(Getty Images nuotr.)

Pažangos našlaičiai

Pažangos našlaičiai

Kinijoje milijonai tėvų palieka vaikus gimtuose kaimuose ir išvyksta į miestus ieškoti darbo. Alecas Ashas išsiruošia į atokią gyvenvietę Guidžou kalnuose susitikti su kai kuriomis sparčios šalies plėtros aukomis.

Xiaojun Yango pasaulis driekiasi nuo bambukų giraičių ant kalno šlaito iki paskutinio ryžiais užsodinto sklypo slėnyje. Šešerių berniukas gali daryti ką tinkamas ir niekam nesiaiškina. Drauge su jaunesniuoju broliu Dousheng Yangu ir būriu draugų jis kada panorėjęs klajoja po savo valdas. Jam niekas nedraudžia krūmuose nusimesti drabužių arba po lietaus taškytis purvyne. Berniukas visiškai pateisina gautą Mažojo Generolo pravardę: kiti vaikai yra jo bendražygiai, o visi kartu – apylinkės valdovai.

Kiekviena naujovė – žaidimas, kiekvienas daiktas – žaislas. Skaldos krūva – tai kalvelė, nuo kurios galima šokinėti. Nudėvėta padanga virsta kovos vežimu, bambuko stiebas – ietimi, o šaka – vėzdu. Akmeninis suoliukas prireikus tampa pergalės pakyla, kliūčių ruožu arba piešimo lenta. Kas rytą Xiaojuno senelis berniukui palieka 2 juanius (30 centų) dienpinigių. Po vieną mao (2 centus) kainuojančių saldainių ekonomikoje tai – karališka suma. Saldainiai keičiami arba dalijami, žemė nuklota jų popierėliais. Dienomis cukraus prisiragavusi vaikų kariuomenė laksto be priežiūros. Suaugusiųjų beveik nematyti.

Šiems vaikams jų tėvai yra kone mitinės būtybės. Dažniausiai jie egzistuoja tik senelių pasakojimuose greta kitų senovės didvyrių ir beždžionių karaliaus. Paklausti, kur yra jų gimdytojai, vaikai prabyla atokių provincijų pavadinimais: Guangdonge, Džedziange, Fudziane. Kartais jie tepasako, kad mama ir tėtis išvažiavę. Žodžiai „darbuotojų migracija“ šešiamečiui nesuprantami, o tos kitos provincijos yra ne ką arčiau nei Mėnulis. Xiaojunui pažįstama visata baigiasi ten, kur pasisuka vienintelis kelias, vedantis į Guidžou kalnuose esantį Paimo kaimą.

Šis šešiametis ir jo bendraamžiai našlaičiais tapo dėl ekonomikos pažangos. Jų tėvai išvyko uždarbiauti į pramoninius miestus, kurių plėtrą paskatino kylantis Kinijos ūkis. Dažniausiai atžalos lieka gimtinėje, nes gimdytojai neišgali sumokėti už mažamečių priežiūrą miestuose. Be to, siekdama suvaldyti urbanizacijos poveikį, valdžia riboja migrantų vaikų priėmimą į miestų mokyklas. Dėl to jie paliekami seneliams. Šie jų prižiūrėti nepersistengia. Tokių istorijų apstu. Visose Kinijos provincijose rastume kaimelių, kuriuose gyvena tik vaikai ir senoliai, o darbingo amžiaus suaugusieji išvyko į miestus uždarbiauti. Jų sūnūs ir dukterys vadinami paliktais vaikais.

UNICEF skaičiavimais, 29 mln. kinų vaikų gyvena be tėvų dėl to, kad šie išvyko dirbti į atokias vietoves, o dar 61 mln. (beveik tiek pat, kiek Didžiojoje Britanijoje yra gyventojų, o JAV – vaikų) yra praradę vieną iš gimdytojų. Ilgą laiką valdžia nebuvo linkusi prisiimti atsakomybės už sunkumus, kuriuos patiria migruojančių darbuotojų šeimos dėl pasikeitusios ekonominės realybės ir namų ūkių registracijos taisyklių. „Dalis neatsakingų gyventojų susilaukia vaikų, o paskui palieka juos be priežiūros ir taip kenkia jų fizinei bei psichinei sveikatai“, – kartą pareiškė vidaus reikalų viceministras Ming Zou. Tačiau šiemet Kinijos valstybės taryba pripažino problemos mastą ir pateikė pasiūlymų ją švelninti pašalpomis, skirtomis kaimo vietovėse gyvenantiems nepilnamečiams, taip pat paskatomis tėvams atsivežti atžalas į miestus. Šiam žingsniui ryžtasi įvertinus skaudžius padarinius. Praėjusią vasarą vienoje skurdžiausių šalies provincijų Guidžou nepritekliuje palikti keturi 5–14 metų vaikai išgėrė pesticidų ir nusižudė. Valstybinė žiniasklaida pacitavo jų prieš mirtį parašytą atsisveikinimo laišką: „Dėkojame už gerumą. Žinome, kad linkite gero, bet mums jau metas išeiti.“ Treji metai iki šio įvykio gretimame Bidzės rajone penki gatvės vaikai žuvo apsinuodiję smalkėmis, kai norėdami pasišildyti užsidarė šiukšlių konteineryje ir susikūrė laužą.

Paimas yra pietrytinėje provincijos dalyje – ne tokioje beviltiškoje, bet vis dėlto skurdžioje kaimo vietovėje, kur vyrauja miao ir dongų tautinės mažumos. Čia prasideda karstinis kraštovaizdis, kuriuo garsėja pietinė Kinija. Jis ne toks įspūdingas kaip dantytieji Gilino kalnai, bet ir čia jau matyti iltis primenančių darinių. Net menkiausiose žemdirbystei tinkamose šlaitų kertelėse įrengtos ryžių laukų terasos, iki pat kraštų užlietos lietaus vandens. Vasarą lyja beveik kas naktį ir slėnyje aidi griaustinis. Skraido laumžirgiai, ropoja vabzdžiai. Rytai išaušta debesų jūroje, kaip sakoma poetinėje kinų kalboje, – iki pat horizonto tvyro rūkas.

Jų gyvenimas labiau primena „Heklberį Finą“ nei „Musių valdovą“. Jie elgiasi kaip lygūs, dalijasi džiaugsmu ir skausmu.

Už dviejų valandų kelio nuo artimiausio miesto nutolęs Paimas apstatytas mediniais trobesiais su čerpių stogais. Kaimelis išsibarstęs abipus kelio, kur šis U formos vingiu juosia kalną. Pažliugę keliukai atsišakoja aukštyn ir žemyn šlaitu pro laukus ir kitus pastatus, slepiamus lapijos. Gyventojų skaičiavimais, iš viso kaime yra apie 450 namų ūkių. Oficialiais duomenimis, čia įsikūrę apie 2000 žmonių (beveik vien Yangai), bet visuotinai sutariama, kad pusė jų išvykę. Kaimo pavadinimas beveik tiesiogiai reiškia „nesutvarkytas“. Nežinia, ar jis gyvenvietei suteiktas sąmoningai, bet neabejotinai labai taiklus: vietovė atrodo apleista ir nereikalinga, dauguma gyventojų vyresni kaip 60-ies arba jaunesni nei 8 metų.

Paime praleidau šešias dienas ir turiu pripažinti, kad toks svetingumas Kinijoje anaiptol nedažnas. Kadangi bendruomenė atoki ir priskiriama „autonominei etninei teritorijai“, ji daugeliu klausimų yra savarankiška ir uždara: suaugusieji išsiskirsto po kitas Kinijos sritis, bet Pekinas į vietinių gyvenimą beveik nesikiša. Paimo ūkininkai patys užsiaugina visą maistą ir beveik nieko nestokoja. Dažniausiai valgomi ryžiai su keptomis daržovėmis arba bambukų ūgliai su namine aitriųjų paprikų pasta. Ypatingos vaišės – paskersta kiaulė, upėje sugauta žuvis arba kibirėlis sraigių, kurių galima prisirinkti ryžių laukuose. Nuo vėsumos saugo, o kai kam energijos per pusryčius suteikia stiklinė skaidraus ryžių vyno, gaminamo kone kiekvienuose namuose.

Ant kalno yra ir netikėtos prabangos: pavyzdžiui, naminio tabako, rūkomo iš laukinių bambukų išdrožtomis pypkėmis su molinėmis galvutėmis. Šių siūloma įsigyti saldainių parduotuvėje po 1,5 juanio. Miške, jei žinai, kur ieškoti, galima rasti laukinių aviečių ir garstyčių, taip pat indigažolių, iš kurių gaminamais sodriai mėlynos spalvos dažais kuriami batikiniai raštai ant staklėmis austų audinių. Tai miao etninės mažumos tradicija. Tiesa, šiais laikais daugelis kaimelio gyventojų dažus ir audinius perka mieste. Miao Kinijoje labiausiai garsėja spalvotais apeiginiais drabužiais, bet jų kultūros šaknys daug gilesnės. Paimas kaip miao kaimas išsyk atpažįstamas iš mėlynų galvos apdangalų, kuriuos nešioja pagyvenusios moterys.

Tai ir yra Xiaojuno bei kitų mažųjų generolų karalystė. Iš pradžių atsidūrę greta manęs, aukšto tėvų amžiaus užsieniečio, berniukai jautėsi nedrąsiai. Bet kišenėse turėjau saldainių (akivaizdu, kad jų niekas nemokė neimti skanėstų iš nepažįstamųjų) ir antrą dieną tapau didžiausia įdomybe. Trečiąją jau nebekėliau nuostabos ir juos sekiodamas beveik pasijutau gaujos nariu. Artimai susipažinau su šešiais apsisnarglėjusiais berniukais: Xiaojunu ir jo jaunėliu broliu Doushengu (Kinijoje mažumoms jau seniai leidžiama auginti du vaikus), Chengliang Yangu ir Chengjinu, kurie gyveno vienu namu žemiau, taip pat Hao Yangu ir Haifo Li, kurio tėvai leido man apsistoti savo namų palėpėje.

Po pamokų vaikai dieną užpildo įvairiausia veikla. Šeštadienio rytą mačiau, kaip jie kopė į aukščiausią kalvą ir sūpavosi ant medžių lyg beždžionės, vėliau čiuožinėjo nuo statybinių medžiagų krūvos prie nebaigto statyti tvarto, kaišiojo rankas į vandenį ryžių lauke, norėdami išsiaiškinti, kiek siekia dumblas. Mėgstamiausias jų pačių sumanytas žaidimas buvo kuo arčiau suploti rankomis prie mažyčių kortų krūvelės. Atsivertusias kortas galima dėti ant stalo, siekiant įveikti žemesnės vertės kortas, kol galiausiai kuris nors žaidėjas surenka visą malką. Dusyk per dieną berniukai grįžo pas senelius pavalgyti karšto maisto, bet kitu laiku kaimelis priklausė tik jiems.

Šių vaikų gyvenimas labiau primena „Heklberį Finą“ arba „Tiesiog Viljamą“ nei „Musių valdovą“. Kol buvau ten, jie nesityčiojo vienas iš kito ir nesidalijo į priešiškas grupuotes, o elgėsi kaip lygūs, dalijosi džiaugsmu ir skausmu. Vienam pargriuvus ar užsigavus kelį ir pravirkus, kiti atskubėdavo pagalbon. Tai atrodė visiškai natūralu, nes nebuvo suaugusiųjų, kurie imtųsi šio vaidmens. Aiškindamasis berniukų vardus paklausiau, kuris yra kurio brolis. „Jis – mano brolis“, – atsakė Xiaojunas niuktelėdamas draugą, su kuriuo akivaizdžiai neturėjo giminystės ryšių. Netrukus jau visi rodė vienas į kitą ir kartojo tą patį. Tai tebuvo žaidimas, bet galėjai pagalvoti, kad berniukai sako tiesą.

Galerija

O ką mes galime padaryti?

Peihua Yango pasaulis yra jo ryžių laukas. 61-ų Xiaojuno senelis vis dar kasdien dirba žemę. Keliasi prieš aušrą, palesina narve mediniame balkone laikomus paukščius. Paskui iš pašiūrės išleidžia azijinį buivolą ir nuveda jį slidžiu šlaitu į ryžių lauką prie koplytėlės su plunksnomis, šlapiais smilkalais ir alkoholiniais gėrimais. Ten jis nusiauna savo plastikinius sandalus ir atsistoja už buivolo vilkėdamas violetinius šortus, geltonus marškinėlius ir vieną kojinę, virvele parištą ties dešiniosios kojos čiurna. Pagraibęs ranka purve suranda metalinį plūgą ir paragina nerangų gyvulį. Ilgas valandas aria vagas ir purena suplūktą dirvožemį, kol ateina laikas grįžti namo ir gaminti pietus anūkams, paskui vėl išsiruošia į lauką ir dirba visą popietę.

Kaip ir beveik visi kiti kaimo gyventojai, Peihua dirba žemę, kad galėtų pragyventi. Pardavęs dalį derliaus jis vos išgali nusipirkti būtiniausių ūkio reikmenų ir vaistų. Paime gyveno penkios jo giminės kartos, o jis pats regėjo beveik visą neramų Kinijos istorijos laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo. „Sunkiausia buvo per Kultūrinę revoliuciją, – pasakoja vyras, čiulpdamas ilgos bambukinės pypkės kandiklį. – Dabar daug geriau.“ Tačiau vyriausiajam sūnui Chenggui Yangui sulaukus pilnametystės beveik visi darbingi suaugę jaunuoliai jau buvo išvykę ieškoti darbo – daugiausia gamyklose prie jūros, kur atlyginimai nepalyginti didesni. Prieš 12 metų Chenggui taip pat išvažiavo.

Po šešerių metų jis parvyko su žmona Honglan Luo. Moteris jo gimtuosiuose namuose pagimdė Xiaojuną, o po dvejų metų – Doushengą. Paskui sutuoktiniai grįžo į gamyklą ir nuo tada vaikais rūpinasi seneliai. Kai Xiaojunas ir Doushengas dar buvo visai maži, močiutė Xiuyin Zhang nešiodavo juos medžiaginėje tradicine batikos technika dažytoje nešyklėje – tokias naudoja visos kaimo senelės. Dirbdami laukuose senoliai pasiimdavo vaikus kartu.

Kai kurie daiktai Peihua namuose vis dar primena sūnų. Išblukęs 1997 m. išduotas geltonas mokyklos baigimo diplomas. Nuotrauka, kurioje jis laiko apkabinęs vaikus per kinų Naujųjų metų šventę, kai tėvai grįžta namo 2–3 savaičių atostogų. Raudonas ir geltonas žaisliniai automobiliai, kuriuos dovanų paliko juodu su žmona. „Nenorėjome, kad jis išvyktų, – tiesiai pareiškė Peihua. – Bet čia prastos galimybės užsidirbti, o pragyventi tapo brangiau.“

Paklausti, ką mano apie paliktus vaikus, visi atsakydavo tą patį: „O ką mes galime padaryti?“ Taip sakoma visoje Kinijoje: „Mei banfa“ („Nėra ką daryti“). Šią frazę kartoja visi kinai: nuo Pekino taksi vairuotojų iki pervargusių biurų darbuotojų. Paime tai, galima sakyti, vietos šūkis. Gyvenimo išlaidos auga, bet ryžių kaina – ne: „O ką mes galime padaryti?“ Batikos centras yra pernelyg atokioje vietoje, todėl trūksta pirkėjų: „O ką mes galime padaryti?“ Šie vaikai užaugs be tėvų: „O ką mes galime padaryti?“

Visuotinai sutariama, kad, jei darbingo amžiaus gyventojai liktų kaime, šeimos tikrai verstųsi prasčiau. Kad ir kaip žiūrėsi, dažniausiai tai yra tiesa. Paime tiesiog per mažai galimybių juos išlaikyti. Kai kurie tėvai ieško darbo arčiau, Dandžai mieste prie naujos magistralės nuovažos kalno papėdėje. Tai sparčiai plėtojama teritorija („Įveikite skurdą ir praturtėkite tuo pačiu tempu“, – rašoma vienoje iškaboje prie statybų aikštelės). Valstybinėmis investicijomis siekiama urbanizuoti didesnį plotą, bet čia net turint smulkųjį verslą ar dirbant statybose pajamos mažesnės nei gamyklose.

Valdžia vis dar nesiūlo apčiuopiamos pagalbos. Mane apsistoti priėmusi Xuelan Yang papasakojo girdėjusi apie valstybines paliktųjų vaikų paramos programas, bet „kaimelis negavo nė sudilusio skatiko“. Po pirmosios tragedijos Bidzėje 2012 m., kai penki berniukai mirė bandydami sušilti šiukšlių konteineryje, miesto valdžia įkūrė specialų 60 mln. juanių (8 mln. eurų) fondą, skirtą šiai krizei spręsti ir visiems gatvėje gyvenantiems vaikams surašyti. Po apsinuodijimo pesticidais skandalo 2015 m. nepriklausomiems stebėtojams nepavyko rasti duomenų, kaip buvo panaudotos šios lėšos.

Labdaros organizacijoms geriau sekasi teikti pagalbą. Vieną provincijos sostinėje Guijange veikiančią (neužregistruotą) nevyriausybinę organizaciją, kuri skurstančioms provincijos šeimoms tiekia maistą ir drabužius, Bidzės valdžios atstovai išprašė iš miesto dėl to, kad ji atkreipė dėmesį į sunkią paliktų vaikų padėtį. Organizacijos įkūrėjas, prašęs neskelbti jo pavardės, papasakojo, kad centrinė valdžia neužmetė problemos, bet jos parama visada atitenka įtakingiausiems regiono asmenims. Kalbėdamas apie pačius vaikus jis pasakė, jog didžiausia problema yra jų saugumas ir išsilavinimas, tačiau nerimą kelia galima „neigiama įtaka asmenybėms“ augant be tėvų.

Pasikalbėję išėjome pavakarieniauti su keliais jo draugais iš kitų vietos nevyriausybinių organizacijų, kurių viena į kaimo vietoves siunčia miestų mokytojus, taip pat iš Komunistinio jaunimo lygos, kuri, kaip energingai pareiškė jos atstovas, „suteikia kryptį jaunimo mąstysenai“. Pašnekesiui grįžus prie paliktų vaikų, susirinkusieji ėmė kalbėtis tarpusavyje. Mano anksčiau kalbintas organizacijos įkūrėjas teigė: „Tiesą sakant, neturime kaip apčiuopiamai pagelbėti paliktiesiems vaikams. Geriausia būtų padėti jiems apsigyventi su tėvais. Bet šių negalime priversti grįžti į kaimus, o atžalos negali vykti pas tėvus į miestus. Tai ką mes galime padaryti?“

Paimas gana didelis, todėl čia veikia pradinė mokykla. Du jos pastatus juosia kiemas su čiuožykla bei dviem krepšinio lankais. Iš čia atsiveria vaizdas į pietų pusėje plytinčius ryžių laukus. Plytelėmis iškloto vidinio kiemo sienos ištapytos laimingų šeimų atvaizdais. Kiekvieną rytą nuo pirmadienio iki penktadienio moksleiviai išsirikiuoja kieme ir pagal muziką, skardinčią iš garsiakalbių, atlieka šokį primenančius fizinius pratimus. Viename priedainių skambant gana liūdnai eilutei „mamytė ir tėvelis mane apkabina“ vaikai apsiveja rankomis patys save ir sukteli pečius.

Trijose pradinės mokyklos klasėse mokosi 59 moksleiviai. Maždaug tiek pat leidžia laiką čia pat veikiančiame darželyje. Dauguma vėliau pereis į pagrindinę mokyklą Jangvu miestelyje prie Dandžai. Ten jų laukia dar šešeri metai nemokamo ir oficialiai privalomo mokslo. Tačiau iš tiesų daug kaimo vaikų čia nepateks – vidurines mokyklas lanko mažiau nei pusė moksleivių, baigusių pagrindines švietimo įstaigas atokiose provincijose. Daugeliui vaikų, netgi tų, kurių tėvai neišvykę, siekti tolesnio išsilavinimo sutrukdo gerų mokytojų ir išteklių trūkumas. Dėl to jie neturi jokių galimybių įstoti į gerą vidurinę mokyklą, ką ir kalbėti apie universitetą. Ūgtelėję jie turės traukti į gamyklas kaip jų motinos ir tėvai.

Sekmadienio rytą sėdėjau su Xiaojunu ir Doushengu. Suskambo Peihua mobilusis (seno modelio „V*WAL“, kuriame išsaugotas vos vienas numeris). Su šeima bandė susisiekti berniukų tėvai. Senelis kankinamai lėtai ieškojo mygtuko atsiliepti ir įjungė garsiakalbį, kad aiškiai girdėtų. Kurį laiką pakalbėjęs su sūnumi miao dialektu jis perdavė telefoną Xiaojunui, o šis prabilo vienskiemene mandarinų kalba.

„Ar gražiai elgiesi?“ – paklausė Xiaojuno mama.

„Taip“, – atsakė nekalbusis Xiaojunas.

„Ar pakanka pinigų? Mama ir tėtis duos.“

„Aha.“

„Per Naujuosius metus duosiu tau 100 juanių.“

„Aha.“

„Mama ir tėtis grįš per Naujuosius metus“, – įsiterpė Chenggui.

„Aha.“

„Tėtis tave myli.“

Po pokalbio Xiaojunas ir Doushengas grįžo į balkoną, iš kurio matyti kaimelis. Narvelyje čirškė senelio auginamas paukštis. Vaikai tylomis žaidė žaisliniais automobiliukais.

Sunku ištverti

Chenggui Yango pasaulis – tai stalas ir lygintuvas penktame pastato aukšte, kur jis siuva moteriškus apatinius. Pramoninis Gurao miestas rytinėje Guangdongo pakrantėje, už dviejų provincijų nuo Guidžou, pramintas Kinijos „apatinių sostine“, bet man teko girdėti, kad taip vadinami dar keli šalies miestai. Gurao priklauso didesniam pramoniniam centrui, jungiančiam tris miestus: Dzejangą, Čaodžou ir Šantou. Visas šis konglomeratas vadinamas Čaošanu. Jis gana toli pietuose, tad gatvėse auga palmės, ir gana arti jūros, tad makaronuose pasitaiko aštuonkojų kąsnelių.

Iš Paimo patraukiau į Gurao ir vos po dviejų dienų, kai išsiskyriau su Xiaojunu ir Doushengu, kalbėjausi su jų tėvais. Juodu turėjo kasmėnesinį laisvadienį ir pirmiausia paklausė, ar turiu jų sūnų nuotraukų. Tėvai dusyk peržiūrėjo mano įrašytą Xiaojuno vaizdo laišką, paskui – nuotraukas iš kaimo. Galiausiai išsitraukė savo išmaniuosius telefonus ir parodė, ko patys prifotografuoja kaskart grįžę aplankyti atžalų. Vieną tų nuotraukų buvau matęs priklijuotą prie medinės sienos jų namuose Paime – joje išdidus tėvas laiko apkabinęs savo sūnus.

Kai matau vaiką su mama, einančius gatve, susimąstau, kad mano sūnūs neturi mamos, su kuria galėtų pažaisti.

30-metis Chenggui išvyko iš Paimo 2004 m. būdamas 18-os. Dvejus metus dirbo plieno gamykloje Šendžene už 700 juanių (94 eurus) per mėnesį. Paskui Gurao rado dabartinį darbą ir pluša jau beveik dešimtmetį. Jo atlyginimas išaugo nuo 1000 iki 4000 juanių per mėnesį. 2008 m. vyras susituokė su Honglan Luo, kilusia iš kito kaimelio tame pačiame slėnyje. Juodu grįžo į Gurao, ketindami kuo daugiau susitaupyti. Kasmetė kelionė autobusu iš Gurao į Dandžai per Naujuosius metus trunka visą parą ir kainuoja 400 juanių. Tai vienas iš nedaugelio ypatingų pirkinių, kuriuos jie sau leidžia. Pora gyvena mažame skalbiniais nukabinėtame bute su ventiliatoriumi palubėje.

Abu dirba apatinių drabužių gamykloje „Julin Spotless“, įrengtoje daugiabutį namą primenančiose dirbtuvėse. Tokios įstaigos ir paskatino išskirtinį Kinijos eksporto ekonomikos augimą. Dirbama kasdien nuo 8.30 iki 22 val. su vienu laisvadieniu ir dviem laisvais pusdieniais per mėnesį. Visi penki aukštai apstatyti netvirtais staliukais ir raudonomis plastikinėmis kėdėmis, kur Chenggui ir Honglan lygintuvais tvirtina elastinę gumą prie vidaus rinkai skirtų pigių spalvotų apatinių. Gamyklai vadovauja iš Guangdongo kilęs 23-ejų jaunuolis, kurio šeima apatinių versle sukasi jau dešimtmetį. Kabinete, kur jis pavaišino mus arbata, ant sienos kabojo plakatas, vaizduojantis seksualią moterį, vilkinčią kito kliento „J-Green“ apatiniais. Chenggui sako, kad darbo valandos vargina, bet sąlygos neblogos. Sunkiausia ištverti tvankų vasaros karštį.

Juodu su Honglan vis kartojo, kad viskas dėl vaikų, lyg norėtų pasiteisinti, kodėl šeima gyvena atskirai. Kas kelis mėnesius dalį uždarbio jie siunčia namo: drabužiams, vaistams ir kitiems daiktams, kurių gali prireikti Xiaojunui ir Doushengui. Brangiausiai atsieina darželis – 1500 juanių per semestrą už kiekvieną vaiką. Keturių mėnesių Doushengui susirgus kraujo liga gydymo išlaidos siekė 20 tūkst. juanių, tad santaupų neliko. Jei vaikai gyventų mieste, abu tėvai negalėtų dirbti, todėl jie nemato kitos išeities, kaip tik palikti berniukus gimtinėje.

Kad ir kaip būtų, sutuoktiniai labai nerimauja. Jie supranta, kad vaikai Paime daro ką nori, ir nuolat baiminasi, kad atžalos pargrius, susilaužys nosį ar nutiks kas nors dar blogiau. Kalnų miškuose esama nuodingų gyvačių. O visų baisiausi pasakojimai apie gaujas, kurios grobia vaikus ir parduoda juodojoje įvaikinimo rinkoje. Apie tai Kinijoje rašyta ne kartą. Tačiau tėvų baimės ne vien įsivaizduojamos. „Nerimaujame dėl psichologinio poveikio, – pasakė Chenggui. – Norėtume būti šalia augančių vaikų, bet tam trūksta pinigų.“

„Tai labai skausminga, – pridėjo Honglan. – Kai kasmet grįžtame [į Paimą] ir leidžiame laiką su jais, visi jaučiamės laimingi. Bet kaskart įsėdusi į autobusą tyliai verkiu… Kai matau vaiką su mama, einančius gatve, susimąstau, kad mano sūnūs neturi mamos, su kuria galėtų pažaisti. Tai sunku ištverti.“

Brisdamos iš skurdo ir kurdamos klestintį ūkį, visos šalys patiria socialinių sukrėtimų, bet Kinijoje permainos vyksta stebėtinai sparčiai. Joms vadovauja komunistų valdžia, kuri lyg ir norėtų sušvelninti neigiamus plėtros padarinius, bet iš tiesų tik stengiasi sumažinti socialinės žalos riziką.

Žvelgdamos į XXI a. pradžioje vykusias šalies ekonomikos permainas būsimos kinų kartos neabejotinai džiaugsis, kad ši transformacija įvyko. Juk ir Vakaruose nedaugelis norėtų grįžti į laikus iki pramonės revoliucijos. Tačiau dabartinėms kartoms – tokiems kinams kaip Chenggui, Honglan, Xiaojunas, Doushengas ir kitos suardytos šeimos – sparčios plėtros kaina yra tikrai didelė.

„Mano širdis tuščia, – išlydėdamas mane pasakė Chenggui. – Bet ką mes galime padaryti?“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų