Marius Burokas (Vyčio Snarskio pieš.)

Paraštės. DUK rašytojams

Paraštės. DUK rašytojams

Nori to rašytojas ar ne, bet, pasirodžius naujai jo knygai ar paskyrus jam kokią premiją, jis kuriam laikui tampa viešu asmeniu.

Marius Burokas (Vyčio Snarskio pieš.)

Staiga visiems parūpsta, ką jis rašo, kaip rašo, kaip gyvena, kur gyvena, su kuo, kokių pomėgių ir ydų turi. Į tuos pačius klausimus jam tenka atsakinėti ne vieną ir ne du kartus. Tad kokie tie dažniausiai užduodami klausimai (DUK)?

Bet pradėsime ne nuo jų. Pradėsime nuo Idealaus Klausinėtojo ir Idealaus Atsakinėtojo. Idealus Klausinėtojas (Atsakinėtojo nuomone) turi būti perskaitęs visas kalbinamo autoriaus knygas (o ne perskaitęs ar, neduok, Dieve, tik pavartęs naujausią), susipažinęs su jo biografija, asmeniniais įpročiais ir intravertiškumo (ekstravertiškumo) lygiu. Taip pat žinantis, kuriuo dienos metu autorių geriausia kalbinti, o kada palikti ramybėje.

Idealus Atsakinėtojas (Klausinėtojo požiūriu) turėtų į interviu ateiti laiku (tai rašytojams nėra lengva), pageidautina, ne pagiringas ar išgėręs (šiais laikais pasitaiko jau daug rečiau), turėtų nežiūrėti į Klausinėtoją kaip į priešą ir šventos ramybės drumstėją, nedūsauti ir nevartyti akių, kai Klausinėtojas užduoda vis tuos pačius privalomus DUK. Taip pat turėtų atsakinėti šmaikščiai, papasakoti keletą anekdotų iš egzotiško rašytojo gyvenimo, atskleisti mažiausiai vieną asmeninę dramą, paskleisti trupučiuką „pletkų“ apie cecho brolius ir seseris, nepūsti cigaretės dūmų į akis ir nežiūrėti į žurnalistą iš aukšto.

Štai tokie galėtų būti idealūs rašytojo ir interviuotojo santykiai. O dabar pereikime prie DUK. Pirmasis jų būtų toks: kada pradėjote rašyti? Variantai: kada pajutote įkvėpimą; papasakokite apie savo pirmuosius bandymus; rašėte jau turbūt vaikystėje ir t. t., ir pan. Atsakymai į šį klausimą paprastai nebūna nei labai įvairūs, nei labai įdomūs: pradėjau rašyti vaikystėje, pirmieji bandymai buvo nevykę, paskatino mokytoja, draugai, mama, mylimoji, nelaiminga meilė ir t. t., ir pan. Skaitytojai (ypač autoriaus gerbėjai) visa tai jau seniai žino. O ir labai intriguojančios istorijos šiais laikais iš to neišspausi.

Nė vienas šiais laikais tikrai neatsakys, kad jo buitimi rūpinasi kas nors kitas arba kad jis buitimi beveik nesirūpina, todėl gyvena kiaulidėje.

Kitas DUK paprastai būna toks: iš kur semiatės įkvėpimo? Variantai: kas jus įkvepia rašyti; kaip jūs rašote? Šis klausimas daugelį Atsakinėtojų įstumia į tokią mekenimo ir stuporo būseną, nes atsakyti saldžiai ir pompastiškai nesinori, o jeigu atsakysi paprastai, skaitytojui nebus įdomu – kam įdomu skaityti apie darbo procesą, ypač tokio sunkiai apčiuopiamo, kaip rašymas.

Toliau neišvengiamas klausimas apie rašytojo dienotvarkę. Papasakokite, kaip atrodo jūsų diena? Rašytojas susikaupia ir sako: na, keliuosi tada ir tada, rašau, pavalgau, rašau, pavalgau, einu miegoti (taip atsakoma, jei rašytojas laimės kūdikis ir jam nereikia papildomai dirbti ar rūpintis vaikais). Kitas variantas: rašytojas (deja, šiuo atveju tikriausiai rašytoja) susikaupia ir sako: atsikeliu šeštą, nuvežu vaiką į mokyklą, bandau rašyti, einu į darbą, grįžtu, gaminu valgyti (padedu ruošti pamokas, einu į parduotuvę), vakarieniauju, suguldau vaikus, rašau (arba tai šiuolaikinis rašytojas vyras, kuris rūpinasi vaikais, o ne pastebi juos kartą per metus, užkliuvęs už jų numesto bato ar žaislo).

Iš šio panirimo į kasdienybę atsiranda kitas DUK: ar jums buitis netrukdo kurti? Rašytojas atsako, kad taip, trukdo, bet jis stengiasi ir randa laiko ir t. t., ir pan. Nė vienas šiais laikais tikrai neatsakys, kad jo buitimi rūpinasi kas nors kitas arba kad jis buitimi beveik nesirūpina, todėl gyvena kiaulidėje. Rašytoja sunkiai atsidūsta.

Na, ir šį rašytojo vargo ciklą užbaigia klausimas – ar įmanoma šiais laikais iš rašymo pragyventi? Čia abiejų lyčių rašytojai kreivai (ciniškai, liūdnai, piktai) nusišypso ir atsako trumpai ir aiškiai: „Ne.“ Išimčių, žinoma, esama, bet tai jau ne DUK sritis.

Vyšnaitė ant DUK torto – šis klausimas: kokie jūsų ateities planai? Variantai: gal jau rašote ką nors naujo; tikriausiai jau prisėdote prie naujos poemos, apsakymo, romano? Taip, rašytojas dažniausiai jau turi sumanymų, minčių ir nuojautų, galbūt net yra pradėjęs ką užsirašinėti ar rašyti, bet jums to greičiausiai nesakys arba nenorės sakyti. Arba suregs ką nors nekonkretaus. Rašytojai – prietaringi, ritualų besilaikantys žmonės (čia klišė, bet ji veikia) ir apie nepadarytus ir neparašytus dalykus šneka labai nenoriai, kad nenubaidytų sėkmės.

Kartais būna dar antra vyšnaitė: ką galėtumėte (norėtumėte) patarti jauniesiems (pradedantiems) rašytojams? Rašytojas susiraukia arba atsidūsta ir pacituoja kokį Fitzgeraldą, Goethe’ę ar Dostojevskį su Tolstojumi. Pataria neskubėti. Pasiūlo daug dirbti. Kruopščiai redaguoti. Skaityti knygas. Mokytis iš mokytojų. Ciniškesni liepia tučtuojau mesti šį kenksmingą užsiėmimą.

Na, štai, jūsų interviu baigtas. Klausinėtojas, nelabai supratęs, ar tai, ką įsirašė į savo diktofoną – gerai ar blogai, patraukia į redakciją, Atsakinėtojas – sutrikęs, apimtas palengvėjimo, bet kiek susinervinęs – taip pat pakyla eiti ir mintyse ima sukti ir redaguoti, pildyti ir taisyti, deja, jau užrašytus ar įrašytus atsakymus…

P.S. Ir, dėl Dievo meilės, Klausinėtojai, atsiųskite Atsakinėtojams ką parašę. Nes tikrai būsite supainioję kokią pavardę ar pavadinimą – obsesyviam ir smulkmeniškam rašytojui (o tokių dauguma) tai skaityti bus kančia ir svetima gėda. Be to, rašytojui gauti galimybę pataisyti savo žodžius raštu yra didžiulis palengvėjimas – jo atmintis ir iškalba tada veikia daug geriau ir jis tikriausiai prirašys jums taip reikalingų žavių prisiminimų, šmaikščių pastabų ir kitų dalykų.

Sėkmės klausinėjant.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų