(Fotobanko nuotr.)

Paraštės. Kam reikalingos rašytojų sąjungos?

Paraštės. Kam reikalingos rašytojų sąjungos?

Svarstydamas, apie ką šį kartą parašyti, prisiminiau, kad rašau Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo išvakarėse.

Marius Burokas (Vyčio Snrskio pieš.)

Skamba iškilmingai? Galbūt. Kita vertus, įdomu pasvarstyti, kokia rašytojui, tariamai kraštutiniam individualistui, nauda iš organizacijų? Ką jie susibūrę turėtų daryti? Ar tokia organizacija labiau jiems kenkia ar padeda?

Paprastai rašytojų organizacija veikia kaip savotiška profsąjunga: gina autorių teises, padeda tartis su leidyklomis, keistis patirtimi, organizuoja skaitymus, pristatymus, festivalius ir pan. Galų gale profesionalų susibūrimas naudingas jiems patiems – juk net būdamas rašytoju negali egzistuoti savotiškoje profesinėje tuštumoje. Dauguma rašytojų organizacijų, ypač užsienyje, yra gana laisvo pobūdžio bendrijos ir asociacijos, kai kuriose šalyse jų veikia kelios ar net daugiau, jos susiskirsčiusios pagal profesinius poreikius: tarkim, Detektyvų rašytojų asociacija, Dokumentinės literatūros rašytojų sąjunga arba Rašytojų vaikams asociacija ir panašiai. Taip jie rūpinasi vieni kitais ir dalijasi patirtimi.

Šiek tiek sudėtingesnis paveikslas posovietinėse šalyse. Dauguma XX a. gyvavusių organizacijų buvo pastatytos ant ideologinių pamatų, dažnai rėmėsi partine priklausomybe, suteikdavo nariams įvairių privilegijų ir lengvatų, aišku, mainais apribodavo kūrybos laisvę ir reikalaudavo lojalumo. Disidentams, o dažnai ir įdomiau rašantiems, nepaklusniesiems kelias į tokias organizacijas būdavo užgintas. Na, ir jie patys dažnai su panieka žiūrėdavo į „oficiozinius“ rašytojus.

Sugriuvus santvarkoms ir pasikeitus pasaulio paveikslui (ypač Europoje), žlugo dauguma sąjungų. Visų pirma, pasikeitė požiūris į rašytoją – kažkada buvęs „liaudies balso“ reiškėju, kovotoju su santvarka, disidentu, dainiumi, vos ne šventu žmogumi (tikrąja ar partine prasme), jis virto vienu iš visuomenės sraigtelių – tapo kritiškas, bet neišskirtinis. Ir jo socialinė reikšmė sumenko, dėmesys jam atslūgo. Dabar rašytojas turi tiekti „produktą“ – romanus, pjeses, eilėraščius, – kuris įtiktų vartotojui. Tai labai supaprastintas paveikslas, bet esminį lūžį perteikia.

Kai kas atsimena audringuosius kavinės „Suokalbis“ laikus – iš čia mitas, kad visi rašytojai yra latrai ir niekdariai.

Nemažai Rytų ir Vidurio Europos šalių rašytojų sąjungos skilo į dvi dalis – senąsias su senaisiais kadrais ir naująsias, dažniausiai gana laisvas asociacijas. Tarp jų eina ir tam tikra žmogaus amžiaus riba – į asociacijas paprastai buriasi jaunesni, veiklesni, nepatenkinti esama stagnacija, neveiksnumu ir, jų manymu, pasenusiais veiklos metodais. Tik štai paradoksas – dažniausiai deramai išgyventi ir veikti nepavyksta nei vienai, nei kitai organizacijai: susiskaidžiusi bendruomenė niaujasi tarpusavyje, nepasidalija įtakos zonų, pinigų, skaitytojų, leidyklų. Taip viskas ir pabyra. Rašytojai lieka kas sau. Sudaro, pasinaudojant lietuvių kilmės filosofo Alphonso Lingio terminu, „nieko bendra neturinčiųjų bendriją“.

Lietuvos rašytojų sąjunga šiuo požiūriu gana unikali – ji išliko nesusiskaidžiusi. Senoji organizacija šiek tiek atsinaujino, pakeitė veiklos pobūdį, bet išsaugojo tiek struktūrą, tiek daugumą narių, tiek pastatus.

Žinoma, ji prarado dalį prestižo, įtakos ir žinomumo. Kas dabar plačiojoje visuomenėje žino, ką veikia Rašytojų sąjunga, kokia jos funkcija, kokia iš jos nauda rašytojui ir visuomenei? Beveik niekas. Sąjunga (o ir jos veikla) apaugo įvairiais mitais, barzdotais anekdotais, legendomis.

Kai kas atsimena audringuosius kavinės „Suokalbis“ laikus – iš čia mitas, kad visi rašytojai yra latrai ir niekdariai. Kiti net žino, kur yra XIX a. viduryje pastatyti ir ne kartą perstatyti rūmai, kadaise priklausę grafui Antanui Tiškevičiui, vėliau – kunigaikštienei Marijai Oginskienei, o sovietmečiu nacionalizuoti ir atiduoti rašytojams (pasak dar vienos legendos – atseit nusipirkti Petro Cvirkos už simbolinius 5 rublius). Ir turbūt viskas. Tūlas pilietis dar gali išsinuomoti patalpas vestuvių fotosesijai. O serialų mėgėjas atpažintų rūmų fragmentus ne viename BBC ar skandinavų suktame filme.

Galima atsakyti – o kam tas žinomumas ir prestižas? Svarbu, kad sąjunga naudinga patiems rašytojams. Kuo naudinga – deja, ne visi ir rašytojai žino. Taip, sąjungos nariams suteikiamas menininko statusas, bet jį galima gauti ir savarankiškai. Taip, čia yra biblioteka, renginių ir parodų salė – bet visa tai daugiau išoriniai dalykai individualiems rašytojo poreikiams tenkinti ir susitikti su skaitytojais. Tai jau daug, bet to nepakanka.

Sąjungos pastatas tapo savotiška aglomeracija, kultūrinių inkilų medžiu – čia glaudžiasi mėnraštis „Metai“, savaitraštis „Literatūra ir menas“, žurnalas „Vilnius Review“, čia patalpas turi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, knygų pristatymus ir skaitymus organizuojantis „Rašytojų klubas“. Kaip jie tarpusavyje sąveikauja, kas su kuo bendradarbiauja, kiek kas kam pavaldus ar kiek kas nepriklausomas – sunku susigaudyti ir patiems inkilų gyventojams. Aišku tik viena: Rašytojų sąjunga kol kas – visus juos globiantis stogas, vienijančios sienos.

Tik norėtųsi, kad vienytų ne vien sienos, o ir idėjos.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų