Paraštės. Naujoji TV literatūra

Paraštės. Naujoji TV literatūra

Dar prieš septynetą metų Salmanas Rushdie pastebėjo, kad „televizijos serialai yra naujoji literatūra“.

Marius Burokas (Vyčio Snarskio pieš.)

Ir iš tikrųjų aukso amžių išgyvenantys TV serialai tampa naująja vizualiąja literatūros forma. Jos šaknys, žinoma, slypi literatūroje, didžiuosiuose XIX a. romanuose. Prisiminkime kad ir Charlesą Dickensą, kurio romanų tekstai buvo skyriais skelbiami spaudoje, laukiami ir skaitomi gausybės žmonių. Kiekvienas tokio romano skyrius būdavo it savarankiškas nedidukas kūrinys, kuris baigdavosi netikėčiausioje vietoje, ties įtampos kupinu siužeto posūkiu, ir taip tarsi įsmeigdavo skaitytojui į sąmonę kabliuką, versdavo laukti tęsinio. Pažįstama, tiesa, serialų žiūrove?

Dabar didžiausio atgarsio sulaukia būtent romanus savo siužetu, sudėtingumu ir daugiaplaniškumu atkartojantys televizijos kūriniai. Kino filmas vis dėlto yra labiausiai ribojamas laiko. Jis dabartiniam įgudusiam TV serialų žiūrovui atrodo neišsamus ir per trumpas. Čia slypi ir klasta: TV serialų išlepintas žiūrovas dažnai nebemoka mąstyti kino žiūrėjimo kategorijomis. Kinas jam lieka tik kaip visiška pramoga, klasikos paveldas arba kaip meno kūrinys, bet toli gražu ne kaip istorijų pasakojimo terpė.

Romanus primenantys TV serialai labiausiai suklestėjo naujųjų technologijų laikais, įsigalėjus srautiniam vaizdo siuntimui. Viskas turbūt prasidėjo nuo dviejų legendinių serialų „Blakės“ („The Wire“, 2002–2008 m., 5 sezonai) ir „Sopranai: mafijos kronikos“ („The Sopranos“, 1999–2007 m., 6 sezonai). Būtent šie serialai masinio žiūrovo sąmonėje įtvirtino pasakojamojo serialo žanrą, išmokė žiūrėti šiuos vaizdinius romanus.

TV serialų išlepintas žiūrovas dažnai nebemoka mąstyti kino žiūrėjimo kategorijomis.

O dabar tų serialų pasipylė tiek, kad net juos rydamas (yra net terminas „binge-watching“, kai serialas žiūrimas vienu atsikvėpimu, žiūrovas dalyvauja savotiškame, kartais net kelias paras su miego pertraukomis trunkančiame žiūrėjimo maratone) visko, kas geriausia, pamatyti nespėji. Tuo šie serialai taip pat primena skaitymą – juk ne vienas esame ryte prarijęs kokį itin sudominusį romaną, atsisakydami miego, darbo, šeimos ar kitų dalykų.

Yra nemažai originaliu scenarijumi paremtų serialų, bet tiek televizijos, tiek režisieriai dabar pamėgo žinomų literatūros kūrinių ekranizacijas ir interpretacijas. Vien šiemet tokių pasirodė daugiau nei tuzinas. Iš naujesnių paminėčiau „Amerikos dievus“ pagal Neilo Gaimano romaną, „Tarnaitės pasakojimą“ pagal Margaret Atwood antiutopiją, taip pat „Šerloką“.

TV režisieriai perima romano kūrimo metodus: įveda pasakotoją – kai ekrane vystomus įvykius, jų priešistorę komentuoja balsas; skirsto TV pasakojimą į skyrius net grafiškai naudodami knygos ar popieriaus lapo elementus. Per pastaruosius keletą metų TV režisieriai ir scenaristai įgudo su literatūrine medžiaga elgtis dar laisviau – dažnai aklai nebesekama siužetu, nesistengiama kruopščiai jo atkurti, romanas tampa improvizacine medžiaga režisieriui, aikštele jo gabumams skleisti. Taip gimsta patys keisčiausi ir įdomiausi dalykai – serialai, kurių veiksmas tęsiasi jau romanui pasibaigus; serialai, kurių naujas sezonas išeina anksčiau, nei gerbėjų itin laukiamos knygos tęsinys (prisiminkime George’o R. R. Martino „Ledo ir ugnies giesmės“ romanų sagą, kurios rašytinį veiksmą jau aplenkė TV serialas „Sostų karai“).

Svarbiausia, kad serialų režisieriai stengiasi savo kūriniui suteikti unikalų balsą ir braižą – taip visada elgiasi grožinės literatūros autoriai. Kai kurie garsesni TV serialų kūrėjai ir scenaristai iš to braižo jau puikiai atpažįstami: Bryanas Fulleris, Damonas Lindelofas, Vince’as Gilliganas ir kiti.

Serialas vis dėlto ne romanas, jo likimas labiau priklauso nuo daugelio dalykų: TV prodiuserių, reitingų, reklamos, aktorių kaprizų, mirties, sutarčių, režisierių užgaidų. Tai – milžiniška mašina, savo apimtimi ir įtrauktų asmenų skaičiumi viršijanti tiek leidykloje vykstančius procesus, tiek autoriaus darbą. Juk autorius yra vienas. Parašęs pirmą romano sakinį jis tikrai nežino, kuo kūrinys baigsis ir kur jį nuves.

Įdomu, kiek tas aukso amžius tęsis, kaip keisis TV serialų struktūra ateityje, kiek jie remsis literatūra ir koks bus TV ir literatūros ryšys. Kitas klausimas – ar šitie dalykai keičia pačią literatūrą? Ar esama autorių, kurie sąmoningai konstruoja pasakojimą, kur nors smegenų kamputyje tikėdamiesi jo ekranizacijos? Žinoma. Literatūra taip pat skolinasi iš visur. Paryškintas pasakojimo vizualumas, kapotas montažas, pasakojimo seriališkumas – jau yra literatūros bruožai.

Į šiuos pasvarstymus sąmoningai neįtraukiau lietuviškų pavyzdžių. Nes jų beveik nėra – keletas literatūros ekranizacijų sovietmečiu, saldūs serialai ir „naisių vasaros“ nesiskaito. O juk turime tiek ekranizuotinos medžiagos: istorinės, tarpukario (visiškai neišnaudotas tarpukario Kaunas), sovietmečio, net dabarties. Nebūtina išsyk kurti didžiulio biudžeto reikalaujančių epopėjų (jų ir nėra iš ko kurti), pakaktų mažų serialų (tai, kas angliškai vadinama miniserialais – 4–8 epizodai). Kuklių, bet padarytų išradingai ir talentingai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų