(Bartosz Frątczak nuotr.)

Podukra ir kiti Jovitos Jankelaitytės vaidmenys

Podukra ir kiti Jovitos Jankelaitytės vaidmenys

Naujas Gintaro Varno spektaklis „Sombras“ tiek kūrėjų komandai, tiek auditorijai kelia klausimus apie teatro misiją ir vertę. Apie tai Viktorija Vitkauskaitė prieš premjerą kalbėjosi ir su šiame pastatyme vaidinančia Jovita Jankelaityte.

Mūsų susitikimo dieną vasara vos persiritusi į antrą pusę. Nerūpestinga atostogų nuotaika dvelkia ir visas pašnekovės įvaizdis – nuo smagiai dryžuotos palaidinės iki idealiai priderinto lūpdažio. Bet kalbėdama apie tai, kas netrukus jos laukė – o rugsėjo pradžioje laukė premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre, – ji akimirką kiek susigūžia. „Tai bus visiškai kitoks vaidmuo. Jis maksimaliai skirsis nuo visų ankstesnių mano darbų. Ir tai reikalauja didelio tiek fizinio, tiek psichologinio pasiruošimo. Nežinau, kas iš viso to bus. Bet teatre niekada nežinai, į ką įsiveli. Šitas dalykas – nuostabus, bet ir labai varginantis. Kartais norėčiau žinoti, į ką einu, kas iš to išaugs. Aš ir dievinu tą nežinojimo būseną, ir kartais jos nekenčiu“, – sakė ji.

Minėti ankstesni 24-erių aktorės vaidmenys – taip pat ne iš lengviausiųjų lygos. Iki šiol ji daugiausia dirbo su buvusiu savo kurso vadovu G. Varnu: jo kurtame spektaklyje „Oidipo mitas“ vaidino Antigonę, pastatyme „Junas Gabrielis Borkmanas“ – Fridą, „Natane Išmintingajame“ – Rechą, o „Gete“ sukūrė Chajos vaidmenį, už kurį šiemet apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. Sekantys režisierės Kamilės Gudmonaitės kūrybą šią aktorę galėjo įsiminti iš pastatymų „Dievas yra DJ“ ir „Trans Trans Trance“. Ir vis dėlto nemažai patirties jau turinčiai menininkei „Sombras“ kelia visiškai naujų iššūkių.

Spektaklį pagal ispanų poeto Federico Garcíos Lorcos ir italų dramaturgo Luigi Pirandello kūrinius pats režisierius vadina eksperimentu. Dramaturginis koliažas vedžioja po painoką labirintą, kuriame iliuzija, mistika, magija mainosi su tikrove ir kasdienybe. Pamąstymai apie teatro prigimtį, prasmę, santykį su žiūrovais pinasi su skaudžia vienos šeimos istorija. J. Jankelaitytė spektaklyje vaidina Podukrą – viešnamyje dirbančią merginą. Kuo labiau ji gilinasi į savo personažą, tuo daugiau kyla abejonių, kaip reikės tai perteikti scenoje: „Kurdama šį vaidmenį neturiu jokio atspirties taško. Nebent juo laikysime skaudžiausius asmeninius išgyvenimus, kuriuos traukiu iš savęs bandydama suvokti Podukrą. Mėginu įsivaizduoti, kas galėtų mane priversti būti tokią kaip ji. Kas turėtų privesti iki to, kad atsidurčiau ten, kur ji atsidūrė. Ir kokias kaukes turi užsidėti, kad paslėptum savo tikrąjį veidą.“

Kur susipina visos veiklos

Kai baigusi mokyklą Šalčininkuose J. Jankelaitytė pasuko į teatrą, apie būsimas savo herojes scenoje dar negalvojo. Teatro iki tol jos aplinkoje beveik nebuvo – tik retkarčiais su klase susiruošdavo pažiūrėti vieno ar kito spektaklio. Mokykloje ji dalyvavo kone visur: moksleivių taryboje, konkursuose, renginiuose. Likus paskutiniams mokslo metams, J. Jankelaitytė susimąstė nežinanti, kur norėtų studijuoti. Ir tada pagalvojo, kad galbūt teatras yra ta vieta, kurioje susipina visos jai patinkančios veiklos (tarp jų – ir dainavimas). Parašė iš Šalčininkų kilusiems aktoriams Virginijai Kuklytei ir Artūrui Svorobovičiui – klausė patarimo, ko imtis toliau. Taip atsidūrė Mažojoje teatro akademijoje, kur sutiko pirmąjį savo teatro mokytoją Povilą Krivicką: „Jis per pusmetį pasistengė man kiek įmanoma geriau paaiškinti, kas yra tas teatras, iš ko jis susideda, kas tas etiudas, kad iki stojamųjų bent šiek tiek suprasčiau.“

Apie stojamuosius į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) aktoriai neretai dar daug metų pasakoja įvairias istorijas. Tačiau J. Jankelaitytei tuometis jaudulys ir įtampa šiuos egzaminus iš atminties beveik ištrynė. Daugybė svetimų žmonių – ir stojantys jau trečią kartą, ir susibūrę į kompanijas – nepadrąsino, bet su kiekvienu įveiktu etapu pasitikėjimo savo jėgomis ir sėkme atsirasdavo daugiau. Kažkurią iš ilgų egzaminų dienų, zulinant vis tuos pačius koridoriaus metrus, pro šalį praeidama aktorė Eglė Gabrėnaitė paėmė ją už rankos ir pasakė: „Viskas su tavimi gerai.“

Vienas skambutis gali viską pakeisti. Bet gali sėdėti tris mėnesius ir nekurti naujų vaidmenų.

„Neturėjau išankstinio teatro įvaizdžio. Neįsivaizdavau, kad čia bus žvaigždžių mokykla, kad baigusią studijas mane atpažins gatvėje. Tad neturėjau ir kuo nusivilti. Viską, kas vyko, priėmiau kaip naują patirtį“, – studijų metus prisiminė aktorė. Akademijoje ėmė dirbti su „savo teatro tėčiu“, kaip juokais vadina G. Varną. Vienas kitą keitę vaidmenys šio režisieriaus spektakliuose leido vis geriau ir greičiau perprasti jo keliamas užduotis: „G. Varnu pasitikiu besąlygiškai, tikiu kiekvienu jo žodžiu. Ir pati, pavyzdžiui, kai statėme „Getą“, jaučiau didžiulį jo pasitikėjimą. Tai suteikė daug stiprybės ir palaikymo, kurių tuo metu man labai reikėjo.“

Vilniaus geto istoriją atverčiančiame spektaklyje J. Jankelaitytės kuriama Chaja buvo žydų dainininkė. Todėl aktorė spektaklyje jidiš kalba atlieka septynias dainas, kurias aranžavo šviesaus atminimo kompozitorius Anatolijus Šenderovas. Iš jo J. Jankelaitytė taip pat sulaukė didžiulio palaikymo ir pasitikėjimo, o kai kurios jo išsakytos pastabos įsirėžusios iki šiol. „Jis visą laiką bendravo labai paprastai, tarsi būtume bendraamžiai ar pažįstami pusę gyvenimo. Jo pastabos būdavo labai subtilios, tikslios, niekada neužgaunančios. Kartais po repeticijų aš jų tiesiog prašydavau, o jis ramiai pasakydavo, kad tai, ką darau, yra nuostabu“, – šyptelėjo ji ir telefone susirado paskutinį kompozitoriaus laišką. Aktorė teiravosi, ar jis neprieštarautų, jei kelias spektaklyje skambančias dainas ji atliktų per knygos „Taip dabar elgiasi dorieji. Žydus gelbėję Vilniaus krašto lenkai“ pristatymą (beje, visų šio leidinio fotografijų autorius – J. Jankelaitytės sužadėtinis Bartosz Frątczak). „Aišku, neprieštarauju“, – atrašė A. Šenderovas ir perdavė linkėjimus iš Floridos. „Man labai keista, kad jo nebėra su mumis. Kita vertus, vaidinant „Getą“ visada atrodo, kad jis tebėra ir mus stebi“, – sakė ji.

Repeticijų akimirka. (Donato Stankevičiaus nuotr.)

Kažkas yra pastebėjęs, kad Auksinį scenos kryžių pelniusius aktorius neretai ištinka darbų štilis. Panašiai buvo ir J. Jankelaitytei. Didžiausiu teatralams skirtu apdovanojimu ji už Chajos vaidmenį įvertinta šių metų kovą. Taip pat šiemet jai kelis mėnesius teko luktelėti naujų darbų. Bet, kaip pastebi pati, teatre šitaip įprasta.

„Žmonės planuojasi savo metus, gyvenimą, o aš dabar žinau, kaip gyvensiu iki spalio. Kas bus vėliau – nieko nežinau. Vienas skambutis gali viską pakeisti. Bet gali sėdėti tris, keturis mėnesius ir nekurti naujų vaidmenų. Tada ir pradedi mokytis groti ukulele, lankyti akrobatikos kursus – daryti viską, kad tik negalvotum apie tai, jog tau trūksta naujų darbų“, – kalbėjo aktorė ir gūžtelėjo pečiais reziumuodama: „Toks tas freelancerio gyvenimas.“

Vienas spektaklio „Sombras“ personažų ištaria negailestingą frazę: „Vienintelis teatro įstatymas yra žiūrovo teismas.“ Ar su ja sutinka ir J. Jankelaitytė? Kiek padvejojusi ji pasakė, jog apskritai nenorėtų pritarti teismui teatre: „Tačiau žiūrovas turi tokią teisę. Tai dėl jo mes tiek dirbame, jo taip smarkiai laukiame ateinant. Būna spektaklių, kuriuose nuo pirmos sekundės žiūrovas kvėpuoja kartu su tavimi, viską jaučia ir viską girdi. O būna spektaklių, kuriuose iškart jauti, kad tai bus kova. Tada privalai pasiimti visus įmanomus ginklus ir nepasiduoti.“

Būna ir tokių atvejų, kai žiūrovai savo nuomonę išreiškia garsiai. Aktorė šypteli prisimindama, kaip vienas spektaklį „Dievas yra DJ“ stebėjęs vyras demonstratyviai išėjo iš salės. Tačiau, jos manymu, ir tokia reakcija yra geresnė nei jokios: „Vadinasi, kažką jame palietėme.“

Auditorijos reakcija kaskart ypač paveikia spektaklio „Trans Trans Trance“ atmosferą ir netgi eigą. Šis K. Gudmonaitės pastatymas analizuoja translyčių žmonių ir visuomenės požiūrio į juos temą. Vienoje scenų J. Jankelaitytės vaidinamas translytis personažas tampa pasityčiojimo ir žeminimo taikiniu. Kone įbedusi jį veidu į auditoriją „tokiais iškrypėliais“ pasibaisėjusi mergina (akt. Adelė Šuminskaitė) nesustabdoma beria ties įstatymų pažeidimo riba balansuojantį tekstą (parašytą, beje, remiantis anoniminiais naujienų portalų komentarais). Nesustabdoma tol, kol tą patyčių ir grasinimų tiradą nutraukia – jei nutraukia – kas nors iš auditorijos.

Spektaklyje, kurį man teko matyti, pirmoje eilėje sėdėjęs žiūrovas J. Jankelaitytę apsikabino ir taip sustabdė įsisiautėjusią A. Šuminskaitės kuriamą heroję. Tačiau juk būna spektaklių, kai to apsikabinimo vis nėra? „Taip. Ši scena apskritai visada praeina skirtingai“, – linktelėjo pašnekovė. Kartais žmonės tiesiog tylėdami stebi, kuo viskas baigsis, bet patys nesikiša. Tada, išplūdus ir išniekinus personažą, tiesiog prasideda kita scena. Kartais žiūrovai verkia sykiu su J. Jankelaityte. O kartais kas nors iš auditorijos išdrįsta pasakyti „gana“ arba „stop“.

„Tos scenos tikslas ir yra padaryti taip, kad žiūrovas ją sustabdytų. Kad jis neleistų toms patyčioms tęstis. Kad nebijotų išsiskirti iš minios, atsistoti ir pasakyti „baik“. Kai kas nors taip padaro, man viduje būna lengviau ir šviesiau. Tokie spektakliai palieka daugiau vilties ir prasmės“, – kalbėjo aktorė.

Prasmės svarstyklėse

Dvejonės apie savo profesijos ir apskritai teatro prasmę J. Jankelaitytės neapleidžia net ir tais etapais, kai scenoje sekasi, kai yra įdomių vaidmenų, kai salės pilnos žiūrovų. Ji nušvinta paminėdama keletą įsiminusių akimirkų, kai svarstyklės aiškiai sviro prasmės naudai. Taip buvo po spektaklio „Geltonų plytų kelias“, kai maža žiūrovė jai padovanojo savo piešinį – dabar šis įrėmintas kabo aktorės miegamajame. Taip buvo ir po „Geto“ premjeros, kai į užkulisius jos pasveikinti atėjo režisierė K. Gudmonaitė – jos apsikabino ir verkė, paleisdamos ilgai kauptas emocijas. Taip buvo ir po antrosios „Oidipo mito“ spektaklio premjeros, kai vos nutilus aplodismentams ir išėjus iš scenos aktorei pasipiršo mylimasis.

Kiekvienas naujas vaidmuo yra nauja nežinomybė. (Bartosz Frątczak nuotr.)

„Visi šie momentai – labai ryški mano gyvenimo dalis. Bet būna, kad dirbdamas jauti visišką beprasmybę. Sunkiausia vaidinti pustuštei salei. O juk lauki to žiūrovo, nori, kad jis ateitų, daliji kvietimus…

Arba kai vaidini spektaklyje ir nežinai, ar tai darai paskutinį kartą. Bet man juk reikia su vaidmeniu atsisveikinti, reikia spektaklį išlydėti! Taip tos prasmės ir beprasmybės svarstyklės ir svyruoja“, – sakė aktorė.

Kurdama Podukros vaidmenį „Sombre“ ji vėl savęs klausia apie prasmę: „Tai spektaklis, kurio metu labiausiai susimąstau, ką aš čia darau ir ar to kam nors reikia. Ar to reikia man? O scenoje juk nepameluosi. Netiesa, kad aktorius yra melagis – priešingai, jis absoliučiai tiki tuo, ką sako. Paradoksalu, bet teatre kartais būna daugiau tiesos nei gyvenime, o gyvenime – kur kas daugiau melo ir kaukių nei teatre.“

„Sombras“ (rež. G. Varnas), premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre (Laisvės al. 71) vyks spalio 18 d.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų