(Asmeninio archyvo nuotr.)

Pareiškimai ant krūtinės

Pareiškimai ant krūtinės

Ernestas Parulskis žvelgia į archyvinius siužetus, kuriuose atlapą puošiantys ženkliukai reiškė ironiją, susižavėjimą ar pasipriešinimą.

Žmonių ir įsegamų ženkliukų santykių kaitą galima išskaidyti į tris chronologines grupes. Pirmoje grupėje, nuo vėlyvos kūdikystės iki vėlyvos vaikystės (arba ankstyvos paauglystės), ženkliukai atsiranda ir dingsta nesistemiškai, kartais – dėl vaiko įgeidžio, kartais – dar kažkaip. Sistema susiformuoja tuomet, kai antros grupės žmogui sukanka maždaug dešimt metų, ir baigiasi vėlyvoje paauglystėje, kurios tiksli finalinė riba nefiksuojama. Tokiam nešiotojui ženkliukai jau atlieka įvairias funkcijas: jie gali tapti priklausymo grupei įrodymu (skautai), stiliaus elementu ar socialinio vaidmens statuso įrodymu („pankas“, „linksmintojas“ ir pan.) arba pasiektų iššūkių registracija – na, pavyzdžiui, ženkliukai su aplankytais miestais ant kuprinės. Tradiciniai suaugusieji (nuo, sakykime, 30-ies iki mirties) ženkliukų nenešioja, o jei įsisega ir patenka į trečią grupę, tai dažniausiai būna vertybines nuostatas demonstruojantys ženkliukai (pavyzdžiui, Vytis švarko atlape) arba klubinės ar profesinės priklausomybės ženklai su logotipais.

Ženkliukai yra viena gausiausių pasiūlų vintažinių artefaktų kategorijoje. Mano tyrimas rodo, kad vienas žmogus per jau aprašytų trijų ciklų eigą gauna vidutiniškai penkiolika ženkliukų, kurių nė vienas neišmetamas. O ir kodėl juos mesti? Vietos jie neužima, akies neerzina, net atvirkščiai – džiugina. Visi ženkliukai galiausiai visuomet nugula rečiau atidaromuose stalčiuose, dėžutėse nuo batų su kitomis suvenyrinėmis smulkmenomis ar didelių dėžių dugnuose su įvairiais keistais daiktais. Kai kurie iš jų šviesą vėl pamato tik sendaikčių turguose, o retesni patenka į specialias parduotuves ar nišinius aukcionus – retkarčiais pasiekia net keturženkles sumas ir šitaip iš vintažo grupės peršoka į kolekcionavimo elitą. Ir, žinoma, gana daug ženkliukų turi intriguojantį, kartais net detektyvinį kontekstą.

 9-oji vidurinė mokykla Vilniuje garsėjo ypač griežta drausme, todėl mokiniai ją vadino IX fortu.

Ženkliukus vėl prisiminiau (intensyvus santykis su jais man baigėsi pirmojo ciklo pabaigoje) prieš kelerius metus, kai knygoje „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ („Baltos lankos“, 2011 m.) perskaičiau trumpą epizodą iš Eucharistijos bičiulių ratelio veiklos. Šį būrelį, pirmą kartą KGB užfiksuotą 1974 m., istorikai vadina katalikinio pasipriešinimo sąjūdžio dalimi sovietinėje Lietuvoje. Nelegalaus būrelio veikloje dalyvavo pasauliečiai, savo priklausymo grupei simboliu pasirinkę ženkliuką su koplytstulpiu. Ženkliukus jie nusipirkdavo paprasčiausiose suvenyrų parduotuvėse.

Mane visuomet domino disidentavimas Sovietų Sąjungoje legaliomis priemonėmis, tad nedelsdamas nėriau į Eucharistijos bičiulių būrelio ženkliuko paieškas. Gana greitai aptikau įtemptą žinutę, paskelbtą 1975-ųjų „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“. Leidinyje anoniminis informatorius rašė, kad „…panašiai buvo prieš kelerius metus pasielgta su metaliniais ženkliukais, kuriuos gamino viena „Dailės“ įmonė. Juose buvo atvaizduotas senovinis lietuviškas koplytstulpis. Žmonės noriai šiuos ženkliukus pirko ir segėsi prie krūtinių. Vieną dieną atėjo įsakymas surinkti juos iš visų kioskų ir sunaikinti.“

Istorija pradėjo virsti puikiu siužetu, man tetrūko rasti patį ženkliuką. Nebuvo lengva. Galėjau tik žodžiais atpasakoti, ko ieškau, tad sendaiktininkai ir kolekcionieriai tepasiūlydavo pačiam perversti nesibaigiančias porolono paklodes su prisegtais ženkliukais. Supratau, kad man reikia rasti vaizdą, ir pradėjau tikrinti įvairiausiuose šaltiniuose gana šykščiai paminėtų Eucharistijos būrelio narių pavardes, galiausiai man pasisekė. „Vikipedijoje“ straipsnį apie partizaną, disidentą ir politinį kalinį (bei Eucharistijos būrelio dalyvį) Mečislovą Jurevičių iliustravo kokybiška ir ryški, maždaug 1977 m. studijoje daryta nuotrauka, kuriai disidentas pozavo su dviem legaliais nepaklusnumo simboliais – tautine juostele vietoj kaklaraiščio ir ženkliuku su koplytstulpiu atlape. Kai turėjau nuotrauką, labai greitai radau ir originalą – jį man padovanojo bendradarbis.

Beieškodamas koplytstulpio viename sendaikčių turguje suradau mane pritrenkusią dėžutę. Pritrenkė, aišku, jos turinys. Dėžutėje buvo trys Lenkijos Liaudies Respublikos meistrų pagaminti ženkliukai su ABBA nuotraukomis. Prisiminiau, kad tais pačiais metais, kai Eucharistijos bičiulių būrelio nariai segėsi savo grupės simbolius, kita daug gausesnė visuomenės grupė – vyresnių klasių mokiniai – svajojo gauti populiarumo piką pasiekusios švedų grupės suvenyrų, iš kurių įspūdingiausiai atrodė lenkiški ženkliukai, mano rasti dėžutėje. Anuomet mokyklų koridoriuose vyko gana intensyvi prekyba (kramtomoji guma, plokštelės, magnetofonų juostos ir kasetės su įrašais, plastikiniai maišeliai su užsienietiškais užrašais), bet ženkliukų su ABBA arba iš bėdos bet kurios kitos žinomos grupės vaizdais atsirasdavo retai ir mokinio kišenei jie buvo gana brangūs. Mažamečiai pardavėjai už egzempliorių prašydavo trijų rublių – sumos, šiandien panašios į 30 eurų, ir daugeliui savo meilę popmuzikai tekdavo parodyti pigesniais būdais. Pavyzdžiui, reikėdavo susirasti mokinį, prekiaujantį paveiksliukų kopijomis – nuo pikantiškų kortų iki perfotografuotų plokštelių viršelių.

Beje, tokių nuotraukų albumas rodomas nuo liepos vidurio atnaujintoje Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje ekspozicijoje. Retenybę paskolino Lietuvos fotografijos klasikas Romualdas Požerskis. Man jis papasakojo, kad albumą su perfotografuotomis iš užsienio žurnalų ir plokštelių viršelių grupių nuotraukomis pasidarė sau, o ne parduoti, bet identiškas nuotraukas buvo galima nusipirkti už įkandamas 50 kapeikų. Turint vaizdą, reikėdavo kokiame nors kioske už 30 kapeikų nusipirkti plastikinį ženkliuką su nusiimančiu skaidriu dangteliu, išmesti popieriuką su sovietine propaganda, išsikirpti iš nuotraukos idolo veidą, vėl įsprausti dangtelį – ir viskas, ženkliukas yra. Be abejo, visi matydavo, kad krūtinę puošiantis juodos ir baltos spalvų stiliaus ir kontrkultūros akcentas yra savadarbis, bet pastangos būdavo įvertinamos palankiai.

Besiskųsdamas draugams ir bendradarbiams apie sunkias ženkliukų paieškas išgirdau daug kitokių (ir panašių) istorijų apie įvairias sistemos erzinimo taktikas sovietmečiu. Labiausiai sužavėjo pasakojimas apie Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos, sovietiniais laikais – 9-osios vidurinės mokyklos, mokinių nuotykius. 9-oji vidurinė mokykla Vilniuje ir visoje Lietuvoje garsėjo ypač griežta drausme, todėl mokiniai ją vadino IX fortu, apeliuodami ne į militaristinį statinio kontekstą, o į jo buvimo kalėjimu ir koncentracijos stovykla istoriją. IX fortas sovietmečiu buvo privalomų ekskursijų objektas, ir kai pasakotojas su klase ten nuvažiavo bei suvenyrų kioske pamatė rūsčiai minimalistinio dizaino ženkliukus su spygliuotąja viela ir užrašu „IX fortas“, sprendimas buvo akivaizdus – visi tuos ženkliukus nusipirko ir dėvėjo nebaudžiami (nėra už ką – ženkliukai legalūs) pačių griežčiausių mokytojų ir net direktoriaus akivaizdoje.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų