(Pixabay nuotr.)

Pokalbiai su žirgais

Pokalbiai su žirgais

Ar esate girdėję apie žirgus, bendraujančius su užkalbėtojais iš Naujosios Zelandijos? Samantha Weinberg bando įsilieti į jų pokalbius.

Pirmasis užkalbėtojas, su kuriuo susisiekėme, buvo iš gretimos gyvenvietės. Jam parašiau iš nevilties po to, kai naujas žirgas numetė dukrą. Jis paprašė atsiųsti kelias gyvūno nuotraukas, pateikti informacijos apie jo praeitį ir papasakoti, kodėl mums reikia pagalbos. Paaiškinau, kas nutiko.

Tąsyk mano dukra Amber ir jos naujasis žirgas Džekas pirmąsyk pasirodė vienadienėse varžybose. Diena prasidėjo gražiai. Dangus buvo giedras, pūtė pavasarinis vėjelis. Amber tikėjosi laimėti prizų ir prasiveržti į prestižiškesnius konkursus. Dailių bruožų ir įspūdingai greitas pilkas obuolmušis ilgakojis Džekas teikė vilčių. Ūgiu ir gebėjimais jis gerokai pranoko ankstesnius Amber ponius. Nereikšmingose vietos varžybose jiems turėjo eitis kaip sviestu patepta.

Vienos dienos renginį sudaro dailusis jojimas, konkūras (šuoliavimas per spalvotų kliūčių ruožą) ir krosas, per kurį reikia įveikti iki 6,5 km atviromis aikštelėmis šuoliuojant per fiksuotas užtvaras, griovius ir jojant per vandenį. Iš pradžių Amber sekėsi neblogai. Užbaigusi dailųjį jojimą ji šypsojosi ir be klaidų įveikė konkūro etapą. Ruošdamasi krosui apsivilko laisvą pripučiamą švarką, kuris jojikams atstoja oro pagalvę. Pakeliui į apšilimo areną Džekas ėmė muistytis. Atėjus Amber eilei joti į starto gardą, žirgas suskliaudė ausis ir ėmė eiti atbulas. Tik po ilgų įtikinėjimų pavyko įkalbinti jį peržengti starto liniją.

Iki septinto šuolio viskas klojosi gerai. Paskui trasa nuvingiavo per kalvą ir dingo iš akių. Kaip visada, stebėdama rungtyniaujančią Amber aš ir džiaugiausi, ir baiminausi. Kojos ėmė virpėti. Staiga išgirdau pokštelėjimą. Kažkas suriko: „Palaidas arklys!“ Ir tada pro mane prašuoliavo Džekas. Mačiau jo akių baltymus ir išpūstas raudonas šnerves. Jis sustojo prie artimiausio kito žirgo. Po kelių minučių pikapu buvo parvežta Amber: švarkas išsipūtęs, veidas sugurintas. Džekas tiesiog sustojo atviroje vietoje, ėmė suktis ratu ir galiausiai ją nusimetė. „Kodėl jis taip pasielgė?“ – klausė dukra.

Neatrodė, kad Džekui skauda. Kai jį įsigijome, gyvūno nugara atrodė įtempta. Bent taip sakė arklių masažuotoja. Bet kelis kartus padirbėjusi ji atlaisvino mazgus, atpalaidavo pakinklines sausgysles ir pranešė, kad žirgas pasirengęs varžyboms. Jį apžiūrėjo veterinaras, arklių fizioterapeutas ir chiropraktikas. Dantys buvo nušlifuoti, kanopos naujai pakaustytos. Džekas atrodė visiškai sveikas. Bet kažkodėl sustojo – ir net ne prieš šuolį. Paprastai tokie žirgai taip nesielgia.

Dar visai neseniai vos pajėgiau sulaikyti šypseną, kai kita žemaūgių žirgų klubui priklausanti mama Ali man papasakojo dėl įnoringo dukters žirgo kreipusis pagalbos į užkalbėtoją. Iki tol su alternatyvia sveikatos priežiūra buvau susidūrusi tik per pilatesą ir vegetarizmo organizaciją „Veganuary“. Bet visi tradiciniai Džeko gydymo būdai jau buvo išbandyti. Daugelis mūsų iš nevilties arba meilės kada nors nuryja skepticizmą ir metasi prie neracionalių sprendimų. Taigi paklausiau, kaip galėčiau susisiekti su tuo užkalbėtoju. „Pastaruosius 30 metų daugiausia dirbu su žmonėmis, – parašė jis. – Bet supratau, kad esu pakankamai jautrus dirbti beveik su bet kuo ir bet kurioje pasaulio vietoje. Ryšį paprastai užmezgu per vardą ir nuotrauką.“

Gavęs Džeko nuotrauką jis parašė el. laišką jau po kelių valandų.

Užbaigiau pirmąjį pokalbį su Džeku.
Vos apsipratęs su manimi jis tapo gana plepus 🙂
Iš pradžių apvaliau energiją. […] O paskui paklausiau, kokias neigiamas emocijas Džekas jaučia.
Jis man atsakė:
Drovumas 5/10
Stresas 4/10
Avys 6/10
Taikiau traumų apdorojimo metodus, kol visos emocijos sumažėjo iki 0/10.
Jis vis kalbėjo apie „griežtą žmogų“ […] ir jautėsi ujamas. Dėl šios traumos jis linkęs atsiriboti […], todėl atlikau tam tikrą įžeminančią terapiją.
Taip pat jis patvirtino, kad jam nepatinka Džeko vardas, nes primena tą „griežtą žmogų“. […] Todėl, jei įmanoma, jis norėtų gauti naują vardą.
Ši sesija kainuoja 40 eurų. Juos galite sumokėti bankiniu pavedimu.

Mes juokėmės. Dalijomės šiuo elektroniniu laišku. Džeką pervadinome Pilkiu.

Paliekant logiką

Iš esmės užkalbėtojas man parašė viską, ką pati jam buvau pasakiusi: kad arkliui duotas ankstesniojo raitelio vardas, kad jam nepatinka vienatvė ir kad jis bijo avių. Bet mane ramino įsitikinimas, jog gyvūno trauma suvaldyta. Amber skeptiškai kilnojo antakius.

Pilkį įsigijome iš airio prekiautojo, kuris jį buvo nusipirkęs iš profesionalaus jojiko. Paskambinau tam raiteliui pasiteirauti, ar Pilkis tinkamas 14-metei mergaitei. „Taip, – atsakė jis. – Tiesa, aukštumų su juo nepasieksi. Ferario kėbulas su minio varikliu.“ Man to pakako. Pas mus Pilkis atvyko atsikišusiais šonkauliais bei šlaunimis ir spardėsi. Bet buvome patikinti, kad gerai šeriamas ir mylimas žirgas bus laimingas. Vieną vakarą, netrukus po to, kai Pilkis atvyko, radau Amber arklidėse skaitančią jam „Musių valdovą“.

Dukrai pirmąsyk išjojus su Pilkiu, šis išvydęs avių bandą pasibaidė ir spruko šalin. Pakeitus pasagas vaikščiojo nerangiai, todėl kaustytojas norėjo jį nuraminti vaistais. Susiradau kitą kaustytoją. Amber treneriui pasiūlius „pažadinti“ Pilkį pliaukšint botagu, gyvūnas puolė spardytis. Pakeliui namo Amber prisiekė niekada to nebedarysianti. Sykį Pilkis spyrė man į pilvą. Laikui bėgant jis ėmė elgtis geriau, bet vis tiek buvo nenuspėjamas. Kaskart Amber lipant į balną man sukirbėdavo baimė. Kartais pagalvodavau, kad galbūt reikėtų jį grąžinti, bet paskui pamatydavau, kaip Amber kasant jam už ausų gyvūno akys prisimerkia, o lūpa atvimpa, ir suprasdavau, jog negaliu.

Amber tvirtino, kad nebijo ir kad jiems tik reikia daugiau laiko kartu. Bet aš žinojau statistiką. Didžiojoje Britanijoje jodinėjant kasmet žūsta dviženklis skaičius žmonių. Be to, kas 350 balne praleistų valandų raitelį ištinka rimtas incidentas. O motociklininkai į avarijas patenka kartą per 7000 valandų.

Bėgant mėnesiams Pilkis rimo. Laukdavo prie vartų, kad Amber ateitų jo pašerti, ir jai renkant išmatas sekiodavo po aptvarą. Jis tapo jos telefono užsklandos ir instagramo žvaigžde. Amber jodinėjo prieš pamokas ir skubėdavo namo vakare vėl sėsti ant žirgo. „Kartojau jam, kad viskas bus gerai, – sakė ji. – Kad drauge galime viską įveikti. Tikėjausi, jog jis supranta.“ Artėjant antrosioms rungtynėms maniau, kad permainingų nuotaikų nebeliko.

Klydau. Per kitas varžybas Pilkis vėl trūktelėjo rankinį stabdį – vėl lygioje vietoje tarp septintos ir aštuntos kliūties. Šįsyk Amber išsilaikė balne, bet jai nepavyko įkalbėti keturkojo užbaigti trasą. Pilkis stovėjo išpūstomis akimis, kvėpavo greitai ir netolygiai. Atsipalaidavo tik grįžęs prie priekabos.

Statistiškai kas 350 balne praleistų valandų raitelį ištinka rimtas incidentas.

Veterinarai, dresuotojai ir arklių priežiūros vadovėliai tvirtino, kad Amber reikia užmegzti glaudesnį ryšį su Pilkiu, bet psichoterapeutai nekonsultuoja arklių porų santykių klausimais. Amber nenustebo, kad užkalbėtojas nepadėjo, bet aš vis tiek užsispyriau surasti būdą padėti Pilkiui pasijusti geriau. Todėl pasinėrėme į trenktą alternatyvių gydymo būdų pasaulį.

Kartą buvau girdėjusi, kaip garsus dresuotojas aukština stebuklingas juodosios dėžės savybes. XX a. pradžioje amerikietis gydytojas Albertas Abramsas išrado šį prietaisą vadinamajai radionikos terapijai. A. Abramsas tikino manipuliuodamas energijos bangomis galintis per atstumą išgydyti ligas ir traumas. 1924 m. žurnalas „Scientific American“ rašė, kad radionika „geriausiu atveju yra […] iliuzija. O blogiausiu – […] didžiulė apgavystė.“

Prabėgus kone šimtmečiui juodųjų dėžių verslas vis dar klesti. Mano draugė Ali iš mažųjų arklių klubo papasakojo apie Kornvalyje dirbantį specialistą, kuris nuramino jos dukters keturkojį. Viena pažįstama moteris įsitikinusi, kad radionikos kursas išgydė jos dirgliosios žarnos sindromą. Kai kurios poros pasitelkia šią terapiją norėdamos susilaukti vaikų. Gavę paciento „patvirtinimą“, pavyzdžiui, paprastai plauką, specialistai juodojoje dėžėje „suderina“ sutrikusius energijos srautus. Pirminė diagnozė kainuoja 53 eurus. Nusiunčiau dešimt Pilkio uodegos plaukų.

Niekas nepasikeitė. Pilkis ir Amber šokdavo dailiojo jojimo maniežuose, skraidė po konkūro trasas, bet kroso trasoje jis užsispirdavo. Vis labiau puoliau į neviltį. Per varžybas su greta sėdinčiais žiūrovais vis įsiveldavau į diskusijas apie arklių terapeutų pranašumus. Kaip ir mes, daugelis žirgų savininkų augintiniams išleidžia viską iki paskutinio grašio. Žmonės pasiryžę žiemą vaikščioti kiaurais batais, kad tik galėtų perkaustyti žirgą. Kaip supratau, beveik visi anksčiau ar vėliau atsisako racionalaus mąstymo ir kone visus pinigus išleidžia pamišėliams gydūnams. Šioms pagundoms pasiduoda net elitiniai raiteliai. Čeltnamo literatūros festivalyje tris olimpinius medalius iškovojusio Williamo Foxo-Pitto žmona pasakojo, esą jo žirgas gyvūnų užkalbėtojui atskleidęs, kad „nemėgsta dailiojo jojimo ir nori tik medžioti“. Linksėjau drauge su dauguma kitų klausytojų.

Ilgametė draugystė

Žmonės su arkliais gyvena jau 6000 metų. Vario amžiuje juos prijaukino į rytus nuo Uralo kalnų gyvenę botajai. Šie gyvūnai jiems tapo stipriais, ištikimais ir klusniais partneriais. Nuo tada arkliai ir žmonės drauge dirbo, gyveno ir kovojo. Apie 350 m. prieš Kristų graikų istorikas ir karys Ksenofonas parašė traktatą apie arklių priežiūrą, kuriame patarė skaitytojams „ne pavergti ir užvaldyti arklį baime, o jį suprasti, skatinti pasitikėjimą“.

Dar visai neseniai dauguma zoologų teigė, kad gyvūnų elgseną valdo vien instinktai: baimė, aistra ir alkis. Vis dėlto daugelis arkliams artimesnių žmonių manė, jog šių keturkojų vidinis pasaulis gerokai platesnis. 1904 m. vokiečių didikas Wilhelmas von Ostenas išmokė eržilą Gudruolį Hansą per viešus pasirodymus kanopa išbilsnoti matematikos uždavinių atsakymus.

Tuo patikėjo ne visi. Psichologas Oskaras Pfungstas pastebėjo, kad Hansui treptelėjus pakankamai kartų W. von Ostenas pastebimai atsipalaiduodavo ir pažvelgdavo į Hansą iš po skrybėlės. Nematydamas šeimininko Hansas uždavinių neišspręsdavo. O. Pfungstas darė prielaidą, kad Hansas reagavo į W. von Osteno signalus. Nors ir paaiškėjo, kad Hansas nėra gabus matematikas, akivaizdu, jog jis puikiai suprato žmogaus kūno kalbą. Mokslas šios savybės nebuvo pripažinęs.

Jautresnis požiūris paplito XX a. ketvirtajame dešimtmetyje išsivysčius etologijai – gyvūnų elgsenos tyrimams. Etologai stebėjo juos laukinėje gamtoje ir kėlė anuomet radikalias idėjas. Jie manė, kad gyvūnai turi protą: prisiminimus, nuomones, emocinius ryšius su jaunikliais ir gebėjimą spręsti paprastus galvosūkius. Mokslininkų tyrimai parodė, jog žvengimas ir čiulbėjimas yra prasmingi. Kartais gyvūnai pasižymi net itin žmogiškomis savybėmis. XX a. aštuntajame dešimtmetyje psichologas Gordonas Gallupas sugalvojo veidrodžio testą, per kurį gyvūno snukis pažymimas tam tikru ženklu. Mokslininkas kėlė hipotezę, kad atpažinęs save veidrodyje gyvūnas bandys tą ženklą nusivalyti. Daugelio rūšių atstovai šio testo neišlaikė, bet kai kuriems pavyko, ypač žmogbeždžionių patelėms. Beje, šios pasinaudojo veidrodžiais ir savo užpakaliams apžiūrėti.

(Pixabay nuotr.)

Labiausiai rūpėjo nustatyti, ar gyvūnai sąmoningi kaip žmonės (tiesa, pati sąmonės apibrėžtis yra geriausiu atveju beformė).

Dėl atsakymo vis dar nesutariama, bet 2012 m. grupė garsių neurologų pasirašė Kembridžo sąmoningumo deklaraciją, kurioje „nedviprasmiškai“ teigiama, kad visų žinduolių ir paukščių smegenyse esama tokių pat darinių, kurie nulemia ir žmonių savimonę. Kitaip sakant, gyvūnai turi biologines prielaidas sąmoningumui.

Praeities traumos

Vis labiau aiškėja, kad gyvūnus reikėtų vertinti pagal juos pačius. Daugeliui nenaudinga žiūrėti į veidrodį ir net į jį žvelgiant rūpintis dėl kažkokio ženklo ant snukio. Olandų primatologas Fransas de Waalas pastebėjo, kad nors voverės nemoka skaičiuoti, jos kuo puikiausiai atsimena, kur paslėpė tūkstančius gilių. Su tokiais gebėjimais pasauliniame atminties čempionate nušluostytum nosį bet kuriam varžovui. Vašingtono zoologijos sode dramblių jauniklis Kandula, pamatęs ant medžio nepasiekiamą vaisių, atsitempė padangą ir pasilypėjęs ant jos nusiskynė prizą. Kaip sako F. de Waalas, svarbiausia pažinti išskirtinę aplinką, kurioje gyvena gyvūnas, jo subjektyvų pasaulį, praeitį ir ateitį.

Ėmėme aiškintis Pilkio istoriją. Jo veisėjas atsiuntė nuotraukų, kuriose mūsų augintinis įamžintas Airijoje dar būdamas kumeliukas. Anuomet jis vadintas Merfiu. Profesionalus raitelis jį praminė Kipšu. Prekiautojas, iš kurio įsigijome žirgą, jam davė ankstesnio savininko Džeko vardą. Buvome ne kartą įspėti, kad keisdami žirgo vardą užsitrauksime nelaimę. Pilkis jam buvo jau ketvirtas.

Žmonės pasiryžę žiemą vaikščioti kiaurais batais, kad tik galėtų naujai pakaustyti žirgą.

Tas profesionalus raitelis turėjo gal 50 žirgų. Gali būti, kad Pilkis tiesiog pasimetė bandoje. Išsiaiškinome, kad per vienas pirmųjų varžybų Pilkis atsisakė šokinėti ir gavo 20 baudos taškų. Tokia nesėkmė raitelį ištinka retai. Žirgas sudalyvavo dar dvejose varžybose, o paskui buvo parduotas italei. Veisėjas tvirtina, kad ši sugrąžinusi jam gyvūną, nes su juo nepavykdavę įveikti trasos. Netrukus Pilkį nupirkome mes.

Iš pokalbių su keliais buvusiais to profesionalaus raitelio arklidžių arklininkais sužinojau, kad ten svarbiausia pasiekimai. Žirgai vertinami pagal varžybų rezultatus. Nepateisinę lūkesčių jie drausminami: namie – stipriais pentinų dūriais, o per rungtynes – talžant kitu botago galu. Prabėgus metams po to, kai įsigijome Pilkį, per televizorių stebėjome, kaip tas profesionalus raitelis varžosi prestižiniame konkurse, ir matėme, kaip vis talžo botagu du žirgus. Sportininkas gavo oficialų įspėjimą. Amber išsyk nubėgo į aptvarą apkabinti Pilkio.

Dukra buvo pasiryžusi žirgo baimę įveikti meile. Ji atidėjo varžybas ir visą žiemą stiprino ryšį su gyvūnu. Atrodė, kad Pilkio nuotaika taisosi. Jo žvilgančios juodos akys nebeatrodė tokios budrios. Net nustojau baimintis viena juo jodinėti. Ėmėme manyti, kad pakeitus vardą ir pradėjus naują gyvenimą blogi prisiminimai užsimiršo. Žirgai jautriai reaguoja į žmones. Šia savybe pasižymi ir kelių kitų rūšių gyvūnai. Pavyzdžiui, ne kartą pastebėta, kad elniai atskiria medžiotojų ir parkų prižiūrėtojų vairuojamus automobilius.

Norėdami kuo geriau paruošti Pilkį naujam sezonui konsultavomės su vietos arklių fizioterapeute Wendy Vaughan. Ji nepastebėjo jokių fizinių trūkumų, bet iš sukąstų dantų ir uodegos mostų padarė išvadą, kad vis dar esama psichinės įtampos. Specialistė pasiūlė reiki.

Kaip ir taikant daugelį kitų alternatyvių gydymo būdų, nėra jokių įrodymų, kad šis XX a. pradžioje Japonijoje sukurtas metodas iš tiesų veikia. Reiki specialistas gydo padėdamas rankas ant paciento ir leisdamas energijai nevaržomai plūsti. Pilkis įtikėjo ne iš karto. Iš pradžių jis bandė kąsti ir spirti jį liečiančiai W. Vaughan. Bet per trečiąjį susitikimą pagaliau leido jai uždėti rankas ir, regis, atsiduso. Kiti poniai susibūrę aplink ėmė snūduriuoti. Užmigo net mūsų šuo.

Atrodė, kad reiki nuslopino Pilkio nerimą. Vėl atėjo pavasaris ir prasidėjo renginiai. Per varžybas Devone Pilkis su Amber atliko iki tol geriausią dailiojo jojimo programą ir nepriekaištingai įveikė konkūro trasą. Iššovę iš startinio gardo jie pasileido kroso trasa ir peršoko septynias pertvaras. Skubėdama iš paskos pamačiau, kaip Pilkis staiga sustoja. Išgirdau jau pažįstamą pliaukštelėjimą, ir Amber atsidūrė ant žemės.

Pirmą kartą dukra prisipažino bijanti Pilkio: „Daugiau nenoriu“, – pasakė ji. Paklausiau trenerės, ką daryti. „Pasitarkite su advokatu“, – tarė moteris. Vietoj to susisiekiau su dar vienu arklių užkalbėtoju iš Naujosios Zelandijos.

Individualistai

Bandymus apibūdinti gyvūnų elgseną žmogiškomis sąvokomis daugelis mokslininkų nurašo kaip antropomorfizavimą (žmogiškųjų savybių priskyrimą gamtai – „IQ Life“ past.). Bet su arkliais dirbantys žmonės įsitikinę, kad šie gyvūnai jaučia emocijas. „Jei pavyktų perprasti gyvūno emocijas, probleminės elgsenos sumažėtų“, – sako Kolorado valstijos universiteto gyvūnų mokslo profesorė ir gyvūnų gerovės specialistė Temple Grandin. Ji daug laiko leidžia lauke tarp naminių keturkojų. Skaitytojų dėmesio sulaukusiose knygose ji aiškina, kad gyvūnai turi jausmus ir prisiminimus. Mokslininkės teigimu, norėdami suprasti arklius privalome apmąstyti ne tik evoliucinę visos rūšies patirtį, bet ir individualią kiekvieno jų biografiją.

Arkliai vystėsi atvirose lygumose visada pasirengę bėgti nuo pavojų. „Baimė yra pagrindinė emocinė sistema, kelianti jiems elgsenos problemų, nes arkliai bijo gerokai labiau nei daugelis kitų rūšių“, – rašo T. Grandin. Ji daro prielaidą, kad arkliai turi itin konkrečius su baime susijusius prisiminimus. Mokslininkei teko dirbti su gyvūnu, kuris bijojo juodų kaubojiškų skrybėlių, bet juodos kepuraitės su snapeliu arba baltos kaubojiškos skrybėlės jo negąsdino. Kaip rašo T. Grandin, „baimės prisiminimą nulemia dvi priežastys: praeityje patirta prievarta ir pernelyg sparčiai diegiamos naujovės“. Susimąsčiau, ar Pilkiui nebuvo kas nors nutikę kroso trasoje. Ir jei taip, tai ar jis galėtų tą baimę įveikti.

T. Grandin pataria nebausti įsibaiminusių arklių, bet jos empatinis metodas nepaplito. Į priekabas nenorintys lipti arkliai neretai sulaukia botago, kramtantys arklidžių duris kartais auklėjami kaklo pataisos diržais arba strypais. Bet dažniausiai gydoma ne pamatinė streso priežastis, o simptomai.

Amber niekada nesiėmė auklėti Pilkio smurtu. Bet niekaip negalėjo suprasti, kodėl kroso trasa jam varo siaubą ir kaip toliau elgtis. Kad ir kaip norėtų, žirgų kalbos ji nemoka.

(Pixabay nuotr.)

Mano pasitikėjimą gyvūnų užkalbėtoja Suze iš Naujosios Zelandijos skatino faktas, jog ji buvo labai užimta. Susitikimą paskyrė tik po dviejų savaičių. Po nesėkmės Devone Pilkis vėl užsispyrė. Amber jodinėjant atvirame ore jis viduryje lauko sustojo it įbestas. Ji nukrito ir suktelėjo dubenį. Laukdami šio paskutinio gelbėjimosi rato davėme jam mėnesį lauke atsiganyti.

Apie pokalbio su Pilkiu rezultatus Suze mums papasakojo per skaipą. Vos juntamu Naujosios Zelandijos akcentu ji trumpai nusakė arklio skausmus, o paskui perėjo prie gyvūno emocijų. „Jis vis kartojo, kad jo nesiklausote, – pareiškė moteris. – Viską reikia daryti lėčiau.“ Užkalbėtojos teigimu, Pilkis labiausiai baiminasi prastai pasirodyti. „Paklausiau, kas jam labiausiai patinka, – pratęsė ji juokdamasi. – Šuoliuoti po laukus spardantis ir bezdant.“

Nusijuokėme ir mes. Tačiau jai kalbant viskas ėmė atrodyti prasminga. Kaip ir T. Grandin, Suze gyvena su arkliais. Ji kalbėjo apie Pilkį kaip apie sudėtingą emocingą gyvūną, kuris nori, kad tai suprastume: „Kai jam pasakiau, kad jūs niekada jo nenuskriaustumėte, jis atsakė: „Nesiklausyti irgi yra skriauda.“

Staiga supratau, kad susitelkusi į tai, kaip Pilkis išdavė Amber pasitikėjimą, nė nesusimąsčiau, jog galbūt mes taip pat pasielgėme su juo. Žirge regėdami Amber svajonių išsipildymą nekreipėme dėmesio į jo emocinius poreikius ir baimes. Augintinio probleminė elgsena buvo susijusi su mūsų reikalavimais. Bandėme įtikinti Pilkį elgtis nenatūraliai: palikti kaimenę ir šokinėti per dirbtines kliūtis su metaliniais žąslais nasruose ir raiteliu ant nugaros. Kad ir ką Suze teigė girdėjusi, jos aprašytos emocijos skambėjo visai pagrįstai. Pajutau, kaip skruostais srūva ašaros, ir pažvelgiau į Amber – ši irgi verkė. „Viskas gerai, – pasakė Suze. – Iš žirgų galime labai daug sužinoti apie save.“

Po mėnesio atostogų Pilkis atrodė ramesnis. Jiedu su Amber padėjo nugalėjusiai komandai laimėti Nacionalinių mokyklų konkūro čempionatą. Bet paskui Amber prasitarė nebenorinti joti su Pilkiu į krosą. „Tai būtų nesąžininga jo atžvilgiu“, – pasakė dukra. Į mano el. laišką Suze atsakė: „Pabendravusi su Pilkiu sužinojau, kad jis nenori jai pakenkti. Bet plūstelėjus emocijoms jis nesusivaldo ir labai nerimauja, kad gąsdina Amber.“

Kad pamatytume akivaizdžią tiesą, mums prireikė dvejų metų ir kelionės į keistą nepažinių gydymo būdų pasaulį. Žirgai – ne mašinos. Kaip ir mes, jie turi individualių emocinių poreikių, kurių dažnai nesuprantame ir nemokame patenkinti. Tie trenkti gydymo būdai padėjo ir mums pačioms: kai tradicinė terapija nebegalėjo pasiūlyti sprendimų, jie tapo mūsų meilės Pilkiui ir mano meilės Amber išraiška.

Vieną vakarą rimtu veidu Amber pareiškė: „Nebegaliu. Manau, kad jam reikia pabandyti iš naujo.“ Taigi priėmėme širdį veriantį sprendimą surasti Pilkiui naują šeimininką. Ką nors, kas kantriai jo klausytųsi ir nenorėtų versti šokinėti per aštuntąją pertvarą.

Samantha Weinberg yra žurnalo „1843“ vyresnioji redaktorė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų