spragą, leidžiančią eksportuoti dalbergijų medieną. Didžiules uždirbtų pinigų sumas reikėjo kažkur realizuoti. Taigi atrodo, kad vanilės kainos labiausiai išaugo dėl pinigų plovimo.

H. Toddas ir kitų didelių aromatų gamintojų vadovai jau daug metų kovoja su Madagaskaro vanilės kokybės ir kainų svyravimais (taip pat su logistikos iššūkiais, kai reikia atokiais keliais gabenti į maišus sukrautus dešimtis tūkstančių JAV dolerių, skirtų atsiskaityti už ankštis). Pagrindinis „Virginia Dare“ klientas yra bendrovė „General Mills“, kuriai priklauso „Häagen-Dazs“ – viena didžiausių natūralios vanilės pirkėjų pasaulyje. Sukūrusi specifinę prekės ženklo tapatybę „Häagen-Dazs“ yra priversta ją naudoti, kad ir kokios kainos būtų.

2017 m. pupelių kokybė suprastėjo: nuo vijoklių pavagiama tiek daug žalios vanilės, kad ūkininkai ėmė skinti ankštis anksti, kai jos dar galutinai nesunokusios. Tačiau kainos vis tiek buvo aukštesnės nei bet kada. H. Toddas ir kiti pirkėjai suprato, kad vienintelis būdas yra stiprinti tiesioginius ryšius su ūkininkais, apeinant rinka manipuliuojančius tarpininkus.

Milijonai po čiužiniu

Norėdama užsitikrinti patikimą vanilės šaltinį, pastaruosius keturis sezonus „Virginia Dare“ dirba tiesiogiai su ūkininkų kooperatyvu Belambo kaime į šiaurę nuo Sambavos. Bendrovė ūkininkams siūlo sąžiningą kainą, o naują kartą moko brandinti vanilę. Belambas yra už 18 km nuo asfaltuoto kelio, todėl iki jo tenka valandą važiuoti krosiniu motociklu. Čia vištos lesa maisto atliekas, po duonmedžiais nusvarinęs galvą stovi kuprotas jautis zebu. Keliose užkandinėse galima įsigyti gardaus zebu troškinio su vietoje užaugintais raudonaisiais ryžiais. Tačiau jaunuoliai vilki amerikietišką sportinę aprangą ir burzgina žvilgančius krosinius motociklus. Kai kurie sėdi pavėsyje kramtydami katą (stimuliuojantį augalą – „IQ Life“ past.) arba leisdami muziką pro nešiojamuosius garsiakalbius. „Prieš 3–4 metus kaimai būdavo tylūs, – sakė H. Toddas. – Dabar visur skamba muzika.“ Vietovė geriau apšviesta. Beveik visuose namuose ant stogų įrengtos pigios kiniškos saulės baterijos, tiekiančios elektros energiją.

Kiek mokėsime šiemet? (Scanpix nuotr.)

Madagaskaro centrinio banko duomenimis, Savoje po naujais čiužiniais slepiama 340–450 mln. JAV dolerių. Daugelis ūkininkų nepasitiki bankais, be to, šie jiems ir sunkiai pasiekiami. Dauguma gyventojų kasdienes išlaidas apmoka per mobiliųjų telefonų sąskaitas. Tačiau esamos infrastruktūros nepakanka norint pervežti šūsnis banknotų, kurių prireikia per vanilės sezoną. Savoje kainos neretai dvigubai didesnės nei šalies sostinėje Antananaryve. Belambe višta kainuoja 10 JAV dolerių, t. y. daugiau nei Paryžiuje.

2015-aisiais, kai pirmąkart šoktelėjo vanilės kaina, visi ėmė švaistytis pinigais. Pasakojama, kad vienas vyras užpildė pripučiamą baseiną alumi, kitas pradėjo miegoti ant keturių čiužinių. Žmonės leido sau įsigyti mobiliųjų telefonų, saulės baterijų, televizorių ir krosinių motociklų. Antraisiais metais ėmė pirkti visais ratais varomus pikapus, perstatyti namus iš naujos medienos, gofruotos geležies ir net cemento, kurį atvežti į kaimo vietoves nepaprastai brangu. Trečiaisiais metais gyventojai pirko namus miestuose, kad vaikai galėtų lankyti geresnes mokyklas. Dabar pradedama mąstyti apie ilgalaikiškesnes investicijas: įsigyjama žemės, kuriasi smulkios bendrovės ir gaminami baldai naujai paklausai patenkinti.

Į septintąjį gyvenimo dešimtmetį įkopęs Rabezaka yra vienas vyriausių Belambo kooperatyvo ūkininkų. Prabilus apie kai kurių kaimo gyventojų prabangą jis tik pavarto akimis. Tokių dalykų vyras jau yra matęs: 2003 m. smogus ciklonui vanilės kaina trumpam šoktelėjo iki 500 JAV dolerių už kilogramą, bet netrukus gerokai nusmuko. Tais metais Rabezaka uždirbo tiek, kad pasistatė ir įsirengė medinį būstą. Šįsyk ūkininkas perstatė namą iš betono ir nudažė jį žmonos mėgstamiausia rožine spalva. Be to, „ji buvo pigiausia“. Rabezakos žmona Juliette vilki senus marškinėlius su užrašu „Burberry“, segi auksinę grandinėlę su medalionu ir auksinius auskarus. Anūkė Suamarie, kuriai iš pažiūros 11 metų, papasakoja mėgstanti matematiką ir norinti tapti gydytoja. „Ir vanilės augintoja!“ – šūkteli senelis.

Paklaustos, kaip vanilės pakilimas pakeitė gyvenimą, moterys juokiasi ir sako, kad ne itin smarkiai. Juliette aprodo virtuvę – greta namo suręstą žemą trobelę – ir pritūpia įmesti malkų į ugniakurą po didžiuliu troškinio puodu. Moteris kosėja ir markstosi, kad suprasčiau, kokia nepatogi, aprūkusi ir prastai vėdinama ši patalpa. Bet sutinka, kad šeima valgo nepalyginti geriau. Pirmą kartą kaime jie gali įsigyti jogurto. „Esmė ta, kad mes nemokame apdoroti vanilės maistui ruošti“, – prisipažino Rabezaka. Patariau, kad geriausia ją virinti piene arba saldžiuose padažuose. Rabezakai ir jo žmonai tai nepadarė didelio įspūdžio. Malagasių virtuvėje vanilė nenaudojama.

Kaip ir kiti tos pačios kartos atstovai Belambe, Rabezaka apgailestauja dėl socialinių permainų, kurias atnešė gerovė, nors patogumais nesiskundžia. Jis sako, kad kadaise žmonės nevengdavo padėti vieni kitiems. Dabar visi tikisi atlygio. Merginos rėžia sparną aplink turtingus jaunus surinkėjus. Vaikinai nebenori mokytis. Visi tik trokšta atsiriekti vanilinio pyrago. Be to, šiandien nebe taip saugu.

Apsilankiau „Virginia Dare“ sandėlyje, kur Madagaskaro kariuomenės kariai saugojo 5 mln. JAV dolerių vertės vanilės atsargas. Išeinantys darbuotojai – daugiausia moterys – patikrinami. Vietos vanilės tinklams, eksportuotojams ir kariuomenei susibūrus į aljansą, smurto sumažėjo. Bet karštligės nauda pasiskirsto netolygiai. Kiekvienam sandoriui dėl vanilės turėtų būti taikomas nedidelis mokestis, tačiau dauguma pardavėjų šią prievolę apeina. Eksporto mokesčiai taikomi ne pagal vertę, o pagal kiekį. Madagaskaro valdžia beveik nesistengia pasiimti savo dalies.

Privataus turto ir skurdžių viešųjų paslaugų kontrastas pribloškia. Belambo gyventojai skundžiasi, kad nėra geriamojo vandens, mokyklos pastatas apleistas, mokytojai beveik neraštingi, netoli nėra klinikų ar gydytojų. Madagaskare viešųjų paslaugų stoka tokia visuotinė ir įprasta, kad dėl to beveik nesipiktinama.

Pastaruosius kelerius metus kai kurios tarptautinės bendrovės ėmėsi pildyti šią prarają. Didelė aromatų bendrovė „Symrise“ keliose dešimtyse kaimų įdiegė sveikatos draudimo sistemą. Įmonės direktorius tvarumo klausimais Albanas Bonnet aiškino, kad šios pastangos iš dalies labdaringos, iš dalies skirtos gebėjimams plėtoti, o iš dalies patenkina verslo interesus.

Daugelis stebėtojų mano, kad netrukus vanilės sektoriuje prasidės krizė, ir baiminasi, kad kaimų gyventojai tam prastai pasirengę. H. Toddas ir Belambo ūkininkai tikisi, kad kaimo kooperatyvas galiausiai ims pats brandinti savo vanilę ir taps eksportuotoju. H. Toddo nuomone, būtų gerokai lengviau pasiimti subrandintos juodos vanilės siuntas neinvestuojant į įmonės veiklą Savoje ir išvengiant visų su tuo susijusių problemų. Toks modelis pakeistų Vakarų vartotojų ir besivystančių šalių gamintojų santykius – eliminuotų tarpininkus. Bet vanilės rinkos nepastovumas reiškia, kad ilgainiui tarptautinės bendrovės gali būti priverstos tiekėjų ieškoti kitur. Praeityje būta atvejų, kai rinka koregavosi katastrofiškai. Daugeliui pirkėjų mielesnė ne visiškai maža, bet galbūt šoktelėsianti, o stabili ir sąžininga kaina – apie 100–150 JAV dolerių už kilogramą.

Vanilei pabrangus, paklausa nuo aukščiausio taško sumenko 30 proc. Maisto produktų gamintojai vėl ėmė naudoti dirbtinę vanilę. Kai kurie smulkūs ledų gamintojai nebesiūlo šio visiškai pamatinio skonio produktų. Paryžietis kepėjas Gillesas Marchalas tvirtino, kad kolegos apskritai atsisakė vanilės: „Kainai šoktelėjus iki 500 eurų už kilogramą jie tiesiog pasakė „gana“.“

2018 m. gruodį Savoje imta kalbėti, kad vanilės vėluoja pražysti, o pačių žiedų – mažai. Dėl menko derliaus kainos vėl gali pakilti, ir nežinomybė užsitęs. Tačiau drauge šis sezonas gali tapti paskutiniu ankščių karštligės atodūsiu. Vanilių jau sodinama Indonezijoje, Ugandoje ir Papua Naujojoje Gvinėjoje. Amerikiečių žemės ūkio mokslininkai ieško būdų genetiškai sukurti mažiau priežiūros reikalaujantį augalą.

Belambo gyventojai mėgaujasi sėkme, kol dar gali. Stebiu, kaip vienas iš naujųjų motociklų pardavėjų atvyksta su šaltkrepšiu, iš kurio po 20 centų pardavinėja pieniškus ledus su šokoladiniu glaistu. Toks vartojimas ir kasdienė prabanga yra klestinčių ūkių pamatas. Paklausiau dvylikmečio Williso Law, ar jam patinka ledai. „Žinoma, – atsakė jis. – Karštą dieną gera suvalgyti ką nors šalta. Be to, jie skanūs ir saldūs.“ Vaikai laižo ir šliurpia, paskui džiaugsmingai numeta pakuotes tiesiai ant kelio.

Wendellis Steavensonas yra paryžietis rašytojas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų