Marius Burokas (Vyčio Snarskio pieš.)

Paraštės. Kodėl rašytojai vis dėlto dirba rašytojais

Paraštės. Kodėl rašytojai vis dėlto dirba rašytojais

„Na, kaip kūrybėlė? Kaip posmuojasi?“ – kartais pajuokaujam susitikę su kokiu bičiuliu rašytoju. Šiuos klausimus teko nugirsti viename skaitymų iš asmens, kuris rašytojo darbą turbūt suvokia kaip aikštingą įgeidį, tinginystę ar tiesiog keistuoliams skirtą hobį. Deja, ar laimei (priklauso nuo to, ar pats rašytojas savo profesiją suvokia kaip aukojimąsi), yra ne visai taip.

Kultūrinis provincialumas slypi smegenyse. Esame provincialūs tuomet, kai laikome save menkesniais už kitų tautų menininkus.

Marius Burokas (Vyčio Snarskio pieš.)

O kaip yra? Susimąsčiau apie tai skaitydamas dviejų britų poetų Paulo Farley ir Michaelo Symmonso Robertso parašytą esė knygą „Poetų mirtis“ (Death of the poets) – savotišką kelionių knygą po poetų mirties vietas, knygą apie poeto įvaizdį, apie poeto mitologizavimą. Tikrai nenustebsite, jei pasakysiu, kad egzistuoja tam tikras poeto įvaizdis, klišė, trukdanti įžiūrėti žmogų, taip pat savotiškai priverčianti prie jos taikytis ir pačius poetus.

Poetas dažnai įsivaizduojamas kaip tragiška, suicidinė, į depresiją ir alkoholizmą linkusi asmenybė, netinkanti „paprastam“ gyvenimui, šeimai ir panašiai. Poetas privalo kentėti, ir iš tos kančios turi gimti tyri dvasingi kūriniai (spalvas, žinoma, sutirštinu, bet esmė vis dar tokia).

Taip, tokių poetų (o ir prozininkų) yra nemažai, tačiau ne ką mažiau esama autorių, kurie nugyveno ilgus ir (gal kam pasirodys) nuobodžius gyvenimus, turėjo pastovų darbą ir sulaukę garbaus amžiaus ramiai pasimirė savo lovoje. Ir tai nėra išimtis iš taisyklės.

Na, o prozininkai? Daug kas įsivaizduoja juos taip: sėdi prie stalo, namie, svajingai įsikandęs pieštuką, žvelgi pro langą, pagauni mintį, užsirašai, vėl žvelgi pro langą. Na, arba taip: atsisėdi ryte žvalus ir džiaugsmingas prie stalo ir po keleto valandų turi 10 puslapių genialaus teksto (pakartojame tai daugybę sykių, toliau – susižavėjęs leidėjas, šlovė, pinigai).

Dabar visa tai apverskime: dirbi sau, dažniausiai savo namuose (kuriais reikia rūpintis), be pastovios algos, be socialinių garantijų, be apmokamų atostogų ir būsimos pensijos, nežinodamas, ar būsi pripažintas, ar knyga sulauks sėkmės, ar tau sumokės už tavo pastangas, nors prie romano galbūt dirbai ištisą dešimtmetį. Kyla klausimas, kam to imtis?

Galime atsakyti George’o Orwello žodžiais: „Visi rašytojai yra tuščiagarbiai, savanaudiški ir tingūs, tačiau už visų jų motyvų slypi kažkokia paslaptis. Knygos rašymas yra baisi, sekinanti veikla, primenanti ilgos ir sunkios ligos priepuolį. Niekada to nesiimtum, jei tavęs į priekį negintų demonas, kuriam negali nei atsispirti, nei pasipriešinti, nei jo suprasti.“

Ar G. Orwellas mistifikuoja rašytojo darbą? Galbūt, bet nedaug. Iš tikrųjų sunku suprasti, kas verčia rašytoją kurti. Atsakymų yra daug ir visokių, jų sąrašas gerokai viršytų šios kuklios esė apimtį, bet nė vienas neįtikina. Mums, rašytojams, žinoma, malonu būti paslaptingiems, jaustis varomiems į priekį mistiškos jėgos, mūzos, įkvėpimo. Tai šiek tiek pateisina vargus…

Toks darbas. Kai nė velnio nesupranti, kodėl jį dirbi, sunku nešnekėti be patoso…

Nagi, pažiūrėkime, kodėl rašymas kartais laikomas viena pavojingiausių profesijų. Kas gresia rašytojui (visi šie dalykai gal aktualesni prozininkui, o ir bet kuriam „teksto darbininkui“ – vertėjui ir pan.). Visų pirma, rašytojas kiaurą dieną prasėdi prie stalo – jo darbo valandos nėra griežtai apibrėžtos. Tiesa, kai kurie nusistato dienos normą: keletą puslapių, kelis tūkstančius žodžių. Bet jų juk vienu prisėdimu neparašysi. Nemažą laiko dalį prie stalo užima spoksojimas pro langą arba dėbsojimas į sieną. Ne veltui E. Hemingway yra sakęs, kad „sėdėjimas prie stalo augina užpakalį, o ne praplečia sąmonę, todėl aš mieliau rašau stovėdamas“. Galima rašyti ir gulint – kaip M. Proustas ar V. Nabokovas.

Negana to, rašytojai dažnai turi bėdų dėl stuburo ir nugaros, jie kenčia nuo akių nuovargio ir trumparegystės, galvos skausmų, antsvorio, virškinimo sutrikimų, taip pat jiems trūksta fizinio krūvio. Vienintelė mankštinama ir dideles perkrovas patirianti rašytojo kūno dalis yra rankos – nemažai autorių šiais kompiuterių laikais kamuoja tunelinis riešo sindromas, rankų skausmai ir tirpimas.

Ir tai tik fizinio kūno problemos. Rašytojai gerokai labiau linkę į depresiją, psichikos sutrikimus, priklausomybes (ypač nuo alkoholio ir narkotikų) – kaip čia neprisiminsi amfetaminų dietos besilaikiusio, po tris romanus per metus kūrusio Ph. K. Dicko ar garsių girtuoklių (o, jų legionai) Ch. Bukowskio, W. Faulknerio, to paties E. Hemingway’aus.

Rašymas yra vienišas darbas, o rašytojai dažnai laikomi intravertais. Žinoma, ne vienas jų intravertu tapo per prievartą – dėl darbo pobūdžio. Rašytojai linkę sulaukėti, dažnai neturi stabilaus socialinių ryšių tinklo, kartais painioja realybę su jų galvose gyvenančia romano tikrove. O poetai kartais tampa priklausomi nuo eilėraščio rašymo ritmikos ir nuotaikų kaitos: koncentracija, euforija, pasibjaurėjimas, vėl koncentracija, vėl euforija. Kur dar pavydas, graužiantis bežiūrint į sėkmingesnius kolegas (jie, aišku, rašo visokius niekus publikai patenkinti, o tu – genijus).

Vienu žodžiu, kaip pasuksi, būti rašytoju neapsimoka. Iškasęs griovį bent jau gali džiaugtis užbaigtu darbu ir aiškiu užmokesčiu už jį. Baigęs romaną turi krūvą popieriaus su neaiškiomis perspektyvomis, nežinia, ar gausimu atlygiu ir abejotina šlove ateityje. Parašęs poezijos knygą turi dar mažiau…

Bet abiem atvejais žinai, kad tavo darbas anaiptol nebaigtas. Kad tai darysi vėl. Rašydamas bandysi išsiaiškinti (o ir kitiems išaiškinti) ir suprasti dalykus, kurie šiaip jau nėra nei išsiaiškinami, nei iki galo suprantami: gyvenimas, meilė, mirtis, tikėjimas. Bandysi stumti akmenį į kalną.

Toks darbas. Kai nė velnio nesupranti, kodėl jį dirbi, sunku nešnekėti be patoso…

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų