Paraštės. Kodėl rašytojams reikia rezidencijų

Paraštės. Kodėl rašytojams reikia rezidencijų

Ką daryti, kai gyvenimas, rutina ir šeima taip įvaro į kampą, kad neberandi laiko ne tik susikaupti prie kompiuterio ekrano ar popieriaus lapo, bet ir ramiai apgalvoti kokį nors kūrybinį sumanymą? Kaip rašytojui rasti tylos ir ramybės? Vienas būdų – išvykti į rezidenciją.

                                           Marius Burokas (Vyčio Snarskio pieš.)

Rašytojui kurti nuolat reikia tylos, ramybės, darbingos aplinkos. Laimingi tie, kurie gali dirbti bet kur ir bet kaip. Ir bet kada. Tačiau tokių nedaug, o ir jie kartais palūžta – ima svajoti apie vietą, kur jų niekas niekada nerastų.

Laimingi ir turintys sodybą prie ežero, upės ar miške. Bet ir ten retkarčiais atvažiuoja šeima. Arba reikia prisiskaldyti malkų. Arba nusišienauti pievą. Ir įsisukęs į ūkio darbus nepastebi, kad taip nieko ir neparašei.

Štai todėl protingi, menininkus suprantantys žmonės visame pasaulyje įkūrė daugybę prieglobsčio vietų rašytojams ar kitiems kūrėjams. Rezidencijoje, kuri dažniausiai yra užsienyje, galima pasislėpti nuo tave ėdančių smulkių darbų, pareigų, „deadline’ų“. Rašytojo rezidencija – viena tų vietų, kur tave iš tiesų palieka ramybėje, nes net įkyrūs redaktoriai, viršininkai, leidėjai ir kiti buvimą čia laiko kone šventu. Tai viena kūrėjui priklausančių ir gerbtinų privilegijų. Visi šventai tiki, kad rašytojas ten kuria ir grįš ne tik su rankraščiu, šviežiomis idėjomis, pluoštu eilių ar vertimų, bet ir pailsėjęs, sukalbamesnis.

Pasak vienos kūrėjos, „tradicinės atostogos praranda patrauklumą. Jei galėčiau kasmet praleisti tris keturias savaites rašytojams skirtoje rezidencijoje, nieko daugiau ir nenorėčiau.“

Žinoma, rezidencija nėra vienuolynas ar dykumos atsiskyrėlio būstas – ten paprastai būna nuo keleto iki keliolikos rašytojų, vertėjų, dažnai ir kitų sričių menininkų. Tai nedidelė laboratorija, kur gali užsimegzti keisčiausi ir įdomiausi projektai, netikėtos ir vaisingos pažintys, ilgametės tarptautinės draugystės.

Tiesa, dažnai tenka prisiminti patarlę, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose: kai kuriose rezidencijose rašytojui tenka sudalyvauti skaitymuose, viešame renginyje, parašyti esė dažniausiai apie tai, tarsi mokyklos laikais, „kaip aš praleidau vasaros atostogas“, t. y. kaip man sekėsi rezidencijoje, kokia man iš to buvo nauda.

Dažniausiai rašytojas į rezidenciją atvyksta jau prisikūręs planų, tvirtai žinodamas, ką darys ir ką rašys.

Tiesa, dabar, kai esame ES dalis, rezidencijoms dažniausiai reikia taupyti kaip ir atostogoms – niekas nebelaiko mūsų skriaudžiamais, neturtingais ar politiškai engiamais žmonėmis ir dosniai neapipila stipendijomis, lėktuvų ar traukinių bilietais už dyką ir kitomis gėrybėmis. Todėl kelionė ten dažniausiai kainuoja kaip ir pragyvenimas, jei nesate prašę ir gavę kokios nors vietinės ar lietuviškos paramos arba stipendijos.

Dažniausiai rašytojas į rezidenciją atvyksta jau prisikūręs planų, tvirtai žinodamas, ką darys ir ką rašys. Bet, žinoma, tam ne visada lemta įvykti – vieni taip ir „neatsiblokuoja“, kiti, planavę pailsėti ir paskaityti, rašo kaip apsėsti, treti socializuojasi, ieško naudingų pažinčių ir rašo priešokiais. Ketvirti – dori darbininkai – aria nuo ryto iki vakaro ir dar per naktį: tai, kad jie yra, sužinai iš šviesos lange arba vėlų vakarą netyčia užklumpi bendroje virtuvėje spoksančius į niekur ir žiaumojančius sumuštinį.

Tarp lietuvių autorių populiariausios dvi rezidencijos – Baltijos šalių rašytojų ir vertėjų namai Gotlando saloje, Visbio mieste, ir Latvijoje esantys Ventspilio tarptautiniai rašytojų ir vertėjų namai.

Rezidencija Gotlande iš tiesų magiška – miniatiūrinis jaukus viduramžių miestas saloje, apsuptas sienų ir bokštų. Jame negalima nerašyti, jau antrą ar trečią dieną sėdiesi prie stalo ir iš tikrųjų dirbi. Pati aplinka įkvepia. Greta – Forio sala, kurioje gyveno garsusis režisierius Ingmaras Bergmanas.

Gotlando salai ir ten esančiai rezidencijai galima ilgai giedoti ditirambus ir dėl gamtos grožio, ir dėl architektūros unikalumo, ir dėl puikiai įrengto rašytojų ir vertėjų centro. Tačiau čia svarbiausi du dalykai: visų pirma, ten iš tikrųjų norisi dirbti ir rašyti. Visi su rašymu nesusiję rūpesčiai tučtuojau pasitraukia į antrąjį planą arba iš viso užsimiršta. Juk to ir reikia. Jautiesi, lyg būtum atradęs slaptą įkvėpimo šaltinį. Ne tik įkvėpimo, bet ir darbštumo bei energijos.

Visų antra, tai žmonės, kurie tokius centrus prižiūri, tvarko, organizuoja rašytojų darbą ir laisvalaikį. Jie turi būti ir ūkvedžiai, ir psichologai, ir literatūros žinovai, ir gidai, ir krizių sprendimo specialistai… Kitu atveju rezidencija netenka didžiosios dalies žavesio.

Na, ir paskutinė liūdna mintis: Lietuva – viena šalių, kurioje nėra pastovios rašytojams (tiek savo, tiek užsienio) skirtos rezidencijos. Mes turime nušiurusius, nuo sovietmečio veik neremontuotus rašytojų poilsio namus Nidoje – „Plunksną“, kur galimybės atsidėti kurti menkos, ir tiek. Apie kitas pusiau rezidencijas, pusiau viešbučius, pusiau nežinia ką net nekalbu.

Kodėl? Neaišku. Nėra valios, noro, pinigų. Nėra rišlios kultūros politikos ir supratimo, kad tokios rezidencijos prisideda ne tik prie mūsų rašytojų gerovės, bet ir prie tarptautinio kultūrinio įvaizdžio. Ir atsiperka parašytais kūriniais, bendrais projektais, genialiomis mintimis, pažintimis, geru žodžiu. Tereikia noro ir trobelės prie kokio vaizdingo ežero, bet netoli civilizacijos.

Komentarai

  • Zinot ka, uzsidirbkiti kad ir malkas kapodamas, susimokekit, ir rasykit i sveikata. Ar tie, kur skaito – nesiskaito????Jie, beje, uz jusu kietus virselius ir popieriu permoka OHOHO

  • Ar norėtumėt, kad Jus operuotų visą dieną malkas kapojęs (kad už komunalinius susimokėtų) chirurgas? Tai va, su rašymu panašiai.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų