Nykstantys Mianmaro veidai

Nykstantys Mianmaro veidai

Činų genties, vienos iš daugiau nei 130 Mianmare pripažįstamų etninių grupių, atstovės šimtmečius tatuiravosi veidus, bet ši tradicija netrukus išnyks. Tomas Baranauskas leidosi į tolimą kelionę susitikti su paskutinėmis moterimis dažais išmargintais veidais.

Vakarų Mianmare esanti Rachinų (anksčiau – Arakanų) valstija yra atoki, sunkokai pasiekiama ir turistų beveik nelankoma. Teigiama, kad per metus atvyksta tik apie 5 tūkst. keliautojų, įskaitant ir vietinius. Dėl rašytinių šaltinių trūkumo apie šio regiono istoriją, kultūrą ir žmones prikurta daug legendų. Dar ir šiandien nesutariama, ar valstijos gyventojai yra etniniai indiško kraujo turintys birmiečiai, ar labiau indai, susimaišę su birmiečiais, ar atskira grupė. Pastarąją versiją labiausiai palaiko autonomijos siekiantys vietiniai.

Tačiau aiškiai žinoma, kad Arakano karalystė su kitomis trimis išsidalijo dabartinio Mianmaro teritoriją, o maždaug 1430–1784 m. jos paskutinė sostinė buvo Mrauk U. XVI a. viduryje Mrauk U laikytas vienu turtingiausių Azijos miestų, buvo laisvosios prekybos uostas, per kurį intensyviai prekiauta su Artimųjų Rytų ir Azijos šalimis, Nyderlandais, Portugalija ir Ispanija. Atvykėliai miestą gyrė gražiausiais žodžiais, vadino Antrąja Venecija, lygino su Londonu ar Amsterdamu ir bijojo Arakano karalystės galios – tuometis jos karinis jūrų laivynas buvo didžiausias regione ir kontroliavo Bengalijos įlanką.

Būtent tuo klestėjimo periodu Mrauk U apylinkėse pristatyta fantastiškų bunkerius primenančių, gausiai dekoruotų šventyklų. Jos puikiai išliko iki šių dienų ir tokių nepamatysite niekur kitur Mianmare. Šių šventovių apžiūrėti veržiasi turistai, tačiau tik nedaugelis išdrįsta dar 2–3 valandas praleisti valtyje, kad iš Mrauk U pasiektų Lay Mro upės pakrantėse įsikūrusius kaimus ir juose gyvenančias šios istorijos herojes.

Galerija

Lai tu činai yra viena iš 53 regione priskaičiuojamų činų genčių. Lai tu reiškia „gyvenantys su strėlėmis“. Anksčiau toks pavadinimas atitiko medžiotojų genties gyvenimo būdą, o dabar ji verčiasi žemdirbyste ir žvejyba. Nuo kitų činų genčių ši skiriasi dialektu ir papročiais, bet ryškiausias bruožas – visą moters veidą dengiantys piešiniai, primenantys voratinklį.

Manoma, kad tatuiruoti veidus pradėta maždaug IX a. Gentis neturi savo rašto, kitų rašytinių šaltinių apie tai nėra, tad neįmanoma patvirtinti šimtamečių faktų, kodėl lai tu činų moterys piešiasi ant veidų. Visgi sutariama, kad tai jos pradėjo daryti dėl karų, tikėdamosi netapti karo grobiu. Tačiau genties vyrams šie voratinkliai ilgainiui ėmė patikti, todėl moterys tęsė tradiciją.

Veidai būdavo tatuiruojami mergaitėms dar nesulaukus nė 10 metų. Rašalas gamintas iš natūralių, čia pat randamų medžiagų, pavyzdžiui, naudoti suodžiai nuo puodų ar pelenai. Vienintelis įrankis – prie medinio pagaliuko pritvirtintos dvi į krūvą surištos adatos, kad procesas vyktų greičiau.

Išmarginti veidą užtrukdavo iki dviejų dienų – Mianmare iki šiol gajus prietaras, kad viską atlikti per dieną yra blogas ženklas. Voratinkliai piešti net ant skaudžiausių vietų – antakių ir akių vokų. Šimtmečius gyvavusi tradicija gal būtų buvusi tęsiama iki šių dienų, tačiau 1976 m. ją uždraudė šalies valdžią perėmusi karinė chunta.

Dabar chuntos įtaka silpsta, bet jau pačios genties moterys nelinkusios atgaivinti tradicijos. Tik mažuma vyresniųjų didžiuojasi piešiniais ant veido. Kitos senolės sutaria, kad tatuiravimas moterims sukelia kančių, o kadangi pasaulis nestovi vietoje, reikia keistis ir genčiai.

Vos atvykęs į pirmąjį kaimą supranti, kad kalbos apie nykstančią tradiciją – ne iš piršto laužtos: kvailiojantys ir svetimšaliais susidomėję vaikai ar ūgtelėję vyresnėliai veidus išsimarginę gelsva tanaka, o ne tatuiruočių rašalu. Ant kai kurių varganų, ant bambukinių pastolių pastatytų namų jau įtaisyta saulės baterijų – technologijos pasiekė ir šias atokias vietas. Netrukus mus pasitinka tatuiruotėmis veidą pasipuošusi genties atstovė. Sužinau, kad čia gyvena septynios tokios moterys, jauniausiai jų yra 66, o vyriausiai – 90 metų.

Į vienos jų namus esame palydimi. Kol visa atvykėlių kompanija vaišinama bananais, vieni dairosi, kur prisėsti, kiti bando įsitikinti, ar suklypęs namukas atlaikys netikėtai užgriuvusius europiečius. Pasirodo ir pati namų šeimininkė. Ji pasipuošusi ryškiais drabužiais, segi vazas primenančius auskarus, o į juos „įmerkta“ gyvų gėlių. Tačiau keliautojų žvilgsnius prikausto nuo betelio kramtymo pajuodavę dantys ir, be abejo, veidą dengiantys tatuiruočių raštai.

Susipažįstu su kitomis vietinėmis, kurios panašiai pasipuošusios atvykėlių lūkuriuoja pagrindinėje kaimo gatvelėje. Čia pat ant tvorų pakabinti jų austi ryškiaspalviai šalikai, pardavinėjami itin pigiai. Atvykę europiečiai ima susipažinti su vietiniais, bendrauja, fotografuojasi, dalija saldainius ir derasi dėl rankų darbo šalikų. Ramiai snaudęs kaimas, regis, ką tik su trenksmu prabudo, ir niekam nebereikia nei gido, nei vertėjo.

Jei dar dvejojate, ar keliaujant po Mianmarą verta užsukti į lai tu činų kaimą, atsakau keliais žodžiais: ne tik verta, bet ir būtina. Nedažnai tampi liudininku to, kas netrukus taps istorija.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų