Paraštės. Skaitytojų triukšmas

Paraštės. Skaitytojų triukšmas

Skaitymas per daugybę amžių patyrė įvairiausių transformacijų, tačiau didžiausia jų buvo perėjimas nuo garsaus, viešo skaitymo, skaitymo būriu prie privataus, nuošalaus skaitymo ir skaitymo tyliai, sau. Bet šiam privačiam skaitymui vėl iškilo grėsmė.

Marius Burokas. (Vyčio Snarskio pieš.)

Krikščioniškajame pasaulyje skaitymas sau, tylus skaitymas (prie kurio esame taip įpratę ir kuris laikomas norma), pirmąkart tikriausiai paminėtas IV a. Savo „Išpažinimuose“ šv. Augustinas pasakoja, kaip atvykęs į Milaną susitiko su tuomečiu vyskupu šv. Ambraziejumi. Šv. Augustinas rašo, kad skaitydamas šv. Ambraziejus prasmės ieškojo širdimi, bet jo balso nebuvo girdėti, nejudėjo liežuvis.

Garsus skaitymas senovės pasaulyje buvo įprastas dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, dauguma spausdintinių tekstų buvo religiniai, o tokius reikia skaityti balsu, dažnai progiesmiais, palydint ritualiniais judesiais. Garsus skaitymas buvo savotiška kalbos, pašnekesio tąsa, tai buvo mąstymas balsu. Ir to meto rašytojai, kurdami tekstus, pirmiausia atsižvelgdavo į tai, kad jie bus skaitomi garsiai (pabandykite dabar perskaityti sau ir garsiai kokį nors antikinį veikalą originalo ar gimtąja kalba – pajusite skirtumą). Skaitymas buvo daugiau vieša, grupinė veikla nei privati. Įsivaizduokite, koks triukšmas turėjo tvyroti to meto pasaulio bibliotekose, visiems murmant, bambant ir skiemenuojant panosėje. Senovės bibliotekininkai tylos nereikalaudavo (nebent diriguodavo daugiabalsei kakofonijai – bet tai jau fantastinės prielaidos).

Dar vienas dalykas, kurio nebuvo to meto rankraščiuose, manuskriptuose, lentelėse ir pergamentuose, – skyrybos ženklai bei didžiosios ir mažosios raidės. Kam jie reikalingi, jei skaitai garsiai (žinoma, kiek pasitreniravęs, nes vientisą teksto „gyvatę“ iš pirmo žvilgsnio perprasti buvo labai nelengva). Pasak knygos „Skaitymo istorija“ („A History of Reading“) autoriaus Alberto Manguelio, sistemiška, paprastomis taisyklėmis grįsta skyryba atsirado tik VI–VII a. (žinoma, įvairių bandymų buvo nuo antikos laikų).

Tylus skaitymas Vakaruose įprastesnis tapo tik X a. ir pamažu įsigalėjo visame pasaulyje.

Labai įdomu įsivaizduoti tą tylią, daugybę amžių užtrukusią skaitymo evoliuciją: kaip jis traukėsi iš viešųjų erdvių į privačias, kaip plito visuomenės sluoksniuose, kaip įvairėjo rašytiniai tekstai, kaip paplito knyga, kaip pakito skaitomo teksto suvokimas, t. y. kaip skaitymas iš dialogo, viešos kalbos, pagalbinės, atmintį sužadinančios technikos virto vienu pagrindinių informacijos įsisavinimo būdų.

Dabar ši evoliucija vėl pagreitėjo, skaitymas išgyvena vieną svarbiausių lūžių. Žinoma, tradicinei knygai, regis, kol kas tikrai niekas negresia (nors gausybė ekspertų pateikia apokaliptinių pranašysčių apie greitą knygos mirtį).

Įdomu kitkas – skaitytojas vėl paniro į triukšmą, grėsmė kyla ne knygai, o jo vienatvei, ramybei. Ir tą grėsmę, kad ir kaip paradoksalu, sau kelia pats. Ką turiu omenyje? Cituoju Peterį Damieną iš populiaraus knygų tinklaraščio bookriot.com: „Pastaruoju metu mane supa žmonės, kurie skaito tiek daug, taip greitai ir kalba apie tai, ką perskaitė, pačiuose įvairiausiuose interneto puslapiuose ir tinkluose, <…> lėtas skaitymas man ima atrodyti kaip negalia, o ne kaip malonumas.“

Taip, kalbu apie tylų, bet nuolat mūsų gyvenime girdimą socialinių tinklų gaudesį ir triukšmą, nuolatinį raginimą ir timpčiojimą už rankovės – greičiau, daugiau, būtinai pasidalyk. Tai nesibaigiančios lenktynės, jautresniam ir į internetinį socialinį gyvenimą linkusiam įsitraukti žmogui nepaliekančios galimybės įsigilinti į knygą (ir, žinoma, į realųjį gyvenimą).

Lėtas skaitymas vėl reikalauja valios pastangų, sąmoningos atskirties, ramybės.

Dabar dažnai susigriebi lekiantis per knygas. Jei esi prisijungęs prie kokio nors socialinio knygoms skirto tinklo (garsiausias jų – goodreads.com), knygų tinklaraštininkų bendruomenės (nes žmogus – socialinis gyvūnas, jam įgimta dalytis), skaitai tam, kad parašytum recenziją, atsiliepimą, įkeltum citatą, įvykdytum sau sugalvotą, dažniausiai absurdišką užduotį – per mėnesį perskaityti tiek ir tiek knygų, tuos ir tuos autorius, padėti varnelę prie visų paties susidaryto privalomų perskaityti knygų sąrašo punktų.

Taip jautiesi nuolat abejojantis: kokybė ar kiekybė? Knygų naujienos, kurias tau nenuilsdamas siūlo internetas ir socialiniai tinklai ar seniai savo eilės laukiantis storas geras romanas (kurio nemini tavo socialinių tinklų draugai, bet kurį nori perskaityti pats)?

Nenuostabu, kad nuo socialinių tinklų kartais bėgama į viešumą, kur galima tyliai skaityti (skamba keistai, bet taip jau yra). Žmonės kavinėse, baruose ir klubuose rengia tylaus skaitymo vakarėlius, kur tiesiog pasiimi gėrimo, atsisėdi, kur patinka, ir skaitai (bendrauti nebūtina ir nepatariama, visi mobilieji telefonai ir kiti įrenginiai skaitant turi būti išjungti).

Lėtas skaitymas vėl reikalauja valios pastangų, sąmoningos atskirties, ramybės. Interneto epochoje visi išmokome skaityti iš naujo: greit, peršokdami eilutes, išgriebdami paskirus sakinius, nebaigdami teksto, blaškydamiesi nuo vieno straipsnio prie kito. Vis vejamės bangą, žarstome žodžių smėlį, leidžiame prasmei tekėti pro pirštus. O reikia sustoti, atsijungti, įsitaisyti kamputyje nors valandai. Surenkite skaitymo atostogas – kelios valandos per savaitę tebūnie skirtos tik knygai. Ir niekam daugiau.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų