(Vyčio Snarskio pieš.)

Pelenų diena „Nüman“ restorane

Pelenų diena „Nüman“ restorane

Šiuo atveju pavadinimas jokiu būdu nėra nuoroda į pasninką ar askezę. Atvirkščiai – tai keturių patiekalų degustacijos naujame Kauno restorane „Nüman“ apibendrinimas, palydėtas pietautojų aikčiojimų ir juoko.

Tiek valgių su pelenais nei architektei Audrai Kaušpėdienei, nei žurnalistei Ievai Rekštytei-Matuliauskei ragauti dar neteko.

Neįmanoma nepastebėti, kaip į skaidrios pavasarinės šviesos nutviekstą restoraną energingai įeina ji. Kaip visuomet, stilinga iki plaukų galiukų. Vienu mostu nusiėmusi akinius nuo saulės ji impulsyviai peržvelgia restoraną nuo grindų iki lubų. Per vidurį žvilgsnio perimetro spėja pamatyti mane ir pasisveikinti, o eidama staliuko link akimis dar perbėga tai, kas pakeliui: baras, siena, laiptelis, kėdės.

Netrukus A. Kaušpėdienė sakys, kad tai – sunkiai pakeičiami profesiniai įpročiai, ypač, kai nemaža dalis jos darbų – restoranų, kavinių ir viešbučių projektavimas. „Kokius 15 metų būtent taip elgdavausi restoranuose, – prisipažįsta ji. – Tiesiog nepadoru! Bet taip darydavau ne dėl to, kad kopijuočiau: tiesiog privalau žinoti kontekstą, tendencijas. Daug sykių į restoraną ateidavau tik kavos išgerti. Per tą laiką stebėdavau viską: kokie kvapai tvyro, kaip erdvėje juda ir jaučiasi žmonės, ką jie pamato tik įėję, kas juos nustebina, o kas nuramina. Mano pirmieji darbai „Ritos slėptuvė“ ir „Vidudienis“ buvo pilni tokių atmosferinių sprendimų.“

Dabar, anot architektės, daug kas pasikeitė. Žmonės į restoranus eina tiesiog pavalgyti, o interjeras jiems svarbus tiek, kad neblaškytų pokalbių ir negadintų apetito. Panašiais principais tikriausiai vadovautasi ir kuriant „Nüman“ interjerą: erdvė ištįsusi per du pastato aukštus, joje dominuoja baltai dažytos plytų sienos, medžio elementai ir modernūs minimalistiniai baldai. Iš pirmo žvilgsnio, nieko pretenzingo. Virtuviniai užmojai, be abejo, kita istorija.
Štai per vidurį stalo padedamas indelis tamsiai žalios masės – eglių spyglių majonezo, o šalia, dideliame dubenyje ant šieno, paguldyta vario spalvos traškučių, primenančių žagarėlius. Jie, kaip mums paaiškina padavėja, apibarstyti pelenais. Abi sinchroniškai pakilnojame antakius. Bet tai tik netikėtumų pradžia.

Stebėdavau viską: kokie kvapai tvyro, kaip erdvėje juda ir jaučiasi žmonės, ką jie pamato tik įėję, kas juos nustebina, o kas nuramina.

Svarstant ar iš tiesų majoneze juntami eteriniai spygliuočių aliejai, atnešamas pirmas patiekalas iš keturių (penktojo – ledų – nutariame atsisakyti) – jautienos kapotinis su burokėliais. Paragavusi mano kompanionė jį apibūdina vienu žodžiu: „Komplikuotas.“ Visiškai jai pritariu. Patiekale vienas per kitą rungiasi saldūs ir rūgštūs skoniai, aliejinės, klampios ir traškios tekstūros. Gal iš tiesų kiek per dramatiška pirmajam patiekalui, bet čia jau priekabės dėl aukštų standartų.

Mus nuramina porų sriuba. A. Kaušpėdienė lieka sužavėta kreminės jos tekstūros ir sriubos apačioje tūnančio sodriai žalio porų aliejaus, maloniai užbaigiančio šį daržovės monospektaklį. Kadangi esame nemenkai įsijautusios į gastronominius pietų potyrius, pasiteirauju pašnekovės apie mėgstamiausius jos skonius. „Aštrumas, saldumas ir kartumas, derinami kartu, – nemirktelėjusi sako ji. – Tai, žinoma, dažniausiai būdinga rytietiškai virtuvei: su prieskoniais jie moka daryti neįtikėtinus dalykus. Aromatai jų valgiuose atsiskleidžia kaip geruose kvepaluose – sluoksniais ir taip paeiliui papasakoja visą istoriją. Porų sriubai irgi tinka tai, ką dabar sakau.“

Tarp valgių mudvi gauname pelenų duonos su degintu sviestu. Turbūt šiuo metu, besistebint pasikartojančiu pelenų leitmotyvu, ir gimė teksto pavadinimas. Juokaudamos fantazuojame, kad ir eilėje laukianti lašiša bus patiekta pelenų pataluose, tačiau apsirinkame. Anglakalbis virtuvės šefas, išnešęs pristatyti patiekalą, paaiškina, jog lašiša kepta žemoje temperatūroje. Žinoma, pelenai tokiu atveju būtų ideologinė klaida. O čia matome pastelinių spalvų art deco kompoziciją, papuoštą žolelėmis ir žaliais žirnio dydžio bulvių rutulėliais. Anot pašnekovės, lašišos patiekalo skonis švelnus it kūdikio skruostas. „Manau, kad jis mus nustebino mažiausiai“, – sako A. Kaušpėdienė nė kiek nenusivylusi.

Padėjusi įrankius ji įsistebeilija į didžiulę nespalvotą fotomenininko Igno Maldžiūno fotografiją, kabančią man už nugaros. Joje – vidury dykumos stovinti kėdė. „Dera su mūsų pelenų diena“, – pabrėžia ji ir darsyk meta žvilgsnį į restorano erdvę, kuri, atskleidus visas pietų kortas, akivaizdu, byloja jau skirtingus dalykus. Bandome prisiminti, kas šioje restorano vietoje buvo anksčiau, bet niekaip nepavyksta. „Skylė“, – pagelbsti padavėjas.

„Dažniau norėčiau matyti naujam gyvenimui prikeltas apleistas erdves, – sako architektė, jau kylant eiti į saulėtą senamiesčio gatvę. – Manau, kad tiek, kiek tai daroma šiandien, nepakanka. Naujai architektūrai trūksta ir laiko, ir kokybės, o viešiesiems pastatams – dar ir valdžios rūpesčio. Artėjant valstybės nepriklausomybės jubiliejuj, galėjom paminėti šią datą kad ir Šimtmečio stadionu Vilniuje ar Šimtmečio kongresų rūmais Kaune. Ar tai nebūtų buvę geriau, nei dešimtys numatytų paminklų, ant kurių nutūpę balandžiai netruks išreikšti savo nuomonės?“

SĄSKAITA

Degustaciniai dienos pietūs žmogui (be deserto) – 12,5 euro
Iš viso: 25 eurai

„Nüman“, Nemuno g. 43, Kaunas

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų