Marius Burokas (Vyčio Snarskio pieš.)

Paraštės. Literatūra kaip rašytojo protestas

Paraštės. Literatūra kaip rašytojo protestas

Nors esame linkę rašytojus vaizduoti kaip nutolusius nuo gyvenimo, atsidavusius kūrybai ir ieškančius kažko aukštesnio, pamirštame, kad kūrėjai gyvena visuomenėje, yra socialūs (daugiau ar mažiau), jiems taip pat rūpi politika, pinigai, žmonių padėtis ir kiti žemiški dalykai.

Marius Burokas (V. Snarskio pieš.)

Kita vertus, gera literatūra visų diktatūrų ir represinių organizacijų visada laikyta pavojinga, suvokiama kaip maišto kurstytoja, įrankis revoliucingai ar pažangiai nusiteikusiųjų rankose. Todėl knygos buvo draudžiamos, deginamos, o rašytojai tremiami, žudomi, sodinami į kalėjimus ir tildomi.

Visa tai yra žinoma istorija, visa tai vyksta dabar. Nepraeina nė mėnuo, kad koks nors rašytojas nebūtų kur nors pasodintas už grotų, o jo knygos išimtos iš knygynų ar bibliotekų. Paprastai mes, ramesniojo pasaulio piliečiai, apie tai sužinome iš tarptautinės PEN organizacijos siuntinėjamų peticijų – socialinių tinklų pilietiškumo genami jas pasirašome ir pamirštame. Visa tai vyksta ten, kažkur, kitiems žmonėms. Bet tas „ten“ ir tas „kažkur“ visada ateina ir į tavo, mano, mūsų namus. Ypač jei nieko nedarai.

O ką rašytojas gali daryti? Kaip prozininkas ar poetas reaguoja į lūžius, sukrėtimus, rinkimus ir panašiai? Pastaruosius keliolika metų (terorizmas, ekonomikos krizė), o ypač pastaruosius porą metų (breksitas, rinkimai JAV, pabėgėlių krizė), rašytojai susiduria su vis didėjančiais iššūkiais, į kuriuos nereaguoti neįmanoma.

Nekalbėsiu apie tai, ar kūrėjas turėtų eiti į streiką, mitingą ar piketą – tai yra jo kaip piliečio pasirinkimas. Rašytojai paprastai yra individualistai, neturi profsąjungų, o jų sąjungos dažnai būna visuomeniškai silpnos arba nominalios dėl tos pačios priežasties. Manau, kad rašytojas turėtų (bet ne privalėtų) jungtis prie kultūros darbuotojų, prie piliečių, kai protestas liečia pamatinius dalykus, ir neišeiti į gatvę neįmanoma.

Įdomiau kitkas – kaip rašytojas į tokius nerimą keliančius pokyčius reaguoja tekstu? Juk jis visada yra (net jei taip anaiptol nemano ir visaip šio vaidmens vengia) visuomenės būklės barometras. Visiškai išgryninto neutralaus rašymo, nuo bet kokio politinio ar socialinio poveikio atribotos literatūros nėra. Tai nereiškia, kad literatūra yra daugiau ar mažiau pajungta ideologijai, tiesiog autorius yra pažiūras ir nuomonę turintis žmogus.

Senieji J. Erlicko tekstai, kuriuose gausu absurdo, nesugebėjimo susikalbėti ir pašaipos iš nuvalkiotų elgesio formų, vis dar aktualūs, tik kas juos dabar skaito ir atsimena?

Rašytojai į visuomenės pokyčius reaguoja satyra, poezija, romanais, apsakymais, esė. Vieni šių kūrinių – trumpalaikiai it drugeliai, kiti iš tikrųjų padeda sukelti mąstymo pokyčius, virsta klasika (Jonathano Swifto „Guliverio kelionės“, Karelo Čapeko „Karas su salamandromis“, Uptono Sinclairio „Džiunglės“, Johno Steinbecko „Rūstybės kekės“ ir daug kitų).

Užsienio rašytojai jau įprato reaguoti į aktualijas – esama ir visuomenę po breksito vaizduojančių kūrinių (tarkim, tokiu galima pavadinti neseniai lietuviškai pasirodžiusį Ali Smith romaną „Ruduo“), ir romanų, skirtų dabartinių JAV politiniams bei socialiniams pokyčiams. Ta banga labai įvairi ir daugmaž vieninga – nuo polemikos spaudoje iki pilietinės poezijos ir romanų. Žinoma, pastarųjų autoriams sunkiausia – tai daug laiko reikalaujantys, sudėtingi kūriniai, kuriems trumpalaikės realijos dažniausiai tik kenkia. Bet esama būdų tai apeiti – štai iš kur milžiniškas antiutopijų, fantastinių kūrinių populiarumas, į šią formą galima įtalpinti ir kritiką, ir perspėjimą, ir netgi siūlomus sprendimus. Dažnai rašytojai iš anksto nujaučia būsimus pokyčius, ir pasirodę romanai nelauktai tampa itin aktualūs (pakanka prisiminti Margaret Atwood romaną „Tarnaitės pasakojimas“).

Paprastai tokiais laikais prasiplečia ir poezijos laukas. Ji tampa socialesnė, atviresnė, sugrįžta prie ištakų – eilėraščiai ima skambėti kavinėse, gatvėse ir aikštėse. Galima sakyti, kad literatūra – tai ir diagnozė visuomenei, ilgalaikės išvados apie jos būklę ir kartu jos terapija ar net galimi gydymo metodai.

O ką mes? Turime lietuviškos satyros, bet ji arba pasenusi ir nelabai šiems laikams tinkama (nes nepakyla aukščiau jau sudūlėjusių reikalų), arba veikianti tik tam kartui, kaip koks feisbuko įrašas (dabartinių Juozo Erlicko tekstų atvejis). Beje, senieji J. Erlicko tekstai, kuriuose gausu absurdo, puikiai pavaizduoto nesugebėjimo susikalbėti ir pašaipos iš nuvalkiotų visuomenės elgesio formų, vis dar aktualūs, tik kas juos dabar skaito ir atsimena?

Lietuvių literatūra nespėjo apmąstyti ir aprašyti visų mūsų itin audringos praeities „baltųjų dėmių“ – šie procesai kaip tik vyksta ir galbūt todėl literatūra iš akių išleidžia šiuolaikinį pasaulį. Argumentas „viskas dabar taip greitai keičiasi“ negalioja, nes literatūra su laiku gali elgtis kaip panorėjusi: užbėgti jam už akių, jį sustingdyti, grąžinti į praeitį, sumaišyti. Argumentas „reikia rūpintis amžinosiomis vertybėmis, o ne smulkiomis dabarties negerovėmis“ irgi negalioja – prisiminkite, kaip miegantį Guliverį surišo liliputai.

Ir tikrai nereikia visų aktualijų paversti „garo nuleidimu“ socialiniuose tinkluose. Sutinku, šmaikštūs, kandūs, pikti įrašai tam kartui vertingi kaip ir straipsniai bei komentarai spaudoje, bet dar vertingesnė – ypač iš ilgalaikės perspektyvos – literatūra.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų