L.Guokė prie jos A.J.Greimui sukurto grafičio Šiauliuose.

Portretai su istorijomis

Portretai su istorijomis

Lietuvos kaimo gyventojo portretas Laurai Guokei atvėrė kelius ne tik į prestižinę galeriją Londone, bet ir į pabėgėlių stovyklą Graikijoje. Kaip menas gali paveikti susiformavusius stereotipus, su kūrėja kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.

– Londono Nacionalinėje portretų galerijoje neseniai baigėsi paroda, kurioje jau antrą kartą pristatyti jūsų darbai – Ritsonos pabėgėlių stovykloje Graikijoje sukurti portretai. Pernai ten pat eksponuotas „Petras“ – Lietuvos kaimo gyventojo portretas. Koks buvo „Petro“ kelias į Londoną?

– Daug dalyvauju užsienyje vykstančiose parodose ir atrankose į jas. Londono Nacionalinės portretų galerijos skelbtam „BP Portrait Award“ konkursui pirmiausia reikėjo teikti elektroninę paraišką. Iš daugiau kaip pustrečio tūkstančio pateikusiųjų paraiškas buvo atrinkta apie 500 kūrinių, ir juos komisijai reikėjo pristatyti gyvai. Tada paliko tik šimtą, vėliau – dar mažiau. Tuo pat metu atrinkti menininkai galėjo teikti paraiškas „Travel Award“ kategorijos apdovanojimui. Šio prizas – galimybė įgyvendinti pasirinktą projektą. Aš nusprendžiau vykti į pabėgėlių stovyklą Graikijoje.

Teko vykti pokalbio į Nacionalinę portretų galeriją, pristatyti savo portfolio. Atrankoje buvo vyriausiasis muziejaus kuratorius, kultūros sektoriaus atstovų, menininkų. Pristačiau jiems savo portretų ciklą „Lietuvos kaimas“, be to, turėjau pateikti ir projektą, kurį ketinau įgyvendinti Graikijoje. Vos grįžusi į Lietuvą, po dienos, sulaukiau skambučio: „Jūs laimėjote.“ Taip „Petras“ atsidūrė Londono Nacionalinėje portretų galerijoje, o aš iškeliavau į Graikiją kurti pabėgėlių portretų.

– Ar Graikijoje pradėtas pabėgėlių portretų ciklas reiškia, kad prie „Lietuvos kaimo“ tematikos jau negrįšite?

– Ne, taško nededu. Tiesiog dalyvauju kitose parodose, dabar daug dėmesio teko skirti rengiamam skulptūros projektui Kinijoje, tad „Lietuvos kaimui“ kol kas nepakanka laiko. Bet ateityje jį ketinu tęsti.

– Iškėlę kojas už savo miesto ribų ir nuvykę į šalies periferiją žmonės dažnai prabyla apie „kitokią Lietuvą“ arba „dvi Lietuvas“. Kokia jūsų patirtis šiuo atveju, ar iš tikrųjų yra ne viena Lietuva?

– Jei Lietuvos ir yra skirtingos, jos susikalba. Kaimas – neatsiejama mūsų šalies tapatybės dalis. Be abejo, yra nykstančių kaimų, kur nuvažiavęs pamatai tik keletą apleistų sodybų. Bet yra ir jaunimo, verslių žmonių, įvairių specialybių gyventojų, kurie sugalvojo iš miesto keltis į kaimą dėl įvairiausių priežasčių. Savo projektu noriu pasakyti, kad masinėse informavimo priemonėse kuriami stereotipai apie kaimo gyventojus neteisingi.

Pati gimiau ir augau Kaune, bet jau septynerius metus gyvenu kaime – persikėliau į močiutės sodybą Radviliškio rajone. Taigi situaciją matau ir iš vidaus, todėl pati išankstinių nuostatų apie kaimą neturėjau. Vasaromis vykdavau į kaimus, susipažindavau su vietiniais, užeidavau į sodybas, pasakodavau apie savo projektą ir klausdavau, ar jie sutiktų būti portretuojami. Dauguma žmonių geranoriškai sutikdavo. Be abejo, būdavo ir atsisakančių. Kai kurie žmonės turi savų stereotipų apie šiuolaikinius menininkus – išgirdę pasiūlymą klausdavo: „Tai kaip jūs iš mūsų tyčiositės?“ Bet veždavausi savo darbų pavyzdžių, ir jie matydavo, koks galimas galutinis rezultatas. Jie imdavo pasitikėti manimi. Dabar, kai portretai eksponuojami Lietuvoje, tie žmonės atvyksta į parodas, pamato savo atvaizdus – jiems tai yra kažkas įspūdingo.

– Kaip į šio projekto rezultatą reagavo Petras, kurio portretas apkeliavo ne vieną šalį?

– Petro portretas buvo publikuotas Londono Nacionalinės portretų galerijos skrajutėse, bukletuose. Milžiniško formato plakatas kabojo prie Škotijos muziejaus, taigi „Petras“ spėjo nemažai pakeliauti, ir Petras tuo džiaugiasi. Tai – išskirtinė asmenybė: jis yra taksidermijos (iškamšų gaminimo – IQ past.) meistras, savo sodyboje turintis nedidelį gyvūnų iškamšų muziejų. Būdamas mažas su šeima ištremtas į Sibirą, į Lietuvą grįžo sulaukęs 14-os. Savo sodyboje yra pats pasodinęs 250 ąžuolų, o iš viso ten auga per pusę tūkstančio jo sodintų medžių.

– Daugybė menininkų, kūrėjų traukia į megapolius ar bent šalių sostines, kad būtų pastebėti ir turėtų daugiau galimybių įsitvirtinti. Kodėl pasielgėte priešingai?

– Taip nutiko natūraliai. Baigiau studijas Kaune, vėliau Šiauliuose. Nieko neplanavau, nekūriau strategijų, tiesiog nenorėjau parduoti močiutės sodybos. Vertinu tą ramybę, kurią randu tik kaimo aplinkoje. Gyvenimas kaime tikrai nekliudo dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, būti pastebėtam. Gal net priešingai: jei dirbčiau Londone ar Vokietijoje, kur buvo galimybių pasilikti, turėčiau mažiau erdvės. Tiesa, pastarieji dveji metai buvo gana intensyvūs, tad pasidžiaugti ramia namų aplinka lieka mažai laiko.

Kai apsigyvenau kaime, dar buvau studentė, mano veikla nebuvo smarkiai įsisukusi. Todėl niekas ir nesistebėjo, ar nebijau ten pradingti, likti nepastebėta. Kartais kas nors paklausia, ar kaime man pakanka kultūrinio gyvenimo. Bet šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis bendrauju su visu pasauliu, taigi problemų nematau. Šią vasarą daug laiko praleidau Londone. Nacionalinė portretų galerija organizuoja edukacinius renginius jaunimui. Juose menininkai supažindina su savo veikla, asistuoja vaikams per piešimo, tapybos užsiėmimus. Keletą kartų į tas pamokas su jaunimu buvau pakviesta ir aš.

– Pernai dvi savaites praleidote Graikijoje, Ritsonos pabėgėlių stovykloje. Kaip šią vietą įsivaizdavote prieš vykdama ir ką pamatėte realybėje?

– Išankstinių nuostatų nebuvau susikūrusi. Bet šeima, draugai stebėjosi, kaip ten viena vyksiu, ką darysiu, ir tai skatino šiek tiek jaudintis. Suvokiau, kad tai yra nepavydėtinas situacijas išgyvenančių žmonių stovykla, o aš atvykstu daryti meninio projekto. Kaip jiems paaiškinti, kodėl noriu juos piešti? Be to, jauni pabėgėliai šiek tiek kalba angliškai, o vyresni – tik arabiškai. Tačiau susikalbėti buvo įmanoma emociniu lygmeniu.

Stovykloje pasirinkau ne tik piešti, bet ir savanoriauti. Pabėgėlių stovyklose yra nemažai menininkų. Vien per mano viešnagę ten buvo kuriami keli dokumentiniai filmai. Taigi prie dėmesio pabėgėliai įpratę. Tačiau vis tiek galvojau, kad nebūtų teisinga tik nuvykti ir daryti savotiškos atrankos – ką piešiu, ko ne. Pirmiausia reikėjo užmegzti kontaktą, o tai geriausia padaryti dirbant. Todėl nusprendžiau savanoriauti maisto punkte. Laisvu nuo darbo laiku vaikštinėdavau po teritoriją ir susipažindavau su žmonėmis. Norinčių, kad juos nupieščiau, atsirado daugiau, nei galėjau sukurti portretų. Su keliais žmonėmis labai susidraugavome, ryšį palaikome iki šiol. Jaučiau įsipareigojimą visiems, kuriuos piešiau, vėliau nusiųsti bent po portreto eskizą.

L. Guokės kūrinys „Petras“ (iš ciklo „Lietuvos kaime“), 2016 m.

– Kokia yra pabėgėlių stovyklos kasdienybė?

– Ritsonos stovykloje palapinėse gyveno apie 900 žmonių, iš kurių buvo 400 vaikų. Jie gyvena laukimu. Vienas mano portretų vadinasi „Rima ir Muhammedu Ahmedu“: kai atvykau į stovyklą, ši sirų šeima ten jau buvo praleidusi septynis mėnesius. Jiems pasisekė – vėliau jie buvo perkelti į Atėnus. Bet kiti ir šiandien tebelaukia, kada galės vykti interviu dėl pilietybės gavimo į Atėnus.

Stovykloje veikia humanitarinių organizacijų, mažiems vaikams organizuojamos anglų kalbos pamokos. Paaugliams, deja, ne, todėl šie prašydavo mūsų, savanorių, pamokyti juos anglų kalbos. Žmonės nemažai pasakoja apie savo senuosius namus Sirijoje: telefonuose man rodydavo, kur jie gyveno, kas liko iš jų būstų, sodų. Viskas buvo sugriauta, suniokota. Apie grįžimą į Siriją jie nebekalba: daugelis sako, kad nori įsitvirtinti Europoje, rasti darbus. Nori, kad jų vaikai eitų į vietos mokyklas ir gyventų normalų gyvenimą. Manęs taip pat klausinėdavo, kokie Lietuvoje vidutiniai atlyginimai, ar yra darbo. Mano supratimu, tai normalūs klausimai: kai turi septynių asmenų šeimą, privalai galvoti apie išgyvenimą.

Beje, pabėgėlius pasiekia ir informacija apie priešiškai jiems nusiteikusias šalis. Gyvendami stovykloje jie susikuria savus stereotipus: ta šalis mums nedraugiška, ten mūsų taip pat nenori.

– Londone eksponuojami pabėgėlių stovykloje kurti jūsų portretai, kuriuose vaizduojamų moterų vardai skamba tarsi lietuviški: „Rima su Muhammedu Ahmedu“, „Monika“. Kokios tų moterų istorijos?

– Mano idėja buvo šalia eksponuoti dviejų visiškai skirtingos patirties žmonių portretus – pabėgėlio ir stovyklos savanorio. Monika kilusi iš Venesuelos, tačiau dabar gyvena Šveicarijoje, vienoje labiausiai pasiturinčių šalių. O Rima yra sirė, kuri su savo penkiais sūnumis bėga nuo karo Alepe ir ieško naujų namų. Šios dvi moterys yra panašaus amžiaus, bet jų likimai ir patirtys skiriasi drastiškai.

– Pabėgėliai jau ne vienus metus intensyviai mene eksploatuojama tema – nuo dokumentinių filmų iki Ai Weiwei instaliacijų. Kaip manote, ar tai kuria bent menkiausią pokytį?

– Manau, jog taip. Kiekvienas projektas padeda įvykti pokyčiui. Kai pati grįžau iš Ritsonos stovyklos, Londono galerijoje pristačiau savo surinktą ir sukurtą medžiagą. Žiūrėdami ją kuratoriai britai prisipažino, kad jie kitaip įsivaizdavo ir pabėgėlius, ir jų kasdienybę. Iš tiesų dažnai pamirštame, jog pabėgėliai – tokie patys žmonės kaip ir mes. Be to, meniniai projektai suteikia žmonėms vilties, kad jie yra svarbūs, kad jų istorijos neužmirštamos. Londone į parodos atidarymą susirinko daugybė lankytojų. Tiek per jį, tiek vėliau nesusidūriau su neigiamomis nuostatomis. Daugybė žmonių nuoširdžiai domėjosi, ką man teko patirti ir pamatyti pabėgėlių stovykloje.

Mane asmeniškai iš visos šios patirties labiausiai nustebino aplinkinių geranoriškumas. Daug skirtingų žmonių susirinko savanoriauti, kad padėtų bėgantiems nuo karo. Stovykloje nėra netikrų dalykų, kaukių – gyvenimas ten yra toks, koks yra.

– Paroda, kurioje eksponuojami pabėgėlių portretai, Londono Nacionalinėje portretų galerijoje baigėsi rugsėjo pabaigoje. Galbūt iš ten jie keliaus į parodas Lietuvoje?

– Kol kas ne – dar liks Jungtinėje Karalystėje. Iš Londono mano „Travel Award“ ekspozicija keliaus į Eksterio Karališkąjį Alberto memorialinį muziejų ir meno galeriją, kur liks iki gruodžio. Vėliau iki kovo portretai bus eksponuojami Škotijos Nacionalinėje portretų galerijoje. 2018-ųjų kovą–birželį – Sanderlando muziejuje. Tačiau „Petras“ šiuo metu pristatomas Lietuvoje: Šiaulių dailės galerijoje iki spalio 14 d. veiks mano personalinė paroda „Lietuvos kaimas“. Be to, Šiaulių pėsčiųjų bulvare netrukus turėtų atsirasti „Travel Award“ ekspozicijos portreto „Rima su Muhammedu Ahmedu“ didelio formato plakatas.

Sulaukus tarptautinio įvertinimo padaugėjo dėmesio iš įvairių galerijų, meno pasaulio profesionalų. Bet man smagiausi yra paprastų žmonių atsiliepimai. Gaunu daug laiškų, kuriuose rašantieji kalba apie mano kūrinius, klausinėja. Smagu, kad žmonės supranta žinutę, kurią noriu jiems perduoti.

– Pokalbio pradžioje užsiminėte apie skulptūros projektą Kinijoje. Sukate į sau naują sritį?

– Esu atrinkta į jaunųjų dailininkų skulptūrų konkurso finalą Kinijoje. Konkrečiai vietai reikėjo parengti skulptūros projektą, nusiųsti mažo formato maketą. Jei laimėčiau, skulptūra būtų įgyvendinta didesniu masteliu, bet dar anksti apie tai kalbėti. Šis projektas yra pirmieji mano žingsniai skulptūroje. Šiemet dalyvavau ir skulptūrinės plastikos akcento, skirto Algirdui Juliui Greimui įamžinti Šiauliuose, konkurse.

– Aktyviai dalyvaujate įvairiuose konkursuose bei parodose užsienyje. Ar taip pat aktyviai veikiate ir Lietuvoje?

– Parodos, konkursai Lietuvoje man taip pat įdomūs. Tačiau užsienyje yra didesnė konkurencija: štai ir „Travel Award“ prizui paraiškas buvo pateikę daugiau kaip pustrečio tūkstančio menininkų. Taip susiklosto, kad užsienyje esu pastebima labiau. Nežinau, kodėl, bet taip yra.

L. Guokė

Gimė 1986 m. Kaune.
2008 m. baigė grafikos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, 2010 m. – magistrantūrą Šiaulių universitete.
Dalyvavo tarptautinėse parodose Lietuvoje, JAV, Indijoje, Malaizijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Vokietijoje ir kt.
2016 m. tapo konkurso „BP Portrait Award“, organizuojamo Londono Nacionalinės portretų galerijos, nugalėtoja „Travel Award 2016“ kategorijoje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų