Porcelianinės rankų darbo saulėgrąžų sėklos, pusiau legaliai paimtos iš Ai Weiwei instaliacijos „Sunflower Seeds“, „Tate Modern“, Londonas, 2010 m. spalis. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Porceliano saulėgrąžos ir kiti laimikiai iš parodų

Porceliano saulėgrąžos ir kiti laimikiai iš parodų

Ernestas Parulskis prisimena, kaip jo kišenėje apsigyveno dalelytė Ai Weiwei instaliacijos.

Kas buvo pirmas tikras nepriklausomas parodų kuratorius? Na, toks kuratorius, kurio idėjos, tikslai ir vizijos, tapusios ekspozicija, duoda visiškai kitokį rezultatą, nei būtų galima spėti, pamačius parodoje dalyvaujančių menininkų sąrašą?

Pirmojo (ir turbūt – neaplenkto) poziciją užima šveicaras Haraldas Szeemannas (1933–2005 m.), išliejęs jau kelis dešimtmečius mums įprastą šiuolaikinio meno rodymo formą. Nesu pirmojo kuratoriaus veiklos žinovas, bet vieną jo deklaruotą misiją dažnai prisimenu stebėdamas muziejų, aukcionų, galerijų ir meno pirkėjų realybę. H. Szeemannas sakė, kad jam menas yra priemonė mesti iššūkį „nuosavybės“ ir „turėjimo“ sąvokoms. Ir jis tą iššūkį mėtydavo nuolat: rodė performansus, instaliacijas, videomeną. Darė viską, kad į meno lauką būtų įtraukti eksponatai, kurių nebūtų galima turėti. Ir, be abejo, pralaimėjo. Meno rinka, greičiau ar lėčiau, sugebėdavo monetizuoti viską, kas atsirasdavo parodose, ir sukaupdavo simbolinį kapitalą. Šviežiausia istorija rodo, kad net sunaikintas (o gal – „sunaikintas“) kūrinys irgi virsta nuosavybe. Štai švelnaus vandalo ir saldžių urbanistinių iliustracijų kūrėjo Banksy tapybos darbas „Mergaitė su balionu“ po milijoninio sandorio buvo viešai pusiau supjaustytas, bet savininkas nusprendė jį galutinai nusipirkti, o aukcionas džiugiai paskelbė, kad pirmą kartą istorijoje pardavė performansą. Net ir suvenyrų ilgai laukti neteko – po savaitės jau siūlyta įsigyti iki pusės supjaustytus marškinėlius su Banksy iliustracija ant krūtinės.

Bet vienoje meno rinkos sričių H. Szeemanno siekiamybė tapo realybe – kalbu apie gal prieš keliolika metų atsiradusią galimybę pasiimti meno kūrinius. Nors turbūt tiksliau būtų šitaip: vieną dieną svarbesnėse parodose, bienalėse ir mugėse žymiausi menininkai pradėjo dalinti – arba leido lankytojams pasiimti – eksponuojamų kūrinių tiražuotus komentatorinius objektus, kurie, ypač neakcentuojant, buvo vadinami originaliais meno kūriniais. Leidimas pasiimti – arba galimybė gauti – meno kūrinį vertė lankytojus sutikti su dviem svarbiomis taisyklėmis. Pirma, jie privalėjo atvykti į ekspoziciją ir, antra, sutikti su pasiėmimo (davimo) proceso loterizacija – menininkas neduodavo jokių garantijų, kad objektai visuomet atsiras lankytojo dispozicijoje. Net atvirkščiai, norintiems pasiimti (gauti) kūrėjo artefaktą tenka įveikti įvairius socialinius, simbolinius, geografinius, chronologinius, informacinius, logistinius, įpročių, finansinius ir retkarčiais sėkmės barjerus. Žodžiu, leisdavo patirti nuotykių bandant gauti daiktus, turinčius šansą tapti vintažu.

Vaikščioti po saulėgrąžas buvo smagu ir niekas nedraudė (bet ir neskatino) pasiimti sėklų atminimui.

Pateikiu porą asmeninių šio žanro nuotykių. Žiūrėti Takashi Murakami parodos Gagosiano galerijoje Londone vieną 2012 m. rudens dieną ėjau dėl dviejų priežasčių: dar nebuvau buvęs toje galerijoje ir smalsavau, kaip atrodo japonų menininko skulptūros realybėje. Įžengęs į salę šiek tiek sutrikau – joje grūdosi galybė žmonių! Darbo dieną! Ir savaitgaliais Londono galerijose daug lankytojų niekada nebūna, nebent prieš parodų uždarymą. Po akimirkos atitokęs ir apsidairęs supratau, kad viskas gerai – esu vienintelis žiūrovas, o minią sudaro prie kiekvienos iš dešimties T. Murakami skulptūrų stovintys dvimetriniai apsaugos darbuotojai. Kiekvienas jų įdėmiai stebėjo mane.

Turbūt dėl šio akivaizdaus spaudimo (ir dėl nesudėtingo meno) parodą apžiūrėjau greitai, per kelias minutes, bet eidamas link išėjimo pamačiau ant ekspozicinio pjedestalo išdėliotus įcelofanuotus kartono lakštus su akivaizdžiai murakamiškais piešiniais ir japoniškais hieroglifais. Viskas rodė, kad lakštai yra galerijos lankytojams skirti suvenyrai, bet įsitikinęs nebuvau. Dvimetrinių sargų klausinėti bijojau, todėl nusprendžiau luktelėti ir pradėjau žiūrėti, jau lėtai, parodą antrą kartą. Teko apeiti tris ratus, kol galiausiai į galeriją teikėsi užsukti dar vienas lankytojas. Tas irgi buvo patyręs žiūrėtojas, vizitą baigė per penkias sekundes, žingsniuodamas pro pjedestalą pasiėmė vieną kartono lakštą, pagalvojo, griebė dar du ir išėjo. Apsauginiai nė nekrustelėjo. Tuomet ir aš su palengvėjimu nutraukiau savo ekskursiją, išeidamas taip pat pasiėmiau du egzempliorius. Tai buvo tipinės T. Murakami lėlės kartoninis modelis „Project K02“. Vieną pasidariau ir jis galiausiai pradingo, o antrą, neišpakuotą, vis dar turiu. Jis, aišku, tapo vintažu. Retkarčiais patikrinu kainas ir patenkintas matau, kad jos kyla: 2016-aisiais prašė maždaug 15 dolerių už lakštą, šiemet jau nori visų 35-ių.

Bet gerokai naudingesnis man tapo vizitas į „Tate Modern“ galeriją, kurią 2010-aisiais aplankiau gavęs kvietimą į Ai Weiwei parodos „Sunflower Seeds“ atidarymą. Instaliacija tuomet nuskambėjo garsiai (ir dabar tebeprisimenama) – menininkas milžiniškame galerijos hole, Turbinų salėje subėrė 10 mln. porcelianinių kinų rankomis nulipdytų saulėgrąžų sėklų. Paroda kalbėjo apie nelygybę, išnaudojimą ir socialinę atskirtį, bet atidarymo svečiai labiau vertino fiziologinę patirtį, intensyviai mindydami porcelianines sėklas. Vaikščioti ant sėklų parodos organizatoriai leido tik pirmos dienos atidarymo (antras vyko kitą dieną) vakarėlio dalyviams. Po paros paaiškėjo, kad mindomo porceliano sukeltos dulkės užkemša vėdinimo įrenginius ir apskritai yra kenksmingos, todėl dirbtinių saulėgrąžų kalnas buvo aptvertas. Na, o sudalyvavusiems pirmame atidaryme pasisekė dvejopai. Vaikščioti po saulėgrąžas buvo smagu ir niekas nedraudė (bet ir neskatino) pasiimti sėklų atminimui. Britai ėmė po vieną dvi, kiti, tokie kaip aš, – po neįžūlią saują. Vėliau paaiškėjo, kad buvo ir trečia, gobšesnė, grupė. Šie skirtumai lėmė ir antrines artefakto kainas – tas, kuris pasiėmė vieną, ją šiandien parduoda už 30 svarų, saujininkai norėtų kelių svarų už vieną, o tretieji pardavinėja maišelius su šimtais Ai Weiwei saulėgrąžų už keliasdešimt svarų. Visus lenkia kinai, kurie siūlosi atsiųsti centnerius tokių gaminių už ypač juokingas kainas.

Savo trofėjaus dalį panaudojau gana gudriai – kelerius metus neturėjau jokių problemų su gimtadienio dovanomis. Žinoma, jos geriausiai suveikdavo tuomet, kai gimtadienininkas žinodavo Ai Weiwei kūrybos kontekstą. Na, o nežinantiems aš įtaigiai paaiškindavau.

Porcelianinės rankų darbo saulėgrąžų sėklos, pusiau legaliai paimtos iš Ai Weiwei instaliacijos „Sunflower Seeds“, „Tate Modern“, Londonas, 2010 m. spalis. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų