(V. Antanavičiūtės-Meškauskienės nuotr.)

Po stiklo šuke: fotomenininkės „Sekretų“ paslaptys

Po stiklo šuke: fotomenininkės „Sekretų“ paslaptys

Magišką vaikystės žaidimą į fotografijų ciklą transformavusi Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė Rusnei Marčėnaitei pripažino neatsistebinti – prieš 20 metų jos sukurti „Sekretai“ vis dar tęsia nepriklausomą gyvenimą.

Pievų gėlių žiedeliai, dar kvepiantys saldainių popierėliai ir kitos vaiko akims bei širdžiai ypatingos smulkmenos, po balkonais ar atokesniuose žaidimų kampeliuose suguldavusios į spalvingas, stiklo šuke ir plonyčiu žemės sluoksniu pridengtas miniatiūras, galėjo ir likti ten, kur buvo ilgus metus – mergaitiškuose Vėtrės prisiminimuose, vis gaivinamuose gyvenimo tuose pačiuose vaikystės namuose. Kaip ir sodas, likęs nugriovus pamiškėje kaimo sodybą ir vietoj jos pastačius daugiabutį, suolelis ir kiti vaikystės dienų palydovai, jau nušnioti šį sostinės Karoliniškių mikrorajono kraštą pasiekus aplinkkelio statytojams. Užkastų ir pamirštų jaunųjų daugiabučio gyventojų paslapčių – sekretų (sekret – rus. paslaptis) – nė ženklo nebeliko turbūt dar seniau. „O kokia drama ir tragedija būdavo, jei kas nors išduodavo sekreto paslaptį ar jį sugriaudavo“, – šypteli Vėtrė.

Vaikystės žaidimą iš atminties slėpinių ištraukė kartą fotomenininkės nusipirkta stiklinė kvadratinė kolba. Idėja panaudoti ją fotografijos ciklui apie gyvenimą standartiniuose daugiabučiuose – apie tai, kokie susiformuojame toje apibrėžtoje formoje, – ištrūko iš keturių namo sienų į lauką ir padėjo įamžinti simboliais virtusią nostalgiją. Mažos rankos pamestą raudoną pirštinėlę, stebinčią suaugusiojo akį, smalsią katę, žiurkę ir į kolbą įlindusį žiurkėną. „Tada, 1999-aisiais, jokios skaitmenos ar montažo nenaudojau, viskas turėjo būti padaryta vienu kadru“, – atkreipė dėmesį fotomenininkė.

Metus ar net kelerius kurdama tą ciklą V. Antanavičiūtė-Meškauskienė visur tampėsi ir kolbą, ir juodą kartoną, turėjusį atstoti žemės foną – nežinia, kada ateis įkvėpimas, kas bus nufotografuota. „Visada ilgai trunku kurdama serijas. Nepuolu fotografuoti, kol neišnešioju idėjos kaip kūdikio, kol mintis išsivizualizuoja į realybę. O viena nuotrauka, būna, guli ir dešimt metų, kol randu jai vietą…“

„Tikro“ sekreto – tradicinio, iš žolelių ir šiukšlelių, septynių nuotraukų ciklui menininkė nefotografavo – labiau rūpėjo parodyti savo tuometį santykį su tais prisiminimais. Tikruosius vėliau darė ne viena fotografė, diplominį apie sekretus kūrė ir pašnekovės fotografijos kurso studentė Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Šiai ieškant medžiagos teorinei darbo daliai paaiškėjo, kad sekretai – pasaulio neregėtas, išimtinai sovietinių šalių vaikų žaidimas, nenukeliavęs toliau Bulgarijos.

„Tikro“ sekreto – tradicinio, iš žolelių ir šiukšlelių, septynių nuotraukų ciklui menininkė nefotografavo – labiau rūpėjo parodyti savo tuometį santykį su tais prisiminimais.

Savuosius „Sekretus“ Vėtrė vos baigusi pristatė ir personalinėje parodoje. Prisimena, kad fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis šį ciklą recenzijoje minėjo kaip lyg ir neišryškėjusį. O praėjus trejiems metams staiga kilo susidomėjimo „Sekretais“ bumas ir nesibaigia iki šiol. Ciklas keliavo į parodą Maskvoje, aukcioną Šveicarijoje, ten virto atvirukais – sulaukė tikro pripažinimo. Fotografijomis susižavėję žmonės iki šiol autorę kalbina gatvėje, jai rašo laiškus ir skambina telefonu.

„Kiekvienas tas nuotraukas skaito savaip. Bet visi turime savo sekretų – paslapčių ir stiprių patirčių, kurias, kažkur giliai nusėdusias mūsų širdyse, aplinkybės kartais prakrapšto“, – 20 metų neblėstantį ciklo populiarumą bando aiškinti fotomenininkė, kuriai pačiai viena tų nuotraukų – pamestos pirštinaitės atvaizdas – tapo mirusios pirmagimės dukrelės prisiminimo įamžinimu. Bet V. Antanavičiūtės-Meškauskienės kūrybos vertintojams daugiausia emocijų kelia fotografija su žiurkėnu: žmonėms ji asocijuojasi su gyvūnų praradimu ir laidojimu – kai kas net iš savo mirusių gyvūnų darydavo sekretus…

„Šiandienio to ciklo tikrai nesieju su savimi – turinys gyvena savo gyvenimą, o man tai jau praeitas kūrybos etapas, kaip ir daugelis kitų, kuriuos įveikęs gyveni toliau…“ – Vėtrė prisiminusi nusijuokė – seniai mirusios jos nufotografuotos žiurkės šeimininkė, menininkės draugė, prieš kelerius metus irgi nepamiršo jai parašyti feisbuke, kai fotografo Stanislovo Žvirgždo paskaitoje apie analoginę fotografiją ekrane pamatė savo augintinės nuotrauką.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų