(Vytauto Jankulsko nuotr.)

Paskui uodegas

Paskui uodegas

Daugiau turistų pritraukti siekianti Indonezija ėmėsi populiarinti dar vieną savo tradiciją – karvių lenktynes. Vytautas Jankulskas įsitraukia į neįprastų varžybų sūkurį.

Per visą šalį besidriekiantys ryžių laukai leidžia nutuokti šio augalo svarbą Indonezijoje. Atokiuose Sumatros salos kaimuose žmonės jau šimtus metų puoselėja ryžių derliaus nuėmimo tradicijas rengdami „Pacu Jawi“ – taip vietos kalba vadinamos karvių lenktynės.

Jos kaskart vyksta ryžių laukuose nuėmus derlių. Tai kupinas emocijų, adrenalino ir purvo renginys, kuriame stiprūs kaimo vyrai bando kuo ilgiau išsilaikyti ir kuo toliau nujoti įsikibę karvėms į uodegas. Viskas vyksta ne tik dėl šventės ir pramogos – taip išariama ir žemė ryžiams sodinti. Galvijų pardavėjai taip pat bando pademonstruoti, kokios stiprios ir greitos jų augintinės. Priklausomai nuo to, kaip karvės pasirodo lenktynėse, jų vertė parduodant gali kristi arba kilti.

Lenktynės rengiamos beveik kiekvieną savaitgalį vienuolika mėnesių per metus. Tik per ramadaną, šventąjį musulmonų mėnesį, varžybos neorganizuojamos. Kaskart karvės paleidžiamos bėgti vis kitame kaime. Anksčiau tai buvo kur kas retesnis renginys, bet pastaruoju metu vietos valdžia suskato jį išpopuliarinti, siekdami privilioti daugiau turistų.

Mano stebėtos varžybos buvo paskutinės prieš pat ramadaną, todėl pritraukėišskirtinai daug dalyvių ir žiūrovų. Vidurdienį susirinkusi minia nekantriai laukė renginio pradžios: kas užkandžiavo, kas meldėsi laukuose, kas fotografavosi su karvėmis. Kiti jau užsiėmę geriausias pozicijas laukė prasidedančio veiksmo. Lenktynėms besiruošiantys dalyviai apžiūrinėjo karves, tikrino, ar viskas joms gerai, ruošėsi morališkai. Ore tvyrančią įtampą pajuto ir keturkojės varžybų dalyvės. Vedamos prie starto linijos jos nenorėjo paklusti šeimininkams, bėgo, priešinosi. Streso apimtus stiprius galvijus suvaldyti nelengva, todėl karvėms sutramdyti prireikdavo nemažai vyrų. Laukdami reginio žiūrovai dalyvius pasitiko šūksniais ir plojimais.

Kad paskatintų karves bėgti greičiau, dalyviai net kanda joms į uodegas.

Prieš pat startą prie karvių pritvirtinama medinė platforma, jas sujungianti po dvi. Lenktynių dalyvis užlipa ant platformos ir tvirtai įsikimba galvijams į uodegas. Duodamas starto ženklas, komandos draugai trinkteli karvėms per užpakalius, ir šios visu greičiu pasileidžia į priekį, tempdamos vyrus ryžių trasa, kuri driekiasi apie 30–40 metrų. Purvas tykšta į visas puses, žmogus bando visais įmanomais būdais kuo ilgiau išsilaikyti ir kuo greičiau įveikti trasą. Kad paskatintų karves bėgti greičiau, dalyviai net kanda joms į uodegas. Komandos draugai palaiko savo atstovą ir galvijus įvairiais šūksniais bei gestais. Vieni išsilaiko ilgiau, kiti trumpiau, bet visi galiausiai krinta veidu į purvą.

Tai nėra pats saugiausias sportas – kartais galvijai iš panikos pasileidžia bėgti ne trasa, retsykiais puola šuoliuoti žiūrovų kryptimi. Tuomet susirinkusieji skuodžia į visas puses. Dalyviams kyla nemaža rizika būti sutryptiems karvių: šios kartais tampa nevaldomos, ir besirungiantiems tenka bėgti nuo panikuojančių gyvulių, trauktis į šoną. Laimė, iki šiol per šį renginį niekas smarkiai nenukentėjo. Man pačiam fotografuoti lenktynes buvo didelis iššūkis: nuo lekiančių karvių skyrė vos keli metrai, ne sykį teko bėgti kartu su žiūrovais, kai galvijai nevaldomi pasileisdavo mūsų link. Po varžybų mane kaip ir jų dalyvius nuo galvos iki kojų dengė purvo sluoksnis.

Vieno laimėtojo šiose lenktynėse nėra. Jos labiau skirtos pramogai, pažymi ryžių derliaus nuėmimą. Tačiau geriausiai pasirodę dalyviai vis tiek sulaukia savotiško atlygio – jų karvių vertė pakils, tad augintines bus galima parduoti kur kas brangiau.

Po kvapą gniaužiančio renginio pagrindinės dalyvės vis dar būna apimtos panikos. Tačiau kaimo vyrai bando kaip įmanydami geriau jomis pasirūpinti. Po varžybų plaudami nuo savęs purvo sluoksnius jie tuo pat metu prausia ir karves.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų