Marius Burokas (Vyčio Snarskio pieš.)

Paraštės. Kai rašytojas susitinka skaitytoją

Paraštės. Kai rašytojas susitinka skaitytoją

Rašytojas laukia skaitytojo – tai įprasta situacija ar ne? Ar jiems reikia ir būtina susitikti akis į akį? Kokia to susitikimo forma abiem būtų priimtiniausia?

Marius Burokas (Vyčio Snarskio pieš.)

Prieš porą mėnesių man teko dalyvauti daugelio jau aptartame ir aprašytame naujame literatūros festivalyje „Open Books“, skelbusiame apie naujų formų rašytojų ir skaitytojų susitikimus, rašytojams žadėjusiame gyvą pasimatymą – akis į akį – su skaitytojais. Festivalio trūkumų ir pranašumų čia smulkiau neaptarinėsiu, tik trumpai priminsiu, kad žadėtoji akistata ne itin nusisekė. Žvelgdamas į tuštoką salę svarsčiau, kad skaitytojas nesiveržia bendrauti su rašytoju tête-à-tête.

Dėl to nekaltinčiau vien tik įgimto ar susikurto lietuvių drovumo ir uždarumo ar nemenkos festivalio bilieto kainos. Galbūt labiau vertėtų aptarti skaitytojo susikurtą rašytojo įvaizdį arba nenorą atsidurti tiesiai priešais jį be jokio apsauginio barjero ar tarpininko.

Skaitytojas ir rašytojas paprastai susitinka knygoje. Rašytojas ten – nematomas demiurgas, jaukus, bet tolimas pašnekovas, atpažįstama lūkesčių sankaupa arba viltis atrasti ką nors nauja. Jis abstraktus, nors jo nuotrauka matoma viršelyje, kai kurie biografijos faktai žinomi, interviu su juo skaityti, galbūt net žinomos jo asmeninio gyvenimo ir karjeros detalės. To paprastam skaitytojui visiškai pakanka. Pradėjus skaityti, rašytojas kaip žmogus jam net neberūpi – įtraukia pasakojama istorija ar eilėraščių metaforos. Žinoma, esama ir priešingo atvejo – kai rašytoju susidomima dėl su jo gyvenimu ar kūryba susijusių skandalų. Žmogus – smalsus gyvūnas ir jam knieti sužinoti, apie ką čia visi rėkauja, susidaryti nuomonę. Tokiu atveju tiražai išperkami kaipmat, bet po keleto mėnesių dažno skandalingojo autoriaus (ypač jei jis – ne itin talentingas) knygos atsiduria senų leidinių knygynuose, renka dulkes, o pats autorius nugrimzta į užmarštį (su visam arba iki kito skandalo).

Abstraktus rašytojas (dar tiksliau – jo knygos) skaitytojui dažnai tampa bičiuliu, kompanionu, bendrakeleiviu, mokytoju. Kur jau ten su tokia įvairialype asmenybe / knyga varžytis tikram rašytojui! Todėl tikri rašytojai neretai nuvilia. Juk jie – tokie patys žmonės: kasosi, žiovauja, ateina į susitikimą pagiringi, nesiskutę, jiems dvokia iš burnos, jie mikčioja, dažnai jie – ypatingų bendravimo įgūdžių neturintys intravertai. Su dažnu rašytoju tiesiog nuobodu. Nes skaitytojas atėjo susitikti su Knyga, su Autoriumi, o rašytojas dažniausiai dirba darbą, kurio nenori ar nemoka dirbti. Tikrasis jo darbas – rašyti.

Kita vertus, rašytojas taip pat turėtų žinoti, į ką veliasi, ir nors retkarčiais atsiverti skaitytojui, kad ir kaip tai būtų sunku.

Žinoma, šiais laikais ima atrodyti, kad tikrasis rašytojo darbas – atrodyti rašytoju. Labiausiai pastebimi šmaikštūs, dailūs, kalbūs, elegantiški, madingi, socialiniuose tinkluose it žuvys nardantys autoriai. Tokių, kurie atitinka visus šiuos reikalavimus, o dar ir sugeba gerai rašyti, išties nėra daug. Paprastą skaitytoją asmeniniame susitikime toks fasadas labiausiai ir vilioja.

Nedaug skaitytojų, kurie nori pamatyti tikrą rašytoją – kaip žmogų, su visais jo trūkumais ir pranašumais. Kurie kantriai išklauso jo painius karštligiškus išvedžiojimus ar prisitaiko prie ilgų tylos pauzių. Kurie nekreipia dėmesio į jo apibrizgusį megztinį ar pieštuką plaukuose.

Rašytojai ir skaitytojai saugiau jaučiasi atlikdami tam tikrą, nuo seno įprastą ritualą, turėdami tarpininką – renginio moderatorių, kritiką, aktorių, iškalbingesnį kolegą. Tada jie jaučiasi saugūs, žino, kad situacija greičiausiai bus valdoma. Ypač tai aktualu rašytojams, turintiems įvairių psichologinių keistenybių, manijų, dažnas jų viešumoje jaučiasi nesaugus. Todėl pristatymuose, skaitymuose, kituose panašiuose renginiuose rašytojai dalyvauja daug noriau. Negana to, kai tu skaitai savo kūrinį ar eilėraštį, o ne tiesiogiai kalbiesi su nepažįstamu žmogumi-skaitytoju, dirbi tikrąjį savo darbą, nors ir kartais bijodamas ar ne itin mokėdamas.

Kita vertus, rašytojas taip pat turėtų žinoti, į ką veliasi, ir nors retkarčiais atsiverti skaitytojui, kad ir kaip tai būtų sunku. Skaitytojas dažniausiai toks pat protingas ir jautrus žmogus – jis įvertina autoriaus pastangas atsiverti, jo nuoširdumą, išmanymą, tikėjimą savo kūriniu. Jam tai įdomu.

Provincijoje arba kalbėdamas su svetur gyvenančiais skaitytojais ir gerbėjais rašytojas neretai tampa psichologu ar net išpažinčių klausytoju. Dažnai ir pasiuntiniu, ambasadoriumi. Jis yra prašalaitis, o kartu ir pažįstamas (iš knygų) – jam lengviau išsipasakoti. Skaitytojas tiki, kad rašytojas išmano žmogaus psichologiją, galbūt kai kurie net tikisi, kad jų gyvenimo istorijos (o kiekvienas mano, kad jo gyvenimas – unikalus) gali pasitarnauti kaip medžiaga rašytojui. Kiti to bijo. Todėl susitikus akis į akį paprastas skaitytojas dažnai kalba net ne apie rašytojo knygas ar kūrybą, o nusuka į lankas arba ima pasakoti apie save, teiraujasi buities dalykų. Iš vienos pusės, abstraktų rašytoją taip norima sužmoginti, iš kitos – sudominti savimi ir gauti iš to tam tikros psichologinės naudos.

Dažniausiai pasitaikanti rašytojo ir skaitytojo tiesioginio sąlyčio forma – autografas. Čia jau abiem paprastai tenka apsieiti be tarpininkų. Čia – ta trumpa susitikimo akimirka. Paradoksalu, kad mieliausia tiesioginio skaitytojo ir rašytojo santykio forma virsta rašytojo parašas – jo asmenybės įspaudas mėgstamos knygos priešlapyje: dažnai neįskaitomas, kartais brūkšteltas paskubomis, jei pasiseka – išsamus ir asmeniškas. Bet visada branginamas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų