Poliarinės dykynės didybė

Poliarinės dykynės didybė

Praleidusi savaitę didžiausioje ir atokiausioje pasaulio dykumoje Sophy Roberts suprato, kad ją tyrinėti ne taip paprasta.

Artėjant prie Antarktidos apima toks jaudulys, kokio nepatirtum jokioje kitoje išvykoje, nes ne tik keliauji į tam tikrą vietą žemėlapyje, bet ir sieki konkrečios idėjos. Antarktida – tai niekam nepriklausanti plati nepaliesta dykvietė, geografinio grynumo simbolis, kokio nerasi jokioje kitoje mūsų planetos vietoje. Jos atšiaurus klimatas – iki –97 °C nukrintanti temperatūra ir 90 m/sek. siekiantis vėjas, šlifuojantis ir vagojantis apledijusį paviršių, – parodo žmonijai jos vietą. Žmogaus istorija šiame žemyne byloja apie didžią narsą, asmenybes, pasiekusias ar net peržengusias savo galimybių ribas: Ernestą Shackletoną, Roaldą Amundseną, Robertą Falconą Scottą ir kitus, kurie neatsisakė tikslo sunkiausiomis gamtos sąlygomis ir tapo XX a. tyrinėjimų didvyriais.

Ši galinga idėja vis dar traukia narsiausius. Man skrendant į žemyną, dar vienas britų nuotykių ieškotojas Henry Worsley jau mėnesį vienas žygiavo per Antarktidos sausumos masyvą: slidėmis šliuožė per ledą pats traukdamas ant stiklo pluošto rogių sukrautą mantą – nuo maisto ir kuro iki pastogės. Jis norėjo užbaigti kelionę, kurią 1916 m. buvo suplanavęs E. Shackletonas prieš tai, kai jo burlaivis „Endurance“ įstrigo lede.

Įspūdingoje kelionėje H. Worsley, kaip ir aš, naudojosi konsultacijų įmonės „Antarctic Logistics & Expeditions“ (ALE) patirtimi. Bet aš buvau visai kitokia klientė: savaitei atvykusi turistė, apsistosianti ALE būstinėje ant ledo – palapinių miestelyje Sąjungos ledyne prie 79° pietų platumos. Mane žavėjo mintis apie atšiaurią, žmonijos nepaliestą gamtą, kurios vilionėms negali atsispirti tyrinėtojai. Tačiau šiame pasaulio kampelyje, kur to mažiausiai tikėtumeisi, aplinka valdoma itin kruopščiai.

Nenuspėjamas grafikas

Keliavau iš Kazachstano išnuomotu „Iljušin IL-76“ lėktuvu. Norint pasiekti Sąjungos ledyną iš Punta Arenaso Čilėje ir grįžti atgal reikėjo sulaukti 12 valandų palankaus oro lango. Dėl klimato sąlygų maždaug vieną iš penkių numatytų keleivinių skrydžių tenka atidėti daugiau nei dviem dienoms. Vis dėlto atsparusis lėktuvas su slaviškąja įgula ir dulkėta ikona, užkišta už analoginių ciferblatų bloko, šiai užduočiai, ko gero, tinka labiau už bet kurį kitą orlaivį.

Žmogaus istorija šiame žemyne byloja apie didžią narsą, asmenybes, pasiekusias ar net peržengusias savo galimybių ribas.

Jau 29 metus Antarktidoje dirbanti ALE (anksčiau – ANI) išmoko prisitaikyti prie išskirtinių šio žemyno meteorologinių sąlygų ir dėl vėlavimo neatsiprašinėja. Įmonė keliautojams rekomenduoja pasilikti bent savaitę iki galutinio skrydžio iš Čilės namo, nes ledynuotasis žemynas ne visada leidžia išvykti suplanuotu metu. „Mūsų logistika lanksti, – sako Sąjungos ledyne man priskirtas globėjas Davidas Hamiltonas. – Taip jau yra. Atvyksti savaitei, o lieki dviem. Tačiau mes neimame mokesčio už papildomas dienas.“ Tai man teko patirti ir savo kailiu. Ketinau grįžti pas artimuosius Kalėdoms, bet baltoji tamsa sulaikė mane visai parai. Griežiau dantimis ir užjaučiau iš Rusijos atvykusį svečią, kuris, kaip papasakojo stoties darbuotojai, net pasiūlė pilotui lagaminą grynųjų, kad šis tik nuskraidintų jį namo.

Nors skrydžių grafikas nenuspėjamas, 2015–2016 m. sezoną (nuo lapkričio iki sausio pabaigos) stotyje apsilankė 500 svečių. Kiekvienas turistas už 6 dienas Sąjungos ledyne sumoka ne mažiau kaip 24 650 JAV dolerių. Tai gana nemenka suma už gyvenimą stovykloje, primenančioje kalnakasių gyvenvietę, išskyrus stulbinantį sniego baltumą, kurį ALE saugo taikydama griežtą atliekų tvarkymo politiką. Nuo ledo šalinama viskas, išskyrus vandenį iš praustuvių, – net ant sniego nulašėjusi kava. Todėl svečiai ir darbuotojai privalo iškart surinkti nukritusias atliekas.

Pavojingas reiškinys 1990–1991 m. vasarą pietiniame žemyne apsilankė 4698 turistai, o pastarojo sezono pabaigoje šis skaičius jau priartėjo prie 40 tūkst.

1990–1991 m. vasarą pietiniame žemyne apsilankė 4698 turistai, o pastarojo sezono pabaigoje šis skaičius jau priartėjo prie 40 tūkst. (Vida Press nuotr.)

Patalpos spartietiškos: 35 vietų palapinės svečiams kietomis grindimis, sulankstomais gultais, staliuku, nedideliu rankšluosčiu, pagalve ir arktiniais miegmaišiais. Yra dvi palapinės-valgyklos (vienoje jų taip pat organizuojamos paskaitos, o kitoje – jogos treniruotės), telefono būdelė su palydoviniu ryšiu, dušų blokas, tualetų blokas ir keli ūkiniai pastatai, tarp jų įkastas jūrinis konteineris, atliekantis šaldiklio funkciją, skalbykla (skalbiniai sausai šaldomi ant virvių lauke), krepšinio lenta, kabantis treniruočių maišas ir tinklinio aikštelė. Netoli tame pačiame pasagos formos slėnyje įrengtas kilimo ir tūpimo takas dviem „Twin Otter“ lėktuvams su slidėmis ir vienam perdarytam turbosraigtiniam orlaiviui „Douglas  DC-3“.

Šiais mažesniais lėktuvais pasiekiamos trys kitos stovyklos: aukščiausios Antarktidos viršukalnės, 4892 m aukščio Vinsono kalno, bazinė stovykla, penkiolika palapinių Pietų ašigalyje ir laikina stovykla ant daugiamečio jūros ledo Guldo įlankoje Vedelio jūroje, veikianti imperatoriškųjų pingvinų perėjimo laikotarpiu (nuo lapkričio iki gruodžio pradžios, kai išsirita jaunikliai ir paukščiai leidžiasi kelionėn). Kai kurie svečiai susimoka už papildomą vaizdingą valandos trukmės skrydį virš Vinsono arba dienos trukmės kelionę iki Pietų ašigalio. Kiti renkasi „Paskutinę platumą“ – 60 jūrmylių ekspediciją slidėmis ir rogėmis nuo 89° platumos iki ašigalio.

Sportininkai ir tyrinėtojai, pavieniui arba su privačiomis ekspedicijomis, slidėmis keliauja per Sąjungos ledyną į Pietų ašigalį.

Visas septynias naktis praleidau Sąjungos ledyne (Pietų ašigalio stovykla buvo pilna lankytojų, negalinčių išvykti dėl nepalankių orų, o Vinsono kalnas skendo debesyse). Dienomis leisdavausi į ekskursijas slidėmis, sniego motociklais arba pėsčiomis. Sykį vos įveikiau plokščią 10 km trasą, skirtą slidininkams, motociklams storomis padangomis ir bėgikams. Kitą kartą sniego motociklais nusileidome iki „paplūdimiu“ vadinamo sniego ir uolų vingio – ten spiginant vidurnakčio saulei nugriuvau ant ledo ir padariau sniego angelą. Valgiau neblogai (šiltus pusryčius, troškinius, lipnius pudingus), miegojau mažai: pietinę vasarą Antarktidoje saulės rutulys niekada nenusileidžia už horizonto, todėl naktis beveik nesiskiria nuo dienos. 3 val. nakties tepdavausi kremu nuo saulės.

Priešais stovyklą yra pusmėnulio formos sniego skardis su stačia vėjų užaštrinta briauna. Iki jo plytinčioje lygumoje driekėsi ištisi kilometrai vadinamųjų zastrugų – sniego nelygumų, kurie susiformuoja vėjui apsnigtame paviršiuje išgraužus keteras su smailiomis viršūnėmis ir atbrailomis. Kai kurios jų yra daugiau kaip pusmetrio aukščio. Čia sninga nedažnai (Sąjungos ledyne būna vidutiniškai 165 mm kritulių per metus), todėl visiškai baltas Antarktidos kraštovaizdis yra geriausia vieta ieškoti meteoritų. Jie pūpso ledo paviršiuje lyg negatyviniai baltų stepės žiedelių atvaizdai. Antarktidoje, kaip ir Mongolijoje, nėra aptvarų. Tai turėjo būti labiausiai laukinė pasaulio vieta, bet progos pažvelgti į tuščią horizontą ir patyrinėti jo ribas neturėjau. Viskas, ką dariau, įskaitant apsilankymus tualete, buvo griežtai reglamentuota taisyklėmis ir perdėtai globėjiškomis rekomendacijomis.

Griežtos taisyklės Norima išsaugoti pirmykštį šio žemyno vaizdą.

Norima išsaugoti pirmykštį šio žemyno vaizdą. (Vida Press nuotr.)

Suprantu, kodėl norima išsaugoti pirmykštį šio žemyno vaizdą (iš čia išvežamas net šlapimas – jis iškeliauja „Iljušin“ lėktuvu drauge su tvarkingai sukrautais išmatų paketais, kuriuos keliautojai grįždami iš ašigalio parsitempia rogėmis). Taip pat diena po dienos ėmiau suprasti, kodėl ALE tiek daug investuoja į palydovines nuotraukas ir žemės gelmių radarų duomenis, taip pat kodėl būtina laikytis nustatytų takų, kad neįgriūtum į properšą. Vis dėlto nesitikėjau, jog mažiausiai civilizacijos paliestame planetos kampelyje turizmas bus labiausiai kontroliuojamas.

Pavojingas reiškinys

Antarktidoje turizmas prasidėjo XX a. septintajame dešimtmetyje, kai žemyne apsilankė pirmieji užsakyti laivai ir buvo atlikti keli apžvalginiai skrydžiai iš Čilės, Australijos ir Naujosios Zelandijos. Po trijų dešimtmečių Antarktidos pusiasalis įtrauktas į kruizinių laivų maršrutus. Kaip skelbia Tarptautinė Antarktidos turizmo bendrovių asociacija, 1990–1991 m. vasarą šiame žemyne apsilankė 4698 turistai, o pastarojo sezono pabaigoje šis skaičius jau priartėjo prie 40 tūkst.

Didžioji dauguma lankytojų apsiriboja pusiasaliu, pasiekiamu kruiziniais laivais iš Punta Arenaso arba Ušuajos uosto Argentinoje. Kelionė per audringą Dreiko sąsiaurį trunka dvi dienas. Kai kurie turistai plaukia į rytinę Antarktidos dalį iš Naujosios Zelandijos ar Australijos. Šešias dienas trunkantis kruizas ne toks populiarus kaip maršrutas per Dreiko sąsiaurį, taip pat čia grėsmingesnė jūros ledo juosta, bet žmonės turi progą pamatyti R. F. Scotto trobelę ant Roso šelfinio ledyno. Šis namelis, kurį 1911 m. garsusis tyrinėtojas atsigabeno iš Didžiosios Britanijos ir naudojo kaip bazę, iš kur prasidėjo lemtingoji ekspedicija, yra vienas pagrindinių Antarktidos žemyno kultūrinių reginių. Kitas lankytinas objektas – tai Oficialusis ašigalis. Jo nederėtų painioti su geografiniu ašigaliu: šį taip pat žymi stulpelis, kuris dėl ledo slinkimo kasmet perkeliamas. Formalųjį ašigalį puslankiu supa dvylikos valstybių, 1959 m. pasirašiusių Antarktidos sutartį, vėliavos. Dokumente teigiama, kad Antarktida nepriklauso jokiai šaliai ir yra „gamtos draustinis, skirtas taikai ir mokslui“.

Vinsono kalnas „Septynių viršukalnių“ iššūkį priėmę alpinistai siekia įkopti ir į aukščiausią Antarktidos viršukalnę – Vinsono kalną.

„Septynių viršukalnių“ iššūkį priėmę alpinistai siekia įkopti ir į aukščiausią Antarktidos viršukalnę – Vinsono kalną. (Vida Press nuotr.)

„Galbūt tai tik stulpas vidury labai nesvetingos baltos dykumos, bet jis liudija didžiules žmonių pastangas pasiekti šią vietą, kad ir kiek nesėkmių patirta“, – sako ekstremalių kelionių specialistas Robas McCallumas, atlydėjęs dešimties privačių klientų grupę, kurioje vienas vyriškis keliavo su savo senele. Jau šimtąsyk aplankęs Antarktidą R. McCallumas gruodį pagaliau pirmą kartą nuvyko iki ašigalio. „Tai visų kelionių į šį žemyną kulminacija“, – dalijosi įspūdžiais jis.

Ašigalyje nusifotografavus nebėra ką veikti. Nebent atliekate mokslinius tyrimus.

Gilyn į sausumos masyvą traukia mažiau nei 1,5 proc. visų Antarktidos lankytojų. Dauguma pasitenkina pabuvę pusiasalyje. Kita vertus, žemyne apsistoti galima vos dviejose vietose: ALE stovykloje ir Vičavėjaus stovykloje Karalienės Matildos Žemėje, pasiekiamoje po šešių valandų skrydžio iš Keiptauno.
ALE stovykla išsiskiria dydžiu ir galimybėmis iki jos nusigauti. Maždaug 20 proc. įmonės klientų yra mokslininkai arba vyriausybių darbuotojai, kuriems ALE padeda įgyvendinti konkrečius projektus (kol lankiausi stovykloje, įmonės lėktuvai padėjo pasikeisti Argentinos bazės mokslininkų pamainoms). Vienas iš penkių bendrovės savininkų Didžiosios Britanijos Antarktidos tarnybos auklėtinis Davidas Rootesas paaiškino, kad šie darbai svarbūs etiniu ir politiniu aspektais: įmonė dirba visiškai skaidriai, kad išvengtų kritikos dėl galimo turistų poveikio. „Valstybinės tarnybos nerimauja dėl turizmo Antarktidoje, manoma, kad tai labai pavojingas reiškinys, – sako verslininkas. – Jei kuri nors oportunistinė bendrovė bankrutuos, kas pašalins jos įrangą iš žemyno?“

„Jei vyriausybėms teks gelbėti turistus, visas verslo sektorius bus pasmerktas, – sako R. McCallumas. – ALE užtikrino, kad bent kol kas svarstyklės svirtų į priešingą pusę.“

Pagrindiniai įmonės klientai – „trofėjų medžiotojai“. Taip stovyklos darbuotojai vadina alpinistus, norinčius įkopti į Vinsono kalną, ir būtent šiuo tikslu buvo įkurta bendrovė. XX a. devintajame dešimtmetyje Teksaso naftininkas Dickas Brassas spręsdamas logistinius savo paties kelionės į Vinsoną klausimus kreipėsi pagalbos į Antarktidos aviatorių Gilesą Kershaw. D. Basso ekspedicija įkvėpė „Septynių viršukalnių“ iššūkį, kurį priėmę alpinistai siekia įveikti aukščiausias viršukalnes visuose septyniuose žemynuose. 1985 m. su G. Kershaw rinkdamas lėšas ekspedicijai į Vinsoną, kanadietis Patas Morrow įrengė pirmąjį mėlynojo ledo kilimo ir tūpimo taką. Taip gimė bendrovė, vėliau tapusi ALE.

Logistikai tobulėjant atsirado dar viena klientų grupė: sportininkai ir tyrinėtojai, pavieniui arba su privačiomis ekspedicijomis slidėmis keliaujantys per Sąjungos ledyną į Pietų ašigalį. „Mano nuomone, keliauti slidėmis į Pietų ašigalį yra tas pats, kas sėdėti kino teatre ir spoksoti į tuščią ekraną, – vieną dieną važinėjantis sniego motociklais apibendrino mano globėjas D. Hamiltonas. – Arba tūnoti baltai išdažytame jūriniame konteineryje. Tai ne man. Atrodo, lyg susimokėjęs 70 tūkst. JAV dolerių 60 dienų po 8 valandas per dieną eitum bėgtakiu ventiliatoriui į veidą pučiant šaltą vėją.“ Tačiau kitiems ši kelionė yra aukščiausia žmogaus ištvermės išraiška, verta didžiausios kainos.

Pasaulio kraštas Formalųjį ašigalį puslankiu supa dvylikos valstybių, 1959 m. pasirašiusių Antarktidos sutartį, vėliavos.

Formalųjį ašigalį puslankiu supa dvylikos valstybių, 1959 m. pasirašiusių Antarktidos sutartį, vėliavos. (Vida Press nuotr.)

Per mano apsilankymą į Pietų ašigalį traukė trys skirtingos grupės, tarp jų H. Worsley. Jis stabtelėjo Sąjungos ledyne prieš man atvykstant ir buvo gausiai aptarinėjamas, kol ten gyvenau: simpatiškas, drąsus, sukaupęs solidžią poliarinių kelionių patirtį. Tačiau negailestingos sąlygos pasirodė per sunkios. Pavargęs ir pripažinęs, kad nepajėgs užbaigti ekspedicijos per vasariškų orų laikotarpį, sausio 22 d. keliautojas sugrąžintas į Sąjungos ledyną likus vos 240 km iki tikslo. Sunerimę dėl H. Worsley sveikatos ALE gydytojai tą patį vakarą lėktuvu nugabeno jį į Punta Arenasą. Sausio 24 d. keliautojas mirė.

H. Worsley norėjo įveikti kelią vienas, kuo mažiau padedant aplinkiniams. Kiti keliautojai labiau kliaujasi ALE, samdo įmonės vedlius ir naudojasi degalų bei maisto atsargomis sužymėtuose maršrutuose. Būtent taip dažniausiai atrodo XXI a. poliarinės ekspedicijos. Tačiau Antarktida kursto įvairiausias ambicijas. Per mano apsilankymą britų tyrinėtojas Davidas Hemplemanas-Adamsas drauge su 14 slidininkų įveikė paskutines 97 jūrmyles iki ašigalio, kurių trūko E. Shackletonui per nelemtą 1907 m. ekspediciją.

Paslaugas brangina degalai

Lankytojų knygoje radau Mongolijos Antarktidos asociacijos narių bei Honkongo aviacijos ir kosmoso draugijos pirmininko parašus, o 2011 m. įrašą paliko „labai sušalęs egiptietis“, prisipažinęs, kad kitas jo siekis – tapti pirmuoju egiptiečių astronautu. Keturios savaitės iki man atvykstant UNICEF iniciatyva Sąjungos ledyne kamuolį spardė Davidas Beckhamas. Tai buvo dalis kampanijos, pagal kurią sportininkas sužaidė septynerias rungtynes septyniuose žemynuose. Aikštė lede buvo pažymėta apelsinų sulčių milteliais (vėliau jie nukasti). Vieną 2012 m. dieną prie ašigalio buvo Kataro, Irano, Palestinos ir Irako gyventojų. Aš pati džiaugiausi, kad esu turistė ir turiu progą papietauti su margiausia kompanija, kokią tik galima įsivaizduoti. Ten buvo maoris mechanikas, alpinistė iš Saudo Arabijos, kuriai teko iš Džidos nukakti į Paryžių, kad įsigytų įrangą poliarinei kelionei, ir vokietis meno kuratorius, atvykęs įrašyti Pietų ašigalio garsų. Buvo ir grupelė milijardierių, iš jų penki asmenys, atskridę vos dviem naktims: vieną jų praleido Sąjungos ledyne, o kitą – Pietų ašigalyje.

Legendos pėdsakais R. F. Scotto trobelė ant Roso šelfinio ledyno – vienas turistų lankytinų objektų.

R. F. Scotto trobelė ant Roso šelfinio ledyno – vienas turistų lankytinų objektų. (Vida Press nuotr.)

„Sykį čia lankėsi rusaitė, apsivilkusi peleriną iš folijos. Ašigalyje ji atliko kažkokias apeigas, – pasakoja stovyklos lauko vedlių vadovas Adamas Ungeris. – Ji stovėjo ten susisupusi į foliją, o aplink ją šoko ir giedojo vyrai.“ Pasakodamas šią istoriją A. Ungeris pakavo 70 kg sveriančius veidrodžius, iš Solt Leik Sičio atgabentus į bendrovės Guldo įlankos stovyklą. Vienas klientas norėjo nufotografuoti pingvinus, žvelgiančius į savo atspindžius. Atskraidinti tuos veidrodžius kainuotų maždaug 2500 JAV dolerių. Visų paslaugų kainas išaugina brangūs degalai. Kaip sako amerikietis ekonomistas Michaelas Williamsas, su kuriuo susitikau ledyne, barelis „Jet A1“ degalų JAV atsieina apie 63 JAV dolerius, bet atgabentas kaip krovinys į Sąjungos ledyną jis jau kainuoja 4580 JAV dolerių. Pietų ašigalyje jo vertė pakyla iki 5600 JAV dolerių.

„Viskas, kas pasiekia Antarktidą lėktuvu, gerokai pabrangsta, – pripažino ALE kalnų vedlys Andy Chapmanas. – Kai dar dirbau Didžiosios Britanijos Antarktidos tarnyboje, jie man pasakė, kad statinė degalų vertingesnė ir neabejotinai brangesnė nei aš.“

Atotrūkio jausmas

Stovykloje praleistą laiką itin praskaidrino tiesmukas darbuotojų atvirumas. Paklausta apie ašigalį ALE lankytojų paslaugų vadovė Carolyn Bailey atsakė: „Ašigalyje nusifotografavus nebėra ką veikti. Nebent atliekate mokslinius tyrimus.“ Ji kiek perdėjo, nes daugelis svečių leidžiasi į valandos ekskursiją JAV mokslinių tyrimų stotyje, bet man patiko sąmojingas jos ir kitų darbuotojų požiūris, visiškai nebūdingas daugeliui viešbučių. Nė vienas jų nebando padailinti tikrovės ir meluoti, kad Antarktida yra šis tas daugiau nei poliarinė dykynė. Bet taip pat nė vienas dėl to nesiskundė: 69 darbuotojai iš 19 šalių, grįžtantys į ledyną metai po metų, kad ir koks būtų jiems paskirtas darbas: nuo sušalusių išmatų tvarkytojo (2013 m. to ėmėsi geologas) iki vyriausiojo meteorologo, kuriuo jau devintą sezoną iš eilės dirba Marcas De Keyseris. „Kitu metu Ostendėje prognozuoju jūrų orus. Galima sakyti, kad Antarktidoje atostogauju.“

„Sąjungos ledyne prie vakarienės stalo iš vienos pusės gali sėdėti aukšto lygio mokslininkas, o iš kitos – koks nors keliautojas, ką tik grįžęs iš Pietų ašigalio“, – pasakoja D. Rootesas. Susipažinau su kalnų vedliais, kaip septyniskart sėkmingai į Everestą įkopęs D. Hamiltonas, ir kita ALE darbuotoja Hannah McKeand, kuri greičiausiai pasaulyje slidėmis be pagalbos pasiekė Pietų ašigalį ir traukdama roges Antarktidoje nukeliavo kone 1000 km – daugiau nei bet kuris kitas planetos keliautojas. Stoties darbuotojų pasiekimai buvo išties įspūdingi, todėl lūkesčiai, kad svečiai susirinks indus ir kartais net padės juos suplauti, atrodė visiškai suprantami. Įprastų viešbučiui patogumų verčiau nesitikėti: vynas nekoks, dušu rekomenduota naudotis kas dvi ar tris dienas. Tačiau kažkaip viskas derėjo – pulkelis savotiškų asmenybių, susitikusių ant ledo pačioje atokiausioje vietoje, kokia tik gali būti.

Niekaip negalėjau atsikratyti atotrūkio jausmo. Jį stipriausiai pajutau užgriuvus atšiauriam orui.

Vis dėlto niekaip negalėjau atsikratyti atotrūkio jausmo. Jį stipriausiai pajutau užgriuvus atšiauriam orui. Jaučiausi lyg įkalinta stalo teniso kamuoliuke. Išnykus vaiduokliškai poliarinei saulei, išskydo visos formos ir šešėliai. Sterili, o dabar dar ir tuščia Antarktida pasižymėjo visiškai abstrakčiu grožiu. Tą jausmą sustiprino faktas, kad šiame pasaulio krašte neįmanoma laisvai judėti. Tyliai pripažinau tikrovę: suviliota romantikos atkeliavau „pasižymėti“ septintajame žemyne, manydama, jog įspūdingą patirtį suteiks vien tai, kad čia atvykau, nors tam labiau reikėjo pinigų, o ne pastangų. Tik pasivaikščiojus prie Dramblio Galvos – marmuro baltumo atodangos, primenančios romų gyvūną raukšlėta kakta, – vietoj teisės pasigirti aplankius Antarktidą ėmė formuotis nuoširdesnis emocinis įspūdis.

Ekskursijos Vieniems lankytojams pakanka įamžinti pingvinus, kiti trokšta patirti egzotiškesnių įspūdžių.

Vieniems lankytojams pakanka įamžinti pingvinus, kiti trokšta patirti egzotiškesnių įspūdžių.

Žvelgiau į ledą sau po kojomis, grakštų paviršiaus vingį, susiformavusį dėl to, kad per dieną įšilus uoloms gėlas vanduo ima lašėti ant apačioje esančio ledo. Šie lašeliai išmuša duobutes ir vėl sustingsta. Taip susidariusio ledo spalva (nuo kobalto iki safyro mėlynumo) skiriasi nuo ledo, kuris susiformuoja iš suslėgto sniego ir kristalų, atrodančių lyg mėlynoje gelmėje pakibę deimantų vėriniai. Priklaupusi atidžiau įsižiūrėti į tą sustingusį spektrą pasijutau, lyg žvelgčiau į Žemės akies rainelę.

Skaičiau, kad kai kuriose žemyno dalyse ledo storis siekia 4700 m. Todėl įsižiūrėjau atidžiau norėdama suprasti, kiek giliai įmanoma pažvelgti. Labai toli apačioje buvo šimtai burbuliukų, primenančių putotą lūžtančios bangos keterą, laike sustingusią kinetinės praeities energiją.

Iki tol man nepavyko apčiuopti glaudesnio ryšio su kraštovaizdžiu, bet dabar pajutau jo didybę: lede sukaustytas oras buvo 800 tūkst. metų amžiaus. Panašiu metu Afriką paliko pirmieji hominidai.

Ramybė ir tuštuma

D. Hamiltonas pasiūlė judėti toliau, kad spėtume užkopti ant Dramblio Galvos ir iki pietų grįžti į stovyklą. Ant batų užsimoviau ledo kaplius ir vietoj akinių nuo saulės užsidėjau specialius akinius, geriau saugančius nuo negailestingos Antarktidos saulės. Užsimoviau trečias pirštines. Pagalvojau, kad galbūt mūsų čia ir neturėtų būti.

Po valandos parkėblinome į didžiulį šešiaratį poliarinį furgoną laikydamiesi kelionių saugos grupės pažymėto ir mechanikų prižiūrimo maršruto. Mūsų transporto priemonė nė karto nenukrypo nuo pažymėtų kelių ir neviršijo 50 km/val. greičio. Prieš kirsdami slidinėtojų trasą netgi stabtelėjome prie raudono STOP ženklo. Vienišą kelionę slidėmis į ašigalį H. McKeand apibūdino kiek kitaip: „Ten tvyro ramybė ir tuštuma, kurią gali užpildyti savo paprasta gyvuliškai žmogiška būtimi, – pareiškė ji. – Man patinka tas jausmas, kai, regis, esi išrengtas iki tam tikro nuogumo. Prisimeni, kad svarbu tik užuovėja, maistas, poilsis ir gebėjimas išlikti šiame pasaulyje.“ Akistata su būties esme labai patraukli, tačiau turistinė kelionė į pasaulio pakraštį tokią progą gali ir suteikti, ir atimti.

Sophy Roberts keliavo su „Antarctic Logistics & Expeditions“ ir „Swoop Antarctica“. Sąjungos ledyno stovykla veikia kasmet nuo lapkričio iki sausio. Jos lankytojams siūlomos įvairios ekskursijos, kaip antai skrydžiai į Pietų ašigalį, taip pat logistinė parama ekspedicijoms ir nacionalinėms Antarktidos programoms. 2016–2017 m. sezoną septynių dienų kelionė kainuoja 48 150 JAV dolerių. Į programą įeina šešios dienos ekskursijų Sąjungos ledyno apylinkėse ir vienos dienos skrydis į Pietų ašigalį.

© 2016 „The Economist Newspaper Limited“. Visos teisės saugomos. Išversta iš žurnalo 1843 pagal IQ suteiktą licenciją. Originalų straipsnį anglų kalba galite rasti www.1843magazine.com.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų