(Vyčio Snarskio pieš.)

Pasaulio pažinimo pamokos: kodėl mes matome skirtumus, o ne panašumus?

Pasaulio pažinimo pamokos: kodėl mes matome skirtumus, o ne panašumus?

Pradėsiu nuo anekdoto. Tundroje gyvenančios tautos atstovas nuvyko į ekskursiją Afrikoje, o grįžęs namo kaimynams mėgino paaiškinti, kaip atrodo zebras, žirafa ir krokodilas. Visus tris žvėris jis lygino su elniu. Zebras – tai dryžuotas elnias, žirafa – elnias ilgu kaklu, o krokodilas… visai nepanašus.

(Vyčio Snarskio pieš.)

Šis juokelis yra gera iliustracija, kad nepažinto pasaulio vaizdas į mūsų smegenis veržiasi per asmeninių patirčių, stereotipų, žinių (taip pat klaidingų) ir svetimų pasakojimų filtrus.

Ko nematai ir nepatiri pats, telieka kliautis kitų pasakojimu, o tie kiti dažniausiai yra žiniasklaida. Anksčiau televizija, o dabar – ir internetas. Tai populiariausi kanalai, kurie informaciją pateikia be didesnių ją priimančio pastangų – greitai ir įtikinamai. Žinoma, visuomet yra abejojančių, tačiau jie – mažuma. Buvo ir bus.

Tradicinė žiniasklaida tyčia neklaidina, bet pasaulio vaizdą pateikia labai fragmentuotai. Daugiau apie galingiausias valstybes, dar šiek tiek apie kaimynų reikalus, o apie visus kitus tik ypatingi įvykiai: karas, teroras, stichinės nelaimės, žmogaus sukeltos katastrofos ir pikantiškos naujienos. Lyg ir viskas tikra, nesumeluota, bet vaizdas, švelniai tariant, neišsamus.

Dar geriau tai suprasti padėtų žvilgsnis į save kitų akimis. Holokaustas yra ta tema, kuria kalbant Lietuvos vardas minimas dažniausiai – taip mus mato amerikiečių žiniasklaida, o kitiems tolimiems pasaulio kraštams apskritai nesame įdomūs. Net ir artimesniuose retai sulaukiame dėmesio, o netikėti jo pliūpsniai retai būna malonūs. Visai neseniai Norvegijoje trumpam išgarsėjome, nes lietuvių bendrovės sunkvežimių vairuotojai vogė vaikų dviračius. Po to jau mūsiškė žiniasklaida naiviai bandė guostis, kad tai buvo lietuvių darbdavio samdomi ukrainiečiai. Telieka niūriai pajuokauti, kad lietuvių specializacija, matyt, valčių varikliai.

Baimė akla, o progos ją dar labiau pakurstyti nepraleidžia radikalai ir populistai.

Kreivas pasaulio suvokimas žalingas tampa tada, kai juo vadovaujantis priimami sprendimai ir politikai ima žongliruoti stereotipų įkalintos visuomenės nuomone. Taip Donaldas Trumpas paklojo pamatus sienai su Meksika, nes esą visi meksikiečiai – prievartautojai. Spygliuotąja viela savo šalį atitvėręs Viktoras Orbánas iš Sirijos plūstančius pabėgėlius vadino sąmokslo sužlugdyti krikščioniškąją Europos civilizaciją dalimi.

Taip pat klaidinga manyti, kad fragmentuotai pasaulį regi tik savo rūpesčiuose paskendę plačiosios visuomenės sluoksniai. Sprendimus priimantis verslo, biurokratijos, politikos ir net mokslo elitas taip pat apakintas išankstinių nuostatų ir stereotipų.

Knygos „Factfulness“ bendraautorė švedė Anna Rosling Rönnlund, rugsėjį skaičiusi pranešimą „Lūžio taško“ konferencijoje Palangoje, tyrinėja pasaulio suvokimą. Ji konferencijų išvakarėse dalyviams išsiunčia uždarus klausimus ir leidžia pasirinkti vieną iš trijų atsakymo variantų. Pavyzdžiui, kiek vaikų iki vienų metų yra paskiepyti nuo įvairių ligų (20, 50 ar 80 proc.)? Jei teisingo atsakymo nežinantys (o absoliuti dauguma nežino) rinktųsi aklai, tikimybė pataikyti būtų viena iš trijų. Bet žmonės pasitelkia nuovoką bei stereotipus, todėl klysta dar dažniau, nes viršų ima pesimistinis pasaulio vertinimas.

Įvairių auditorijų atsakymai skiriasi, bet trečdalio ribos nepavyksta perkopti niekam. Klausimo apie skiepus teisingas atsakymas yra 80 proc. Pasaulio sveikatos susitikime į jį teisingai atsakė 27 proc., Davoso forume – 18 proc., Nobelio premijos laureatų bei medicinos mokslo atstovų konferencijoje – 8 proc. dalyvių.

Kitas A. Rosling Rönnlund inicijuotas projektas „Dollar street“ mėgina sukurti realistiškesnį pasaulio atspindį. Savanoriai fotografuoja įvairių pasaulio šalių gyventojų kasdienybę, kuriai dėmesio šykšti didžioji žiniasklaida: namus, maistą, apyvokos daiktus, virtuves, miegamuosius, lovas ir tualetus. Pasaulio gyventojai suskirstyti į keturias grupes pagal pajamas, ir remiantis šiuo kriterijumi rūšiuojant nuotraukas aiškėja, kad buities ir gyvenimo būdo skirtumus lemia ne geografija, religija ar rasė, bet materialinė padėtis.

Šios nuotraukos atskleidžia, kad pasaulis ne toks egzotiškas ir dramatiškas, kaip atrodo žiūrint televizijos žinias. Ir ne toks baisus. Bet baimė akla, o progos ją dar labiau pakurstyti nepraleidžia radikalai ir populistai. Tai puikiai iliustruoja dvi didžiausios pastarojo meto pabėgėlių krizės. Dėl karo Sirijoje namus paliko šeši milijonai žmonių, maždaug dešimtadalis jų pasiekė Europą, kiti liko musulmoniškose kaimynėse. Iš Venesuelos pastaraisiais metais pabėgo keturi milijonai žmonių, dešimtadalis atvyko į Jungtines Valstijas, kitus priglaudė Lotynų Amerikos šalys – krikščioniškos (visos) ir ispanakalbės (išskyrus Braziliją) valstybės.

Bet būtent tas dešimtadalis iš 10 milijonų pabėgėlių tapo populizmo ir radikalizmo tramplynu turtinguosiuose Vakaruose. Nes jų visuomenės, pažįstančios elnius, kituose pernelyg dažnai įžvelgia ne zebrus ar žirafas, bet krokodilus.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų