Marius Burokas (Vyčio Snarskio pieš.)

Paraštės. Rašytojas ir buitis

Paraštės. Rašytojas ir buitis

Žinomas anglų literatūros kritikas ir rašytojas Cyrilas Conolly yra pasakęs, kad „geram menui nėra rimtesnio priešo nei koridoriuje stovintis vaikiškas vežimėlis“.

Marius Burokas (Vyčio Snarskio pieš.)

Ar tikrai taip? Ar neplautos lėkštės, vaikai, šuo, žuvytės, užsikimšęs kanalizacijos vamzdis ir sugedusi skalbyklė tikrai yra didžiausi įkvėpimo ir susikaupimo priešai?

Rašymas, ypač jei esi prozininkas, reikalauja didžiosios dalies tavo dėmesio ir energijos. To paties reikalauja ir vaikai. Kaip suderinti kūrybą ir vaikų auginimą, ar tikrai vaikai – tai prarasta galimybė parašyti geresnį romaną ar užbaigi eilėraščių knygą? O gal kaip tik jie yra papildomas gyvenimo džiaugsmo ir kartu įkvėpimo šaltinis?

Yra daugybė žinomų autorių, kurie neturėjo vaikų, ir yra ne mažiau garsių rašytojų, kurie jų susilaukė, ir dažnai ne vieno. Šių kūrėjų net nevardysiu. Kas iš to, kad žinosite jų pavardes? Recepto, kaip rašyti turint ar neturint vaikų, kamuojamam buities rūpesčių ar laisvam nuo jų, jie vis tiek neturi. Žinoma, įprastus darbus (nuo 8 iki 17 val.) dirbantys žmonės mano, kad rašytojas – puikiausia profesija auginti vaiką: lanksti dienotvarkė, dažniausiai sėdi namie, tau lengviau reaguoti į netikėtas situacijas ir įvykius (o tokių, auginant vaikus, nutinka kas savaitę, jei ne kasdien). Tik tie įprastus darbus dirbantys žmonės niekada nėra rašę romanų.

Kitas dalykas toks, kad Lietuvoje iš rašymo tikrai nepragyvensi, tad rašytojas dar privalo pasirūpinti ir pinigais, vadinasi, turėti pastovų darbą arba papildomai dirbti namie vertėju, redaktoriumi, žurnalistu. O jau tada, kiek to laiko lieka po visų darbų ir rūpesčių, rašyti. Negana to, tave vis gnybteli pavydo kirminėlis išgirdus, kad toks ar anoks rašytojas išvažiavo mėnesiui ar pusmečiui į Austriją, Švediją ar kur kitur, į rašytojų rezidenciją, ramiai kurti. Tu, vaikų turintis rašytojas, dažniausiai sau to leisti negali, jei turi nors kruopelę sąžinės ir užuojautos, palikti vyro ar žmonos vargti vieno ir prižiūrėti visos šeimos.

Tiesa, tradicinėje visuomenėje, – o mūsiškė šiuo požiūriu vis dar yra itin tradicinė ir patriarchalinė, – vyrui rašytojui ne visai korektiška svarstyti šiuos klausimus, nes jo pozicija automatiškai yra geresnė. Į vyrą rašytoją vis dar žvelgiama kaip į „tikrą“ rašytoją, kuriam lengviau išsisukti ir išvengti vaikų priežiūros, namų ūkio darbų. O moteris rašytoja, ypač susilaukusi vaikų, turi jais rūpintis, atrodyti gerai, nesiskųsti ir dar gerai rašyti. Startinės pozicijos vis dar nėra lygios ir, deja, niekada nebuvo.

Tačiau viskas po truputį keičiasi: tėčiai eina vaikų priežiūros atostogų, mamos nesileidžia, kad joms užkrautų visutėlius vaikų priežiūros ir namų ūkio darbus. Padėtis gerėja, bet problema, kaip rasti laiko rašyti, išlieka.

Atėjo kompromisų metas, ir laikas iš bohemiško, iki pietų miegančio, su kompanijomis besišlaistančio literato (juk tokie tie rašytojai visuomenės sąmonėje, ar ne?) virsti atsakingu human being.

Ką tenka keisti rašytojams tėčiui ar mamai? Visų pirma, itin kruopščiai planuoti laiką (cha cha – vaikai yra visų planavimo maniakų siaubas ir didžiausias netikėtumų šaltinis), visų antra, tas minutėmis virtusias valandas išnaudoti kuo taupiau ir intensyviau. Jei turėjai tris valandas apmąstyti vieną ar kitą personažo elgesio aspektą ar sugalvoti paskutinę eilėraščio eilutę, tai dabar tam turi pusvalandį – kol vaikai žiūrės filmukus. Arba dešimt minučių – kol jie valysis dantis.

Ir nesinervinti, nes vis tiek nieko nebepakeisi. Atėjo kompromisų metas, ir laikas iš bohemiško, iki pietų miegančio, su kompanijomis besišlaistančio literato (juk tokie tie rašytojai visuomenės sąmonėje, ar ne?) virsti atsakingu human being. Plauti indus (o tai gali tapti savotiška meditacija – paklauskite apie indų plovimą rašiusio poeto Donato Petrošiaus), valyti dulkes, taisyti buities rakandus, vesti vaikus pasivaikščioti, pirkti drabužius, o svarbiausia – nuolat automatiškai viską kur tik pasieki tvarkyti ir dėlioti į vietas. Na, ir, žinoma, atsisakyti to, atsisakyti ano, mažiau sėdėti internete, daugiau – prie rašomojo stalo (patarimas itin tinka ir bevaikiams rašytojams).

Trumpai tariant, universalių ir 100 procentų veikiančių patarimų nėra. Vis tiek bus žmonių, kurie, pasirinkę rašytojo karjerą ir atsisakę visų šeimyninio gyvenimo vargų ir džiaugsmų, daugumos buities rūpesčių, turėdami marias laiko kūrybai, taip nieko gero ir neparašė. O esama puikių rašytojų, kurie turi krūvą vaikų, namą (taip pat reikalaujantį nuolatinio dėmesio), augina gyvūnų, turi daržą ir dar randa laiko rašyti. Ir rašo gerai. Antžmogiai. Supermenai ir supervimenės. Pats pažįstu keletą tokių, pagarbiai sveikinuosi.

Galų gale, vaikai užauga, išeina iš namų, ir jei jūs dar gyvas, sveikas ir nepraradote talento ar noro rašyti, galite atsigriebti: pulti važinėti į kūrybos namus, pagaliau baigti tą 800 puslapių romaną, susitvarkyti asmeninį archyvą… Bet jums greičiausiai norėsis gulėti ant sofos. Arba kasdieną skambinti vaikams ir jiems įkyrėti nuolatiniais klausimais „kaip sekasi“. Juk pasiilgsite jų, tiesa?

O iš patirties galiu pasakyti tik tiek: keletą gražiausių (mano manymu) eilėraščių parašiau galvodamas apie savo vaikus. Jų dėka tapau pastabesnis, protingesnis ir jautresnis. Ačiū jiems.

P. S. O dabar, vaikai, eikite pažaisti kuo nors, man reikia šį tą parašyti. Ir pabūkite tyliai nors dvidešimt minučių… Ai, tiesa, tą perdegusią lemputę pakeisiu ryt. O sieną… sieną nudažysiu gal pirmadienį ar po savaitės.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų