(Pixabay nuotr.)

Pilietybė kaip dovana, kaip prievolė, kaip planas ateičiai

Pilietybė kaip dovana, kaip prievolė, kaip planas ateičiai

Šis tekstas rašomas, kai iki referendumo dėl dvigubos pilietybės dar yra šiek tiek laiko, ir savo radijo laidoje kalbuosi su senu bičiuliu, esančiu tarp dvidešimt kelių tūkstančių lietuvių kilmės žmonių, kuriems išimties tvarka leidžiama su lietuviškuoju pasu turėti dar ir kitą.

Mūsų pokalbis sukasi apie asmenines patirtis, tokias asmenines, kad bent porą kartų suklystu vietoj „pilietybė“ pasakydamas „tapatybė“. Bičiulį (o jis studijavo filosofiją) trikdo tokie mano riktai ir jis prašo patikslinimo. Atsiprašau jo bei klausytojų ir pasitaisau.

Vėliau vis pagalvoju – ar tikrai labai suklydau?

Man regis, pilietybės klausimas yra stipriai surištas su tapatybe. Gal net stipriau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Kalbėdamasis su lietuviais įvairiose pasaulio šalyse nuolat girdžiu, kad jie norėtų pasilaikyti lietuviškąjį pasą, kad neprarastų lietuviškumo, savo šaknų. Pasas, t. y. pilietybė, jiems padeda saugoti tapatybę. Lietuvoje girdžiu tą patį, tik iš kito galo – čia yra manančių, kad išvykusiam negalima leisti pasilikti lietuviško paso, nes prisiekęs kitai valstybei jis tampa prastesnis lietuvis, mažiau lietuvis, t. y. vėl kalbama būtent apie tapatybę.

Turiu pasakyti, kad visos diskusijos apie dvigubą pilietybę tiek išeivijoje, tiek „motininiame laive“, t. y. Lietuvoje, remiasi tuo pačiu labai romantišku, gal net maironišku, tapatybės / pilietybės turiniu. „Be pilietybės mano vaikas negalės jaustis lietuvis“, – jausmingai sako jauna mama Danijoje. „Lietuvos pasas yra mano ryšys su Lietuva“, – sušunka kažkas Italijoje. „Niekas neturi teisės atimti iš lietuvio Lietuvos paso“, – sako žmogus Britanijoje.

Atkreipsiu dėmesį į žodį „atimti“. Net kandidatai į prezidentus, kurių likimas bus sprendžiamas tuo pat metu kaip ir dvigubos pilietybės, nevengia pavirkauti, kad „Lietuva atėmė pilietybę iš tokio žmogaus kaip Ž. Ilgauskas“. Skamba kaip smurtas, tiesa?

Apskritai nemaža dalis pilietybės retorikos eina smurto, pažeminimo, išdavystės ir panašių emocinių registrų lauke. Romantizmas dėl to labai kaltas. Romantizmas dažnai tiesiai ir baigiasi smurtu…

Mat lietuviškumo turinys nėra tik alio, valio ir internetas, o jei tik toks ir yra, tai vargas mums.

Dabar pasielgsiu neprotingai ir leisiu sau prognozę. Bijau, kad referendumas baigsis dvigubos pilietybės šalininkų nesėkme. Kodėl tai įvyks, ne šio rašinio tema, tačiau norėčiau pasakyti, kaip buvo galima padaryti, kad referendumas bet kuriuo atveju būtų naudingas visiems „daugiau ar mažiau lietuviams“, kaip gražiai mėgsta sakyti kitas mano bičiulis, gryniausias italas, bet gyvenantis Lietuvoje ir ją mėgstantis.

Nesunku nujausti, ką siūlyčiau. Taip. Kreipti diskusiją kaip tik būtent tapatybės link. Diskutuojant apie Lietuvos pilietybę bandyti aiškintis, o kas gi daro mus lietuviais? Koks yra lietuviškumo turinys? Kiek jame romantikos ir kiek pamatuoto, protingo veikimo? Kodėl taip reikia paso ir kitų savo esme represinių atributų, kad jaustumės teisingais lietuviais? Ir ar tikrai norime jaustis jais sau, ar daug svarbiau jais jaustis prieš kitus? Kodėl vis suskamba išdavystės varpai? Kodėl, pavyzdžiui, mėgstama šantažuoti bendruomenę teiginiais „nedrįskite atimti mano šventos teisės“, tačiau numojama ranka į prievolę dalyvauti rinkimuose (tarp svetur gyvenančių aktyvumas katastrofiškai mažas)? Apie mokestines prievoles tai pačiai „šventai tėvų žemei“ nedrįstu ir kalbėti…

Regis, būtų buvę labai naudinga rimtai, atvirai, skaudžiai, tačiau kuo disciplinuočiau pasikalbėti apie lietuviškumą amžiuje ir vietoje, kur galima kaip niekad laisvai rinktis afiliacijas, valstybes, net lytį. Ne purkštaujant dėl to, o bandant analizuoti, prognozuoti ir turėti planą, kaip dera solidžiai modernių žmonių bendruomenei.

Mat lietuviškumo turinys nėra tik alio, valio ir internetas, o jei tik toks ir yra, tai vargas mums. Nes lietuviškumo turinys nulemia valstybės kultūrines vertybes, kurios veikia politiką ir saugumą, ekonomiką ir gerovę. Nuo to, kaip brandžiai ar nebrandžiai suprantame lietuviškumą, galiausiai priklauso mūsų išrinktųjų gebėjimas mums atstovauti, dalyvauti kietose derybose, kurti ilgalaikes gerovės strategijas, atremti kibernetines ir psichologines atakas. Nuo to galiausiai priklauso mūsų verslo skaidrumas ir viešojo sektoriaus efektyvumas.

Šia proga pasakysiu daug neargumentuodamas – nėra nieko lengviau, kaip manipuliuoti romantinių vizijų valdomu žmogumi. Kas nors pasakys, kad pasaulis be naivumo ir romantikos būtų bjauri vieta gyventi. Tikrai taip. Todėl ir verta diskutuoti, ką palikti, o ką keisti. Užsimiršimo neatleidžia net gamta, o žmonės – juo labiau.

Štai apie ką turėjome diskutuoti: kas yra lietuvis, kas sprendžia, kas yra lietuvis, ir visų svarbiausia – kaip sukuriame savo valstybei prasmę? Taip – prasmę. Jei norime būti tikri, kad kas nors gins valstybę, turime vieni kitiems suteikti prasmės pojūtį. Turime parodyti, kuo valstybė yra gera, kaip joje dalyvauti, kaip joje būti laisvu, o kartu ir atsakingu žmogumi. Žodžiu, diskutuodami apie dvigubą pilietybę, turėjome unikalią progą ūgtelėti kaip bendruomenė, susitarti dėl brandesnių ir daug naudingesnių buvimo kartu formų.

Ar tai padarėme ir kada kitas kartas?

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų