(Rolando Žygo nuotr.)

Reunjono salos kriokliai – ekstremalų masalas

Reunjono salos kriokliai – ekstremalų masalas

Aukšti kriokliai – pagrindinė priežastis, viliojanti Rolandą Žygą leistis į keliones po pasaulį. Šįkart kanjoningo mėgėjas sugrįžo į Reunjono salą, kur su kitais adrenalino ieškotojais išbandė aštuonis skirtingo sudėtingumo maršrutus šniokščiančio vandens sienomis.

Keliautojas ir fotografas R. Žygas yra vienintelis profesionaliai kanjoningą praktikuojantis lietuvis, tačiau jo bendraminčių vis daugėja. Laipiojimas kriokliais ir tarpekliais, šokinėjimas nuo krioklių bei uolų į vandenį (visos šios veiklos apibūdina kanjoningą) priskiriami ekstremaliam sportui, bet pats keliautojas to nesureikšmina. Pasak jo, žygiai kriokliais – nieko sudėtingo, tereikia nuleisti virvę ir ja nusileisti pačiam. Svarbiausia – nebijoti pažvelgti žemyn stovint krioklio viršūnėje ir sušlapti jau nusileidus. Vis dėlto taip paprasta atrodo ne visiems. R. Žygas pripažįsta, kad ne kartą teko matyti išgąsčio pilnas bendrakeleivių akis. „Jau pasiekiau tą lygį, kai pats jaučiuosi ramiai, o kai aš esu ramus, ramybė ateina ir pas kitus“, – atskleidė keliautojų grupėms vadovaujantis vyras.

Daug kitų ekstremalių sporto šakų išbandęs R. Žygas sako, kad kanjoningui reikia mažiau fizinės ištvermės nei, pavyzdžiui, kalnų žygiams, todėl viskas, ko jis tikisi iš norinčių keliauti kartu, – nejuntama aukščio baimė ir noras. Keliautojo teigimu, tai vienas saugesnių ekstremalių sportų. Jį ši veikla sužavėjo prieš kiek daugiau nei penkerius metus. Šiandien jis įveikęs 138 skirtingų pavadinimų maršrutus.

Lapkritį į Reunjoną, Prancūzijos užjūrio regiono salą Indijos vandenyne, lietuvis grįžo jau antrą sykį. „Į šią salą galėčiau vykti dar keletą kartų ir vis rasčiau ką nors naujo“, – sakė jis. Reunjonas R. Žygą sužavėjo tą akimirką, kai išgirdo apie ten esančius maždaug 300 metrų aukščio krioklius. Jei skaičius vaizduotė sunkiai konvertuoja į reginius, galime prisiminti, kad Vilniaus televizijos bokšto aukštis yra 326 metrai. Reunjono džiunglės, stačios uolos ir įspūdingi garmančio vandens stulpai – tikra kanjoningo gerbėjų svajonė. Salos kriokliai ne tik įspūdingo aukščio, bet ir specialiai pritaikyti šiam ekstremaliam sportui: juose yra taškai su įrengtomis bazėmis ir iš grandinių padarytais žiedais. Į šiuos suneriamos virvės, kuriomis leidžiamasi iki pat krioklio apačios.

Ruošiantis į ekstremalias keliones itin svarbu tinkamai pasiruošti, tačiau visko iš anksto suplanuoti neįmanoma. Kaskart organizuodamas kelionę R. Žygas atsirenka maždaug 15 maršrutų, kuriuos galutinai sudėlioja atsižvelgdamas į konkrečią situaciją. Lemiamam sprendimui įtakos turi oras, keliautojų nusiteikimas, o kartais ir techninės galimybės. Visai neseniai pašnekovas buvo suplanavęs „rimtą maršrutą“, tačiau pritrūko virvių: iš šešių teliko viena, kitos sutrūkinėjo. Vis dėlto svarbiausias kriterijus dėliojant maršrutą komandai – ne ekstremalumas, o krioklio grožis.

Paties R. Žygo iššūkiai ir kelionės sunkumai anaiptol negąsdina: „Smagu keliauti tada, kai lengva ir gražu, bet įsimintiniausia – kai sunku ir nepatogu.“ Šįsyk sudėtingąja kelionės Reunjone dalimi tapo maršrutas Bras Pitono kriokliu – komplikuota 180 m aukščio didžiule vandens siena, kuriai įveikti prireikė nemažai laiko. Be to, kol komanda bandė susidoroti su Bras Pitono iššūkiais, ją užklupo naktis. Sutemus iš džiunglių ištrūkti sudėtinga, todėl ryto bendrakeleiviai laukė snūduriuodami ant akmenų.

Maždaug 70 km skersmens saloje apstu ir ne tokių ekstremalių krioklių. Šįkart lietuviai išbandė ir Takamakos I maršrutą, kuriuo leidžiamasi vandeningais, itin gražiais kriokliais. „Tuos reginius sunku apibūdinti žodžiais“, – neslėpė R. Žygas. Iš ankstesnės kelionės Reunjone jam įsiminė Ravine Blanch maršrutas. Pasirinkusieji jį ir atsistoję krioklio viršuje po kojomis išvysta už kelių šimtų metrų tamsuojančią vandens gelmę. „Tokiomis akimirkomis supranti, jog teks padrąsinti visą komandą. Natūralu, kad pamačius tokį vaizdą aplanko nežinomybė. Vis dėlto baisiausia – pradėti, žengti pirmą žingsnį. Po to jau jauti, kad atsidūrei savo stichijoje“, – užtikrintai kalbėjo keliautojas.

Neišvengiami nuotykiai

Dar viena ekstremalių veiklų, kurias kartais praktikuoja keliautojai su R. Žygu, – šuoliai nuo krioklių. Reunjono sala ir tam puikiai tinkama – joje daugybė saugių vietų įspūdingiems šuoliams atlikti. „Šiemet vienas bendrakeleivis nušoko nuo maždaug 20 metrų aukščio krioklio, bet įprastai šokinėjama nuo 12–15 metrų aukščio“, – pasakojo jis. Anot pašnekovo, šokinėti nuo krioklių anaiptol nėra sudėtinga, nors šiek tiek technikos žinių turėti reikia. Šokant nuo 10 metrų aukščio krioklio kūną apglėbia minkšti vandens purslai, smūgį sušvelnina ir dėvimas hidrokostiumas, tad nemalonių pojūčių išvengiama.

Šokinėti nuo krioklių ar uolų Reunjone ypač smagu ir dėl to, kad vanduo čia – itin skaidrus, o dugnas – gerai matomas. Paprastai šokant nuo 10 metrų aukščio krioklio reikalinga 3 metrų gylio duobė, iš aukščiau – keturių. „Įvertini situaciją, atsispyrimo kampą, kaip nušoksi, ir šoki. Krioklių aprašymuose paprastai pažymima, ar nuo jo įmanomas šuolis. Jei krioklys aukštesnis nei 5 metrų, jame būna padaryti kabliai virvėms. Todėl pritrūkusieji drąsos gali leistis taip. Tikrai nebūtina kiekvienam šokti, – sako R. Žygas ir pajuokauja: – Tai, nuo kaip aukštai šoksi žemyn, tiesiog parodo tavo durnumo laipsnį. Juk šokti nuo 20 metrų aukščio krioklio tikrai sudėtinga – tai maždaug aštuntas pastato aukštas.“

Ekstremalumo kelionei į Reunjoną suteikė ne tik kriokliai, bet ir šiokie tokie logistikos nesklandumai. Dar išskrisdama iš Vilniaus oro uosto komanda išgirdo, kad penkiems keliautojams neliko vietos lėktuve ir jų skrydis atidedamas, vadinasi, jie nebespėja ir persėsti į lėktuvą, skrendantį į Reunjoną. Pasak R. Žygo, taip sugriūtų visi planai – net ir tie, kurie nuvyktų anksčiau, negalėtų leistis nuo krioklių, nes ne visa įranga būtų atkeliavusi. Visgi galiausiai lėktuve pavyko rasti vietos visai lietuvių komandai.

Grįžtant taip pat neišvengta nuotykių. Jau baigiantis kelionei nuomoto būsto šeimininkė pranešė, kad saloje kilo streikas dėl degalų kainų ir visi keliai užblokuoti. „Ji paaiškino, kaip šunkeliais nuvažiuoti iki San Deniso, kur yra oro uostas. Pasiekėme jį ir toliau niekur nebevykome, nors planavome dar važiuoti prie vandenyno pailsėti. Tačiau rizikuoti nebesinorėjo“, – prisiminė R. Žygas. Prie oro uosto artėjančius keliautojus pasitiko deginami laužai, į automobilio stogą skriejo butelis, o paskutinius 300 metrų teko įveikti pėsčiomis.

Galbūt todėl kalbėdamas apie artimiausius kelionių planus R. Žygas žvalgosi į šalis, kur tokie neramumai mažai tikėtini. „Kadangi man labiausiai patinka salos, kol kas renkuosi politiškai saugesnes. Dabar galvoju vykti į Martiniką“, – apie ateities planus prasitarė pašnekovas. ~ LAURA ČIGINSKAITĖ

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų