Paraštės. Rašytojai ir girtuokliai

Paraštės. Rašytojai ir girtuokliai

XX a. antrojoje pusėje žodžiai „rašytojas“ ir „girtuoklis“ ar „poetas“ ir „girtuoklis“ paprasto žmogaus sąmonėje buvo tapę beveik sinonimais.

(Vyčio Snarskio pieš.)

Kūrėjai gėrė kaip žuvys, iki žemės graibymo, iki baltų arklių, kol žemelė apsivers. Rašytojų sąjungos kavinė „Suokalbis“ kas vakarą būdavo sausakimša.

Tačiau po 10–20 metų viskas staiga pasikeitė. Blaivus rašytojas, negeriantis rašytojas, galų gale saikingai alkoholio vartojantis rašytojas tapo įprastu reiškiniu. Kodėl taip nutiko? Ar pasikeitė kūrėjų, o gal ir tam tikros visuomenės dalies suvokimas?

Pamėginsiu apie tai diletantiškai (nesu nei priklausomybių specialistas, nei psichologas) pasvarstyti. Visų pirma, ar rašytojai tikrai gėrė ir geria daugiau už kitas visuomenės grupes? Norėtųsi atsakyti: „Baikit, nemanau!“ Bet negaliu, nes neaišku – juk niekas nerengė jokios viešai prieinamos statistikos. Sovietmečiu ir nepriklausomybės pradžioje tikriausiai taip – rašytojai girtuokliavo kaip reikiant. Bet lygiai taip pat alkoholio vartojo inžinieriai, statybininkai, mokslininkai ir kitos visuomenės grupės. Dabar šis skaičius smarkiai sumažėjo, ir tai akivaizdžiai matyti ypač literatūriniame gyvenime.

Kodėl rašytojai svaiginasi? Priežasčių esama įvairių. Viena jų – pigus ir greitas būdas pasiekti tam tikrą sąmonės būklę, pagreitinti ar iškreipti mąstymo ir suvokimo procesus, taip siekiant atverti šį tą naujo, įprastus dalykus pamatyti kitu kampu. Deja, tas būdas virsta įpročiu, rutina, o vėliau ir sunkiu alinančiu darbu, kuris išstumia patį rašymą.

Kita priežastis – nugalėti scenos, numatomos skaitytojų minios, balto popieriaus lapo baimę. Anglų rašytojas Martinas Amisas (pats užkietėjęs girtuoklis) savo prisiminimuose teigė: „Literatūrinio alkoholizmo priežastimi gali būti tam tikra perkelta scenos baimė. Publika rašytojui lieka nematoma, bet jei jis išties geras, tuomet puikiai ir nuolat tą publiką jaučia, o labiausiai tada, kai ši laukia, kada kūrėjas pagaliau parašys pirmą puslapį.“ Vėliau priduria: „Tas, kuris rašo gerdamas, o ne prieš vartodamas alkoholio ar po to, dažniausiai yra prastas rašytojas.“

Jis teisus. Galiu tai iliustruoti tik vietiniais ir man žinomais pavyzdžiais: nė vienas iš mano pažįstamų autorių niekuomet nesakė, kad rašo gerdamas – visi kaip vienas tvirtino kuriantys prieš ar jau po – pagiringi. Ak, tos pagirios! Kai nervai jautrūs, paviršiuje, kai viskas skaudu ir apnuoginta, suprantu, kodėl nemažai autorių, net ir kęsdami pagirias, iki tam tikros ribos jas laiko produktyvia būsena. Kita vertus, prisiminkime garsiąją Ernesto Hemingway citatą: „Rašyk girtas, redaguok blaivas.“

Apie gėrimą, girtuoklystę ir kitus dalykus lietuvių literatūroje prirašyta daug, tačiau kas nutinka atsisakius alkoholio?

Išleidžiama nemažai prisiminimų, dienoraščių, memuarų, tačiau kol kas nežinau nė vienos lietuvių autorių knygos, kurioje kas nors būtų sąžiningai prisipažinęs, kaip „pylė į lempą“, o vėliau metė, kaip jam sekasi gyventi. Atvirų ir skaudžių, gerai parašytų tokio pobūdžio prisiminimų nėra. Tačiau šio žanro literatūros gausu Vakaruose, vien mano mėgstami amerikiečiai yra išleidę krūvas knygų.

Kodėl taip yra? Atsakymas paprastas – buvimas alkoholiku, girtuokliu vis dar suvokiamas kaip stigma, gėda. Esi „chronius“ – pats kaltas. Žinoma, požiūris jau senokai keičiasi – esama gausybės anoniminių alkoholikų bendrijų, visuomenė atviriau šneka apie šią ligą. Bet, kaip ir visada, linkstame į isteriją ir populizmą – du dalykus, kurių geras rašytojas vengia kaip maro.

Gerai bent tiek, kad girtavimas literatūriniame pasaulyje jau nesuvokiamas kaip šaunus pomėgis. Žinoma, kartais pasiilgstama „senų gerų“ bohemiškų laikų, beprotiškų nuotykių ir pridarytų nesąmonių, bet tai kaip išaugti vaikiški bateliai, netyčia atrasti palėpėje, – ūžteli sentimentalumo gūsis ir praeina.

Kurti blaivam reikia mokytis. Kartais tenka mokytis rašyti iš naujo, tarsi nė nebūtų buvę nei tų metų, nei ankstesnių knygų.

Blaivėjimo procesas – kaip lavina: tereikia, kad kas pirmas žengtų svarbų žingsnį ir mestų gerti. Kurį laiką jis jaučiasi labai neįprastai: laisvas, šviesia galva, bet vienas ir vienišas kaip pirštas. Vėliau pamato, kad tokių yra daugiau. O ir įkliuvę į alkoholizmo pinkles ima dairytis į jau išblaivėjusius – jei jiems pavyko, jei jie ir blaivūs teberašo, gal ir aš galiu?

Kurti blaivam reikia mokytis. Kartais tenka mokytis rašyti iš naujo, tarsi nė nebūtų buvę nei tų metų, nei ankstesnių knygų.

Metęs gerti rašytojas staiga suvokia, kad žaidimo sąlygos pasikeitė: jis nebeturi ne tik prakeiksmo, bet ir, pripažinkime, šiokio tokio pagalbininko: niekas nesušvelnina kampų, nepastato matinio stiklo tarp vidinių demonų ir įdėmaus žvilgsnio. Niekas nesutepa įkvėpimo durelių vyrių, nepakiša pagalvėlės. Pasikeitė ir atsakomybė, vidinis cenzorius taip pat gyvas kaip niekad.

Kita vertus, jei nesugebėsi kurti blaivas – anoks tu rašytojas. Juk dauguma vis dėlto rašo ne todėl, kad girtuokliauja, o nepriklausomai nuo to.

Baigdamas pridursiu tik tiek – nesiūlau ir net nenoriu, kad visi rašytojai staiga atsisakytų svaigalų. Ir tikėtis naivu, net neįmanoma.

Galų gale, skaitytojams, tai nematomai publikai, kurios bijodamas dažnai taurelės griebiasi rašytojas, labiausiai rūpi jo sukurtas romanas, apsakymas ar eilėraštis. O ne parašymo aplinkybės.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų