(Vida Press nuotr.)

Paryžiaus skverai ir kiti J. Melniko įkvėpimai

Paryžiaus skverai ir kiti J. Melniko įkvėpimai

Laikas svetur rašytoją Jaroslavą Melniką įkvepia kurti. Viešnagės Paryžiuje virto „Paryžiaus dienoraščiu“, o Pamyro Altajaus kalnai „apsigyveno“ ne viename jo romane, tarp jų ir naujausiame – „Dangaus valdovai“.

(Vida Press nuotr.)

Miestas. Pompėja, Italija

Sukrečiantys įspūdžiai liko iš pasivaikščiojimų romėnų miesto gatvėmis, vis užeidavus į namus, kuriuose gyventa prieš du tūkstančius metų. Pastebi įspaudus, kuriuos paliko ratai akmenimis grįstuose keliuose. Matai beveik šiuolaikinius šaligatvius, akmeninius prekystalius, ant kurių pardavinėtas maistas. Štai viešieji tualetai – su skylėmis. O ana ten – puikiai išsilaikęs dviaukštis pastatas, kur laisvo elgesio moterys priimdavo vyriškius. Ant jo sienų išlikusios spalvingos freskos, vaizduojančios nuogas poras erotinėmis pozomis. Regis, kad visa tai muliažai, dekoracijos. Net pagalvojau, jog reiktų padėkoti ugnikalniui, kuris po pelenais palaidojo šį miestą. Ir suteikė jam amžinybę.

(Vida Press nuotr.)

Architektūra. Pompidou centras, Paryžius, Prancūzija

Šiandien Pompidou meno ir kultūros centras yra viso meno gerbėjų piligriminė vieta. Tai pats keisčiausias statinys, kokį man teko matyti. Pirma, jame nėra nė vieno vamzdžio: šiluma, kanalizacija, elektros laidai – viskas išorėje. Sakysite, pastatą apipynę vamzdžiai atrodo bjauriai? Čia ir glūdi modernistinė idėja. Šiame pastate viešpatauja stebėtinas paprastumas ir aiškumas. Tarsi jie būtų atkariavę sau priklausančią erdvę.

Sąsiauris. Bosforas, Stambulas, Turkija

Viešbutis ant sąsiaurio kranto: pro langą matyti Bosforas, kuriuo plaukia laivai iš Juodosios jūros į Viduržemio, ir atvirkščiai. Jaudinantis pojūtis, kad esi tarp dviejų pasaulių. Kai pusryčiauji, didžiulės, anties dydžio, žuvėdros (regis, jas vadina albatrosais) nutupia ant balkono parapeto. Ūkia laivai. Gaudžia minaretai. Tai – Turkijos sostinė. Konstantinopolis. Rytų Romos imperijos sostinė. Bizantija. Stačiatikių tikėjimo ištakos.

(Vida Press nuotr.)

Parkas. Paryžiaus skverai, Prancūzija

Paryžius – didžiulis megapolis. Bet čia atsižvelgiama į tai, kad jame gyvena žmonės ir kad miestas sukurtas jiems. Kur pasislėpti nuo triukšmo, žmonių minios ir į visas puses lekiančių tūkstančių automobilių? Kur pailsėti sielai? Nusiraminti? Atsakymas – daugybėje skverų, išsibarsčiusių po visą Paryžių. Visi aptverti, uždaromi nakčiai ir priklauso Paryžiaus merijai, kuri juos prižiūri.

Jų gausu ir pačiame centre. Prieikite prie garsiojo Šv. Žako bokšto, kylančio į dangų šalia Paryžiaus katedros. Ten uždara zona. Tipiškas paryžietiškas skveras. Viskas skendi žalumoje, po medžiais sustatyti suoleliai, šakose čiulba paukščiukai. Pievelėse po medžiais miega pavargę turistai (jokiam policininkui nekyla mintis jų žadinti). Yra ir geriamojo vandens, tualetas, vaikų žaidimo aikštelė. Kiek tik norite sėdėkite tarp kvepiančių rožių, skaitykite knygą, valgykite, miegokite. Gatvės triukšmas vos girdėti. Tai – oazė.

Kurortas. Sidžesas, Ispanija

Už 50 kilometrų nuo Barselonos įsikūręs Sidžeso kurortas prie Viduržemio jūros. Kaip ir daugelyje Ispanijos miestų, jo architektūroje jaučiama arabų kultūros įtaka. Dėl to jis tik egzotiškesnis. Vienas įsimintiniausių potyrių – nusileidus į paplūdimį išgerti kavos vienoje jo kavinių, iš trijų pusių supamoje vandens. Jautiesi, tarsi būtum toli nuo kranto, akis į akį su jūros stichija.

(Vida Press nuotr.)

Kalnai. Pamyro Altajus

Tuose kalnuose buvau seniai, bet jie tiesiog apsigyveno manyje ir nulėmė daugelį mano romanų puslapių. Nebūtų buvę Pamyro Altajaus, nebūtų ir kalnų mano knygose „Tolima erdvė“, „Maša, arba Postfašizmas“. Naujausio romano „Dangaus valdovai“ veiksmas taip pat daugiausia vyksta laukinėje gamtoje, kur žmogui priešpriešinamos kalnų viršūnės ir ereliai… Keliavau iki Uzbekijos, Šohimardono, iš kur kelioms savaitėms išėjau į kalnus. Apačioje – apie 40 °C karščio. Melionai, arbūzai, uzbekiškas plovas, gultai-stalai, ant kurių sėdi parietęs kojas ir valgai. Pasisotinęs gali čia pat pagulėti ant spalvotų pagalvių. Paskui kopi į kalnus ir jauti, kaip darosi vis šalčiau, matai, kaip keičiasi flora ir fauna. Prie perėjos naktį palapinėje drebi nuo šalčio, nes lauke – apie nulį. Dienų dienas lipi į viršų, bet greitai nusileidi į vasarą, į gėlių ir egzotinių medžių, kuriuose gieda nematyti rojaus paukščiai, oazę. Kai pakeli galvą į kalnus, netiki, jog buvai ten. Galiausiai supranti, kad kalnuose likai amžiams.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų