Radikalo kaip amžinai jauno žmogaus portretas

Radikalo kaip amžinai jauno žmogaus portretas

Kol skaitote šį tekstą, kur nors Europoje, Amerikoje arba Artimuosiuose Rytuose kas nors sunkvežimiu važiuoja į minią, mojuoja kardu prie kosmetikos skyriaus ar išsitraukia pistoletą stomatologo kabinete.

Rytis Zemkauskas (Vyčio Snarskio pieš.)

Terorizmas pačiu trumpiausiu būdu gali būti apibrėžtas taip: kriminalinė veikla su politine motyvacija. Būtent kriminalinė, kad ir apie kokius šventus „karus“ jie mėgintų mums pasakoti. Tas, kas su peiliu, kalašnikovu arba sprogmenų diržu puola į vežimėlius stumiančių mamų minią, nedalyvauja jokiame kare. Jis (arba ji) yra banditas, kuriam galioja atitinkamos šalies Baudžiamasis kodeksas. Politinis tikslas, kurį banditas deklaruoja, nepadaro jo mažiau banditu, o tik nurodo į politinį radikalizmą. Terorizmas kyla iš radikalizmo.

Kaip tampama radikalu ir kas yra radikalas?

Neatrodo, kad radikalu tampama tik dėl tautybės ir religijos, nors rasite daug norinčių, kad būtų taip paprasta. Čia panašiai kaip su labai ginčytina „religinio karo“ (bellum sacrum) samprata, kurią mėgsta karingi ateistai ir lygiai taip pat – musulmonų radikalai. Tik klausimas, ar jie visi pajėgtų apginti bet kurio pasaulio istorijos karo „religingumą“ kaip sine qua non. Jau greičiau paaiškėtų, kad karo „religingumas“ jiems reikalingas dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jo reikėjo ir Kryžiaus karų prodiuseriams: dėl viešųjų ryšių, turint tikslą gauti finansavimą. Lygiai iš čia ir noras banditiškas operacijas vadinti „karais“, o gaujų užgrobtas teritorijas – „valstybėmis“.

Tai, kad radikalai šiandien yra daugiausia musulmonai, tėra šių dienų realija. Taip nebuvo prieš 30 metų, vargu ar bus po. Aiškinimai, kad „ne visi musulmonai yra teroristai, bet visi teroristai – musulmonai“, neatitinka tikrovės. Daugiausia žmonių nužudęs šiuolaikinis Europos teroristas vienišius yra norvegas nacis. Skurdas arba neraštingumas taip pat nėra lemiamas veiksnys – šalia mažai raštingų vaikinukų iš Artimųjų Rytų teroristų organizacijose visada buvo elito atstovų, pavyzdžiui, Ulrike Meinhof arba Margherita Cagol iš „Raudonųjų brigadų“ tais laikais, kai radikalizmas Europoje dar nebuvo islamiškas.

Taip pat nereikia pamiršti, kad jaunatviškas radikalizmas šiaip jau yra būtinas pasaulio pažangai.

Už tautybės, religijos, socialinio sluoksnio, klaidinančių žodžių ir sąvokų turėtų slėptis šis tas daugiau. Radikalizmo istorija siekia šventyklą padegusį Herostratą ir mato pačių keisčiausių pavyzdžių nuo Jėzaus laikų iki Pirmąjį pasaulinį karą „sukėlusio“ Gavrilo Principo.

Radikalizme yra šis tas labai giliai žmogiška.

Ar gali būti taip, kad radikalizmas pirmiausia susijęs su kategorišku atsisakymu priimti tikrovę, kokia ji yra? Kraštutiniu atveju tikrovė taip nuvertinama, kad atsiveria kelias ją lengvai naikinti, t. y. radikalas tampa teroristu. Neigimas gali būti įgyjamas idėjų pavidalu (čia svarbų vaidmenį atlieka nuomonės lyderiai, tarp kurių rastume filosofų, politikų ir, žinoma, religinių veikėjų), taip pat yra apriorinio neigimo, kai žmogus vyksta į svetimą šalį, iš anksto neketindamas priimti didelės dalies to krašto tikrovės: nesimoko kalbos, neperima papročių, niekina vertybes, t. y. į žmonių bendruomenę eina kaip į džiungles ir tada atitinkamai ten elgiasi.

Įdomu, kad toks tikrovės neigimas įmanomas kaip tik ten, kur ji gana saugi ir leidžia gana platų spektrą legalaus veikimo, t. y. taikiose demokratinėse pertekliaus visuomenėse. Priespaudos ir karo sąlygomis neigimo poreikis, atrodo, sumažėja arba kitaip reiškiasi.

Neigti tikrovę ir atsisakyti priimti jos siūlomas legalaus veikimo formas šį tą primena. Tai, ką kiekvienas mūsų patiriame paauglystėje ir jaunystėje. Maišto, drastiškų raiškos priemonių poreikis, stiprių dirgiklių paieška? Nevisiškas arba ne visai adekvatus savo poelgių padarinių suvokimas? Atsisakymas priimti, kad pasaulis, tiesą sakant, netobulas ir labai chaotiškas? Toliau einant maga teigti, kad didžioji dalis teroristų yra kaip tik jauni žmonės ir kad radikalizmas visada randa geriausią atgarsį universitetų miesteliuose ar mokyklose. Yra tiesos, tačiau vėlgi sunku įrodyti tvirtą ryšį.

Taip pat nereikia pamiršti, kad jaunatviškas radikalizmas šiaip jau yra būtinas pasaulio pažangai. Kad radikalizmas gal net savo esme yra jaunatviškas. Galų gale radikalizmas nėra nusikaltimas, skirtingai nei terorizmas. Vieno virsmas į kitą primena skerdynėmis pasibaigusias vestuves.

Radikalizmas žmogiškas – iš čia jo neapibrėžtumas ir visos komplikacijos. Jis, ko gero, daugiau turi ryšio su asmenybės raida ir jos fenomenais nei su kultūra, nors kultūrinių veiksnių nė neketinu nuvertinti – visokie „kalifatų“ lyderiai ir jų ugningos kalbos tikrai turi įtakos vaikinams prie sunkvežimio vairo.

Tačiau faktas, kad vieni vaikinai sėda prie vairo, o kiti – ne. Ir man atrodo, kad po dviejų tūkstančių metų radikalizmo raidos taip ir nežinome, koks yra esminis skirtumas tarp vienų ir kitų.

Galime tik nujausti, kad jis labai susijęs su iniciacija į tikrovę, su brendimo energija ir paveikslu policininko, kuris vejasi langą išdaužusį paauglį – savo sūnų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų