(S. Žvirgždo nuotr.)

Prie upės, laukiant debesies

Prie upės, laukiant debesies

Penkios minutės nuo namų iki Vilnios, o tada – keli kilometrai paupiu, vis stabčiojant spustelėti fotoaparato mygtuko. Stanislovas Žvirgždas Rusnei Marčėnaitei pasakojo iš vieno tokio pasivaikščiojimo parsinešęs dvi lyg skirtingais metų laikais darytas nuotraukas.

Fotomenininkas tada gyveno Naujojoje Vilnioje, ir ten tekanti upė jam, iš daugiau nei 220-ies apdovanojimų didžiąją dalį pelniusiam už peizažus, buvo kone kasdienio kūrybinio ritualo vieta, kur jis kantriai lukšteno kiekvieno Vilnios vingio išskirtinumą. Vieno kadro medžioti ėjo net keliolika kartų – S. Žvirgždas norėjo, kad paprastame upės vingyje it žuvies uodega atsispindėtų debesis. „Pirmąsias tos vietos nuotraukas matę kolegos klausė, kodėl neduodu jų parodai, o aš aiškinau, kad laukiu debesies. Siūlė net įmontuoti, bet aš užsispyręs nenorėjau. Ir galiausiai 17-ą ar 18-ą kartą buvo ir rytinė šviesa, ir tas vienas reikiamas debesis… Kadras ypatingų įvertinimų nesulaukė, bet man buvo įdomu jį daryti“, – sakė S. Žvirgždas.

Taip atkakliai siekęs sumanytos kompozicijos (kai kurios jų pirmiausia atsirasdavo eskizų sąsiuvinyje, šiandien kartu su didele fotografijų ir apdovanojimų dalimi atiduotame Lietuvos nacionaliniam muziejui), fotomenininkas neabejoja, kad ji – tik geros fotografijos pradžia. „Kad kiekvienas pamatytų daugiau nei peizažo reprodukciją, nuotraukos sandarą ar detales, ją turi papildyti nuotaika – dvasia. Fotografuojant peizažą mane užburia gamtos didybė, rimtis ir tyla, viskas suvokiama be žodžių. Ir tai jau lemia ne technika ar technologijos, o tinkamas apšvietimas, oro sąlygos, galbūt net jausmas, jog reikia žengti pusę žingsnio į šoną, kad kadras pasidarytų, – savąją abėcėlę dėstė S. Žvirgždas. – Man tas viskas susideda nė nebegalvojant, kaip negalvojant į kūrybą įsijungia ir nuotaika.“

Fotografuoti upės išraityto aštuonetuko, kur gamta fotomenininkui sukūrė pašėlusią fotosesiją, S. Žvirgždas irgi buvo atėjęs ne kartą ir ten sukūrė daugybę peizažų, kai vieną dieną pakvietė ilgesnį kelią iki jos paėjėti ir žmoną Aliną. Rytą buvo pašalę, vėliau šerkšnas nutirpo, bet tolumoje liko rūkas, ir fotomenininkas netrukus džiaugėsi panoraminiu objektyvu pagavęs puikų kadrą. Su žmona jau buvo apsisukę grįžti į miestą, kai pamatė iš tos pusės ateinantį galingą snygį.

Pasiūliau dar palūkėti, ir po kelių akimirkų ką tik fotografuotas peizažas visiškai nubalo.

„Pasiūliau dar palūkėti, ir po kelių akimirkų ką tik fotografuotas peizažas visiškai nubalo. Ten, kur stovėjome, jau gausiai pasnigo, o kitoje upės pusėje ir tolumoje dar tebesnigo ir susidarė įspūdis, kad tolumas užklojo pakilęs rūkas“, – praėjus dvidešimčiai metų vis dar džiaugiasi S. Žvirgždas ir pabrėžia, kad gamtos išdaiga, leidusi sukurti vos keliolikos minučių intervalu nufotografuotą diptiką „Pavasaris“ ir „Žiema“, nebuvo atsitiktinumas – juk specialiai palaukė oro permainos, negalvodamas nei apie šaltį, nei apie nepatogumus.

„Kai fotografuoji, nieko nejauti – nei kad rankos šąla, nieko absoliučiai, – kitaip nieko nepadarysi…“ – patikino fotomenininkas. Išskyrus tokius nesėkmingus atvejus kaip vienas fotografavimas netoli Belmonto krioklių ir Pūčkorių dvarelio, kur, ilgai planavęs, S. Žvirgždas vieną pavasarišką dieną nužingsniavo įamžinti iš vieno tvenkinio į kitą kelią prasigraužusio upelio. Ledas buvo labai storas, bet ieškodamas vis geresnio vaizdo – kad būtų matyti upelio vingiai – fotografas priėjo iki krašto, ledas lūžo, o jis pasikabino toje skylėje ant pažastų, siekdamas ne tvirtą žemę, o tik dumblą… Pirmiausia į krepšį sugebėjo įdėti fotoaparatą ir pastūmė jį toliau kranto link, kad neprarastų aparatūros, kurią, kaip juokauja, ant peties nešiodavosi it žigulį – tokia buvo kelių fotoaparatų vertė. Šiaip taip išsikrapštęs ant kranto nuo šalčio jautėsi lyg paralyžiuotas.

„Laimė, kaip visada turėjau degtukų… Staigiai nusirengiau iki Adomo kostiumo, čia pat pasilaužiau sausų nendrių ir užsikūriau laužą. Atšilau, pirmiausia išsidžiovinau apatinius rūbus, dar per valandą – viršutinius ir jau galėjau pareiti tuos kelis kilometrus iki namų. Pikčiausia, kad kadro nepadariau, prisiminimui liko tik nuotykis…“ – pasakojo S. Žvirgždas, bet visgi pasidžiaugė, kad tas nuotykis baigėsi ne taip, kaip vieno jo mėgstamiausių rašytojų – Jacko Londono – apsakymo „Įkurti laužą“ herojui: šiam panašioje situacijoje nepavyksta uždegti degtuko, nepavyksta pagauti šuns, kurio viduriuose planavo susišildyti rankas, ir galiausiai jis prisėdęs užmiega…

Šiandien prie fotomenininko namų teka jau ne Vilnia, o Neris – vaizdas į ją pro langą buvo esminis kriterijus renkantis naują būstą. S. Žvirgždas valiūkiškai šypsosi pasakodamas jį patį pradžiuginusį profesinį pokštą – tiesiog iš balkono ankstyvą rudenį, iškritus pirmajam sniegui ir atėjus žiemai nuspaudęs tris kadrus, sulaukia net tame pat sostinės Antakalnio rajone gyvenančių pažįstamų klausimų – kur važiavęs ieškoti nuostabių vaizdų.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų