Pakantumo porcijos

Pakantumo porcijos

Politikas, diplomatas Arūnas Gelūnas su žurnaliste Ieva Rekštyte-Matuliauske sutaria susitikti netoli Kauno pilies, modernios sezoninės virtuvės restorane „Ieti“. Sumanymas išragauti meniu patiria fiasko, tačiau pietus išgelbėja diplomatija ir pozityvumas.

Būna dienų lyg tyčia. „Iš meniu galite rinktis vakare, dieną duodame tik dienos pietus, – kuo ramiausiu veidu paaiškina padavėja ir nokautuoja pridurdama: – Šiandien iš pagrindinių patiekalų beliko kiauliena.“ „Galime eiti ir kitur“, – nusiminusi siūlau A. Gelūnui, bet jis papurto galvą: „Blaškytis – prastas ženklas. Likime.“ Jo ryžtingumas įkvepia, bet vis tiek lieku susierzinusi, kad man nė neatėjo į galvą pasidomėti šio restorano maitinimo „modeliu“. Didvyriškai užsisakome tai, kas likę: po porciją salotų su pomidorais, kiaušiniais ir stintenių ikrais, aš – porų ir bulvių sriubos, o mano kompanionas – kiaulienos su kuskusu. „Atvirai pasakius, kiauliena yra paskutinis pasirinkimas iš meniu – draugiškai mirkteli. – Kadaise gana rimtai užsiėmiau joga ir rinkausi vegetarišką mitybą. Tuomet man buvo 17–19 metų ir tai buvo niūrūs sovietiniai laikai. Racione dominavo daržovės, riešutai, žuvys, kiaušiniai. Reikėjo rimto nusiteikimo tokiu ekonomiškai sudėtingu laikotarpiu pasirinkti nevalgyti mėsos, nes be jos nelabai kas buvo.“ A. Gelūnas prajunka pagalvojęs, jog vėliau turėjo sau pripažinti, kad vegetariška mityba visgi džiugina mažiau nei saikingas mėsos valgymas.

Kulinarinės tradicijos

Netrukus ant stalo patiekta šilta ruginė duona su alyvuogių aliejumi bemat pataiso nuotaiką. Lauždamas duonos riekę ir merkdamas ją į žalsvą aromatingą skystį, pašnekovas nutaria, kad artimiausios jam – italų ir japonų virtuvės, trykštančios šviežumu ir natūralumu. „Japonų valgiai – kaip į dėžutes sudėlioti meno kūriniai. Italų virtuvė daugiau liaudiška, bet ne mažiau puiki. O dabar jau gerai pažįstama prancūzų gastronomija man atrodo per daug rafinuota, nors turiu pripažinti, kad virėjai daro įspūdingus dalykus.“

Kiek daug keičia teisinga porcija, kai nebelieka to milžiniško kalorijų bombos įvaizdžio

O ar A. Gelūnas ilgėjosi kokių nors lietuviškų valgių gyvendamas Prancūzijoje? „Pripažinkime, kad mūsų kulinarinės tradicijos ne pačios sveikiausios. Na, bent jau posakis „spirgas spirgui spirgas“ tikrai ne man, – šypteli, bet netrukus, pasidavęs nostalgijai, atlyžta. – Visgi su malonumu prisimenu vaikystėje keptas bulvines bandas ant kopūstų lapų. O gerai pagaminti teisingo dydžio cepelinai, pavyzdžiui, šaltą žiemos dieną po fizinio krūvio, yra nuostabus valgis.“

Kai A. Gelūnas ėjo kultūros ministro pareigas, dabartinės kultūros atašė Prancūzijoje Vidos Gražienės iniciatyva Paryžiuje spontaniškai surengtas nedidelis Lietuvos pristatymo festivalis. Jo atidarymo vakarą pianinu skambino Mūza Rubackytė, o užkandžiais rūpinosi „Taurakalnio“ restoranas. Sumanyta svečiams patiekti miniatiūrinių, maždaug nykščio dydžio, cepelinų. „Tai buvo furoras, – iki šiol įspūdį prisimena A. Gelūnas. – Visiems be galo patiko. Tuomet pagalvojau, kiek daug keičia teisinga porcija, kai nebelieka to milžiniško kalorijų bombos įvaizdžio.“

Restorane „Ieti“ (pavadinimas, beje, koduoja ne sniego žmogų ar ginklą, o savininkų vardų pradžias) porcijos tikrai arti teisingų. Ant stalų dunkstelėjus didžiulėms salotų lėkštėms, pačiame jų centre tiek, kad galėtum jaustis jei ne sotus, tai bent jau pasisotinęs. Kartu su nesėkmių kartėliu numalšinusi alkį, užkandį įvertinu draugiškais 7 balais, tačiau pietų partneris palankesnis. „Puikios salotos, – pareiškia jis. – Ikrai, be abejo, joms suteikia prašmatnumo ir netikėtumo.“

Įvairovė ant stalo

Laukiant antrųjų patiekalų, yra proga pasižvalgyti po restoraną: dominuoja medis ir juoda oda aptraukti baldai. Mano nuomone, sunkokas klasikinis interjeras – kiek nuobodi scenografija žadamiems modernios virtuvės performansams. Vis dėlto nusprendžiu susilaikyti nuo garsių komentarų – turiu įtarimų, kad mano vertinimai šiandien neblizga adekvatumu.

Svarbiausias susėdimo prie stalo su šeima ir draugais akcentas yra ne maistas, o pokalbiai

„Juokaudamas susiesiu šį kalbėjimą apie kulinariją su UNESCO kultūrų raiškos įvairovės konvencija, kuri pasisako už pakantumą įvairovei. Aš už įvairovę ir ant stalo, – šypsosi A. Gelūnas. – Vieną dieną mėsa, kitą – žuvis, o dar kitą – įdaryti baklažanai. Kartais nuostabūs būna visiškai neįmantrūs, bet žmogui tinkami geri produktai, kurie teikia didžiulį malonumą, pavyzdžiui, lietuviška rupi visų grūdo dalių ruginė duona, varškės sūris, medus…“

Mudviem jau ragaujant antruosius patiekalus, pašnekovas prisipažįsta turįs vieną didelę kulinarinę priklausomybę. Akimirksnį galvoje įsisukęs egzotiškų valgių kaleidoskopas sustoja nuo gana netikėto atsakymo: „Tai kiaušinis! Dievinu jį kaip maisto fenomeną. Vidutiniškai virtas, su rugine duona, krienais ir trupučiu sviesto bei pomidoro yra kažkas tokio. Mano organizmas tiesiog džiaugiasi tokį valgį priimdamas.

Pagrindiniai pietų patiekalai vykę, bet juos aptarinėti nematome reikalo; verčiau kalbamės apie firminius valgius. „Reikia pasakyti, kad mano žmona gamina geriau už mane, – džentelmeniškai pripažįsta A. Gelūnas. – Ji turi puikų maisto pojūtį.“ Bet kai tik juodu susipažino, būtent Arūnas būsimą sutuoktinę išmokė gaminti patiekalą, tapusį jų šeimos mėgstamiausiu – tai tailandietiškai paruošta vištiena, troškinta kokosų piene su paprikomis ir žaliuoju kariu, patiekiama su ryžiais ir konservuotų persikų puselėmis. „Jį kerta net labai nevalgus sūnus Jonas“, – pasidžiaugia.

Šio patiekalo receptą A. Gelūnas sužinojo iš gero šeimos bičiulio, estų rašytojo Reino Raudo, kuris, pakvietęs vakarienės artimų draugų, kaipmat veda juos į virtuvę gaminti valgio kartu. Jis paaiškina, kad tai senovės kinų tradicija, deklaruojanti didelį pasitikėjimą vienas kitu. Šis bičiulystės gestas, pašnekovo nuomone, ne tik tampa puikia vakarienės įžanga, bet ir atskleidžia pačią jos esmę. „Svarbiausias susėdimo prie stalo su šeima ir draugais akcentas yra ne maistas, o pokalbiai. Bet jeigu temos nesiplėtoja ar jų nėra, tai reikia kompensuoti kuo nors kitu, pavyzdžiui, besaikiu rijimu, – šypteli jis ir padėjęs įrankius lengviau atsikvepia. – Gerai, kad tos kiaulienos nebuvo per daug.“

SĄSKAITA

Salotos su pomidorais, kiaušiniais ir stintenių ikrais – 2 porcijos po 3 eurus
Porų ir bulvių sriuba – 1,7 euro
Kiauliena su kuskusu ir rabarbarais – 4 eurai
Iš viso: 11,7 euro

„Ieti“
Šv. Gertrūdos g. 39, Kaunas
www.facebook.com/ietirestaurant/

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų