Prancūziškumo paieškos

Prancūziškumo paieškos

Gyvenimas Prancūzijos provincijoje teka ramiai ir monotoniškai. Tačiau Andrius Aukštuolis įspėja, kad prancūzai kaipmat pasišiaušia, jei į jų ramybę kas nors pasikėsina.

Nuo Bretanės į pietus esančiame Luaros krašte įsikūręs Anžė miestas nuolatos skendi britiškose ūkanose. Lietus ir vėjas čia dažni palydovai. Vos už 140 kilometrų (Prancūzijoje toks atstumas yra „vos“) nutolęs Atlantas stipriai veikia miesto klimatą, ir nesutikau nė vieno, kurį džiugintų toks vandenyno nulemtas orų nepastovumas.

Sausio viduryje atvykus į Anžė buvo malonu lietuvišką šerkšną iškeisti į kelių laipsnių šilumą. Tačiau greitai ta „šiluma“ kiaurai smelkė kaulus – tokį žvarbumą įsivaizdavau tik Islandijoje ar vakarinėje Škotijos dalyje.

Iš Bovė oro uosto iki Anžė keliavau naudodamasis „BlaBlaCar“ paslaugomis. Tai vadinamoji covoiturage (važiavimo kartu) iniciatyva. Traukinių bilietų kainos Prancūzijoje didesnės nei lėktuvų, o, be kelių privačių autobusų bendrovių, kurių transportas užsuka į retą miestą, visą šalį jungiančio autobusų tinklo nėra. Tad „BlaBlaCar“ – vienas populiariausių keliavimo būdų.

Naudojantis išmaniuoju telefonu viešojo transporto alternatyvų galima rasti didžiojoje Prancūzijos dalyje. Be žaliųjų transporto idėjų, pastebima ir kitokių plakatuose ar skrajutėse skelbiamų priekaištų, kad žmonės negerbia savo planetos, nemąsto apie padarinius, kuriuos nulemia kasdieniai veiksmai, pradedant dantų valymu ryte ir baigiant negesinamomis lempomis vakarais. Tokie plakatai dažnai nelegalūs, o kovotojai už švarią aplinką net imasi vandalizmo, pavyzdžiui, niokoja automobilių reklamas.

Mane vairuotojas išlaipino prie vienos garsiausių vietų mieste – Anžė pilies. Dar romėnų laikais iškilęs gynybinis fortas tapo muziejumi, kurio fone įsiamžina dažnas turistas. Aukštos sienos ir siauros šaudymo angos mena šimtmečiais vykusias kovas. Ir dabar pilį galima pavadinti miesto bamba bent dėl geografinės padėties.

Anžė kertanti Meno upė įteka į Luarą, kurios vardu ir pavadintas visas regionas. Luaros upės slėnis garsėja kaip vienas tinkamiausių užsiimti vyndaryste. Palankiomis gamtos sąlygomis veša vynuogės ir kiti augalai, iš kurių gaminamas ne tik vynas. Pavyzdžiui, tradicinis Anžė gėrimas yra apelsinų likeris „Cointreau“. Per vieną vakarienę, kaip įprasta, susidedančią bent iš keturių patiekalų, „Cointreau“ su ledukais buvo patiektas po valgio.

Po Luaros slėnį keliaujančius turistus vilioja ekskursijos po pilis ir degustacijos vyndarių ūkiuose, kur lengvai įkaušę lankytojai aistringai fotografuojasi dažniausiai apniukusio dangaus fone. Tvirtoves paprastai skiria keliasdešimt ar vos keliolika kilometrų, tad šiuos atstumus galima įveikti ne tik autobusais ar automobiliais, bet ir dviračiais ar net pėsčiomis.

Airiškas atspalvis

Anžė įsikūriau, vietinių standartais, atokiame, apie keturis kilometrus nuo centro nutolusiame Belle-Beille rajone. Pirmiausia teko priprasti prie spengiančios ramybės. Vakare, apie 20 val., viskas aplink taip nutyla, kad darosi nejauku. Net pravažiuojantis automobilis atrodo kaip pasiklydėlis, kuris susigėsta ir greitai dingsta vakaro migloje.

20 val. nedirba jokia parduotuvė ar kavinė. Parduotuvių darbo laiką dar galima aptikti, tačiau kavinės veikia neaiškiu grafiku. Vienos šeimininkas, paklaustas, ar ilgai klientus priima vakarais, atsakė, kad tai priklauso nuo lankytojų srauto. Kada užverti duris, nusprendžia kavinukėse ar baruose dirbantys jų savininkai.

Prieš čia atvykdamas įsivaizdavau, kaip ant kiekvieno kampo matysiu smilkstančias cigaretes ir ant Albert’o Camus knygų puslapių byrančius pelenus. Bet rūkančių prancūzų minių nesutikau. Dar labiau buvo netikėta, kaip sunku įsigyti cigarečių ar tabako. Rūkalai pardavinėjami tik specializuotose parduotuvėse, ant kurių fasadų paprastai kabo standartinė raudona iškaba „Tabac“.

Pirmiausia reikėjo priprasti prie spengiančios ramybės. Vakare, apie 20 val., visas rajonas taip nutyla, kad darosi nejauku.

Čia parduodamas ne tik tabakas, bet ir išankstinio mokėjimo telefono kortelės (kai kurie operatoriai salonuose tokių nė neturi ir nukreipia į „Tabac“), vokai, nes šiais prekiauja ne visi pašto skyriai. Kai kurios parduotuvės yra ir kavinės, kur ir nerūkantieji gali įsigyti laikraštį ir prisėdę kieme ar viduj paskaityti.

Pagrindinė susitikimų vieta Anžė yra Place du Ralliement, perskirta vienintele mieste tramvajaus linija. Visi pasimatymai, jei paskiriami centre, prasidės būtent šioje aikštėje. Šalia yra ir miesto Didysis teatras (Le Grand Theatre), ir vieno garsiausių pasaulyje tinklų „Galeries Lafayette“ universalinė parduotuvė. Šioje aikštėje vyko „Gay Pride d’Angers“ eitynės, kuriose taip pat dalyvavo organizacija, konsultuojanti homoseksualų ar translytį vaiką turinčius tėvus.

Aplink miesto širdį gausu restoranų, kavinių, barų. Didelė dalis barų, vienaip ar kitaip, susiję su airiškumu. Vienas garsiausių – „James Joyce“. Kitų pavadinimuose taip pat ryškus airiškas atspalvis („Dublin’s Irish Pub“, „Matt Murphy’s“) arba jie pavadinti tiesiog „Irish pub“. Airiška vieta „Le Comtoir Irlandais“ yra įvairiausių daiktų parduotuvė, kurioje siūloma įsigyti ne tik airiško viskio.

Prancūziškumas, gyvenant Anžė, skleidėsi po truputį, lyg pumpuras ankstyvą pavasarį. Iš pradžių pastebėjau kavos aparatus (distributeur), kurie už 30 centų įpila mažiau nei pusę stiklinės gėrimo. Jį praminiau parūkymo kavute, nes tokie aparatai stovi kiekviename pastate, kur dirba žmonės, o kavos tiek, kad ji išgeriama, kol surūkoma viena cigaretė.

Duonos skyrius gali būti ir gatvėje. Anžė yra bagečių pardavimo aparatas, kuriame bet kuriuo paros metu gali įsigyti, kaip rašoma, šviežių kepinių. Tiesa, jį temačiau vieną ir naktį, šviečiantį ryškiai rožine spalva, kviečiantį prieiti ir nepagailėti euro. Dėl bagečių iš automato prancūzai nėra išsikraustę iš proto. Galiu taip teigti, nes nemačiau nė sykio, kad kas nors būtų bandęs bagetę paimti. Niekaip nesupratau, kaip vakare nusipirkę po keturias ar daugiau jų sugeba visas iškart įveikti, nes tikri prancūzai jas suvalgo tą pačią dieną.

Gyventojai kasmet rengia geriausių bagečių rinkimus. Geriausių net patiekiama prezidentūroje (Eliziejaus rūmuose), jomis gali mėgautis ir paprasti mirtingieji, jei tik gyvena netoli apdovanojimo sulaukusios kepyklos. Teko ragauti prezidentiškosios bagetės – jos skonis, tekstūra, purumas smarkiai pranoksta pirktos parduotuvėje.

Galerija

Šventas pietų metas

Lėčiausiai pašaliečiams veriasi prancūziškiausia laikoma darbo sritis. Prancūzijoje darbo santykiai gerokai sudėtingesni ir juos apibrėžia daugiau nerašytų taisyklių nei vedybas.

Per savaitę žmonės oficialiai dirba 35 valandas, tačiau dėl realaus darbe praleistų valandų skaičiaus man kilo rimtų abejonių. Dėl daugybės priežasčių.

Visų pirma, kai kuriose viešosiose įstaigose nekreipiama dėmesio į darbo valandas. Man kelis kartus nepavyko išsiųsti paprasto laiško, nes tai paštas streikavo, tai darbuotojai jį atidaryti pusvalandį vėlavo, tai gerokai ilgiau pietavo. Ir, aišku, niekas nedirba per pietus. Prancūzai dvyliktą valandą nusėda kavinių staliukus. Jiems pietų metas yra šventas reikalas. Visiems iki vieno. Dažniausiai žmonės pietauja dvi valandas, nors pagal darbo grafiką numatyta viena. Tad, kad ir kaip skaičiuosi, per dieną niekaip nesusidaro pagal įstatymus privalomos septynios darbo valandos.

Sekmadienis yra nedarbo diena visiems. Net maisto prekių parduotuvės uždarytos. Duris porai valandų iš ryto atveria nebent boulangerie, kad būtų įmanoma įsigyti rytinių bagečių. Žmonės šeštadieniais apsiperka visai savaitei, išeina pagurkšnoti vyno, susitinka su draugais. O sekmadienis skirtas poilsiui ir sportui. Tą dieną vieni gyventojai dviračiais išrieda į gatves, kiti bėga ristele, treti zuja aplink viešuosius treniruoklius.

Prancūzai labai jautriai reaguoja į bandymus reguliuoti darbo santykius. Pernai šalies valdžia mėgino prisiliesti prie Darbo kodekso, ir aikštėn iškilo tikrasis prancūzų revoliucingumas. Ramus Anžė miestas, kuriame didžiausią sujudimą kelia paprastai nuo Atlanto atkaukiantis vėjas, virto į kasdienius protestus rengiantį širšių lizdą.

Pagrindinėje miesto aikštėje, Place du Ralliement, kas kelias dienas rinkdavosi tūkstančiai protestuotojų, reiškiančių nepasitenkinimą valdžios planais dirbantiems žmonėms apkarpyti socialines garantijas, kurių prancūzai turi išties nemažai. Skanduotėmis, plakatais, savadarbiais lipdukais, klijuojamais ant vitrinų ar autobusų stotelių stiklų, piliečiai bandė atkreipti dėmesį, kad jie – ne šalies politikų žaislai, o aktyvūs visateisiai Prancūzijos gyventojai ir neleis keliems išrinktiesiems nuspręsti, kaip prancūzams gyventi ir dirbti.

Žmonės vaikščiojo po butus, skelbė piketų datas ir vietas, informavo, kaip kiekvieną asmeniškai palies įstatymų naujovės. Atsiminiau, kad ir Lietuvoje kaip tik tuo metu svarstyta keisti Darbo kodeksą, ir pasakiau tai vietiniams. Tačiau į klausimą „tai ir jūs ėjote protestuoti į gatves?“ atsakiau įremdamas žvilgsnį į žemę.

Piketai nuvilnijo per visą šalį. Paryžiuje vyko smurtiniai susirėmimai su policija, streikavo geležinkelių darbuotojai, todėl strigo susisiekimo sistema, buvo blokuojami keliai, degalai nepasiekdavo degalinių. Tačiau gyvenimas nestovėjo vietoje, o nerimo žmonių veiduose nepadaugėjo. Jie vis dar buvo tokie pat malonūs ir mandagūs vieni su kitais, traukė cigaretes, gėrė parūkymo kavutes ir kasdieniškai prancūziškai burbėjo apie įvykius ar orą.

Darbo kodekso pataisas, beje, valdžia vis tiek prastūmė.

Kur apsistoti?

Kai kurias regiono pilis dabartiniai šeimininkai pavertė prabangiomis vietomis apsistoti. Tikriausiai geriausias pavyzdys yra „Château de Brissac“. Apie 15 kilometrų nuo Anžė stūksantis mūrinis monumentalus statinys kviečia žmones aplankyti muziejų ir apsistoti. Tiesa, už nakvynę tokiuose žėrinčiuose apartamentuose teks pakloti ne vieną šimtą eurų.

Ieškantiems patogios vietos ir nenorintiems už nakvynę mokėti brangiau nei už lėktuvo ar traukinio bilietą vertėtų atkreipti dėmesį į netoli stoties įsikūrusį „Hôtel de Champagne“.

Anžė širdyje esantis „Hôtel du Mail“ siūlo jaukią nakvynę. Turistams, kurie nori visko – muziejų, restoranų, kavinių – po ranka, reikėtų rinktis šį variantą. Nuo viešbučio iki Place du Ralliement – tik apie 200 metrų.

„AirBnb“ nakvynės populiarios visoje Prancūzijoje. Ne išimtis ir Anžė. Už keliasdešimt eurų galima rasti daugybę pasiūlymų apsistoti atskirame kambaryje ar visame bute. Tokiu atveju pusryčiai gali būti pamaloninti greitu prancūzišku pokalbiu.

Kur pavalgyti?

Prancūzai mėgsta valgyti. Jie užkandžiauja lėtai, kalbėdamiesi ir gurkšnodami vyną. Tad ir reikalavimai maistui aukšti. Tokius atitinka restoranas „La Salamandre“. Tikrų senų prancūziškų tradicijų restoranas, garsėjantis rafinuotumu ir padavėjais, valgius nupasakojančiais taip, kad net ir nealkanas klientas užsinori visko paragauti.

Vienas šiuolaikiškiausių ir prabangiausių restoranų mieste yra „Le Dix Septieme“. 1658 m. iškilęs viešbutis dabar perdarytas į restoraną, kurio pavadinimas ir atspindi pastatymo amžių. Jo virtuvė, užuot puoselėjusi senąsias tradicijas kaip „La Salamandre“, vadovaujasi moderniosiomis tendencijomis.

Norintiems paragauti žuvų patiekalų su asmeniškai pasiūlytu vynu turėtų nepraeiti pro „Le Relais“. Dviejų draugų (virtuvės šefo ir someljė) įkurtas restoranas jau 20 metų leidžia miesto gyventojams ir svečiams mėgautis gardžiais žuvų patiekalais ir prie jų parinktu vynu. Dienos pietų čia užsukę klientai gali išsiversti su 20 eurų.

Ieškantiems ko nors egzotiškesnio ir ne tokio tradiciškai prancūziško (nors daugiakultūriškumas sparčiai trina šalių tradicijų ribas) verta apsilankyti „Rest’O Soleil“. Čia ruošiami vieni geriausių kuskuso patiekalų mieste. Taip pat už nedidelę kainą siūloma paragauti tadžino ar kitų Šiaurės Afrikos valgių.

Ką pamatyti?

Pažintį su miestu privalu pradėti nuo Anžė pilies. Tai populiariausias, matomiausias, garsiausias objektas ir vietinių paminimas pirmiausia. Ten galima apžiūrėti ir idealiai sutvarkytus sodus tiek prie išorinių sienų, tiek viduje, susipažinti su pilies istorija.

Jei norite pasigrožėti įspūdinga panorama, reikėtų aplankyti Parc Terra Botanica geru oru ir didžiuliu helio balionu pakilti į 150 metrų aukštį. Tai tik viena šio parko atrakcijų. Čia veša daug egzotinių augalų, galima paglostyti tiranozaurą (dirbtinį), pasižvalgyti po drugelių šiltnamį – gal net pavyks užfiksuoti, kaip drugeliai išsirita iš kokonų.

Besidominčių daile ir tradiciniais menais miesto centre laukia „Musée des Beaux-Arts“. Nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje chronologiškai išdėstyti tradicinės dailės darbai. Įdomu tai, kad kai kurie eksponuojami kūriniai yra vogti. Per Antrąjį pasaulinį karą nugvelbti darbai ieško savo šeimininkų. O kol jie neatsirado, yra rodomi lankytojams, pažymėti specialiu ženklu. Tad galite pasidairyti ir, jei pavyks įrodyti, kad kuris nors kūrinys priklausė jums ar jūsų šeimai, atgausite brangų eksponatą.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų