(Andriaus Lauciaus ir Mindaugo Plukio nuotr.)

Nuovargis, euforija ir kiti Dakaro metraštininkų įspūdžiai

Nuovargis, euforija ir kiti Dakaro metraštininkų įspūdžiai

Peru, Bolivija ar Argentina – svajonių kryptys daugeliui keliautojų – šiųmečio Dakaro dalyviams buvo tik valstybės, svetingai priėmusios 40-ąjį bekelės maratoną. Mindaugas Plukys, dvi lenktynių savaites bandęs tai vytis, tai aplenkti Lietuvai atstovaujančių sportininkų ekipažus, Rusnei Marčėnaitei pripažino – laiko suvokti šioms trims Pietų Amerikos šalims buvo per maža.

Lėkimas be atokvėpio prasidėjo dar Lietuvoje, kai bendrovės „Nissan Nordic Europe“ viešųjų ryšių ir komunikacijos vadovo Baltijos šalims M. Plukio mintyse kirbėjusią svajonę „į Dakarą“ pernai spalį balsiai išsakė jo buvęs kolega, kartą jau Dakare dirbęs fotografas Andrius Laucius. Mindaugas šiuo raliu serga jau daug metų, ir simptomai vis tie patys – vos lenktynėms prasidėjus apima nenugalimas noras kas kelias minutes visais kanalais gaudyti naujausią informaciją.

Pagal dviejų entuziastų planą šiemet viskas privalėjo būti kitaip – jie turėjo kvėpuoti lenktynėmis dieną ir naktį, tapti tais, kurių perduodamos informacijos laukia tokie pat nekantrūs Dakaro gerbėjai. Svajonei įgyvendinti tandemas turėjo vos du ir, kaip dalykiškai įvertino M. Plukys, strategiškai ne pačius palankiausius mėnesius finansinių metų viduryje, kai įmonės, be kurių paramos išsiversti būtų buvę keblu, jau seniai susiplanavusios biudžetus.

Būsimų Dakaro metraštininkų kelionės sąmata susidarė nemaža – net tikėdamiesi, kad „Nissan“ šiai ekspedicijai paskolins automobilį, išlaidoms padengti turėjo surinkti keliasdešimt tūkstančių eurų. Reikėjo įskaičiuoti akreditacijų mokesčius, kelionės bilietus, degalus, specialų inventorių. Rėmėjų atsirado tada, kai Mindaugas ir Andrius sugalvojo projekto išskirtinumą – kad iš lenktynių transliuos ne tik pastaraisiais metais jau gana įprastus tapusius trumpus interviu, bet ir pasakos apie lenktynininkų ir jų komandų gyvenimą bivake – nuo kasdienio pasirengimo startui iki kartais niekaip neateinančio poilsio laiko. Projekto #iGo2Dakar variklis užsikūrė.

Planuojant biudžetą reikėjo nepamiršti ir investicijų į kelionės automobilį. Nenuostabu, kad dirbdamas „Nissan“ bendrovėje Mindaugas išsirinko gerai pažįstamą pikapą „Nissan Navara“ 2,3 litro dyzeliniu varikliu – tokiu jau buvo apvažiavęs Lietuvą per bekelės maratoną „4×4 perimetras“. Tikėjosi, kad jis atlaikys ir tūkstančius kilometrų Pietų Amerikoje. „Nežinojome, ko laukti, kiek drįsime lįsti į bekelę ir kokių iššūkių bus“, – sakė M. Plukys.

Vyrai guodė save, kad reikėjo rinktis – Dakaras ar turizmas.

Aišku buvo tik tai, kad lenktyniauti ten nereikės, tiksliau – nė nebus galimybių: projekto komandos įsigyta akreditacija leidžia važiuoti ne lenktynių, o serviso komandų maršrutais. Noras keliauti bei fotografuoti ar filmuoti lenktynių trasoje būtų kainavęs bene šešiskart daugiau, automobilį būtų tekę sustiprinti lankais, o bent vienam vairuotojų – dokumentais įrodyti, kad jau trejus metus turi tarptautinę lenktynininko licenciją. Tad ruošdami automobilį vyrai tiesiog laikėsi nuostatos, jog šiuo atveju „geriau yra daugiau“: pasirūpino, kad automobilis atlaikytų šaltį, karštį, aukštybines trasas ir akmenis po ratais.

„Odisėju“ pavadintas automobilis gavo sportinės alyvos, specialius amortizatorius, kurie padidino prošvaisą 4 centimetrais, taip pat dugno apsaugą. Kad sutilptų visa manta, ant stogo buvo sumontuoti skersiniai ir bagažinė. Viduje teko įrengti papildomus keturis USB lizdus prietaisams krauti, 220 V įvadą – specialiai kompiuteriams. Lapkričio pabaigoje „Nissan Navara“ su lenktynininkų automobiliais Prancūzijos Havro uoste buvo įvairuotas į krovininį keltą, kad per daugiau nei mėnesį pasiektų Peru Kaljao uostą. Nuo tos dienos, kai automobilis paliko Lietuvą, projekto #iGo2Dakar komanda juo sukorė apie 10 000 km, iš jų net 8500 – Pietų Amerikoje. „Visą kelionę viskas kuo puikiausiai atlaikė ir su automobiliu neturėjome jokių problemų. Tai tikrai geras darbinis arklys, vertas pasitikėjimo tokiose ekspedicijose“, – džiaugėsi M. Plukys.

Iš pradžių prisibijojusi griežtų organizatorių taisyklių, įsibėgėjus lenktynėms #iGo2Dakar komanda įsidrąsino kišti nosį į lenktynių trasą ten, kur ši priartėdavo prie jų maršruto, ir „patreniruodavo“ automobilį pavažiuodami po kelis kilometrus bekele: Peru kopomis, Bolivijos akmenynais ir Argentinos žvyrkeliais. „Buvo akimirkų, kai suprasdavome, kad nebegalime lįsti toliau. Ypač kopose galima sėsti taip, kad po to šiupeliuotumei visą dieną ir jau nieko nebepamatytum, nespėtum į finišą. Vienos komandos vadovas man sakė: Sachara, palyginti su Peru kopomis, – kaip Disneilendas, – aiškino Mindaugas. – Peru jos neatkartoja viena kitos, kiekviena čia kitokia, nežinai, kokia ketera laukia, ar įvažiavęs tarp kopų beišlįsi. Buvo greičio ruožų, kur automobiliai strigo it butelio kaklelyje, o jų galios neužteko ištrūkti – užkilti ant kopos. Ekipažai vieni kitus tampė, suko ratus, bet ne vienas taip ir iškrito iš lenktynių.“

„Bet juk ką tik užsimerkiau…“

Iš Dakaro dar nė vienas negrįžo išsimiegojęs, o Mindaugas ir Andrius apie tai nė nesvajojo. Bet dvi ar trys miego valandos, kurias kartais tepavykdavo nugriebti, buvo dar mažiau, nei tikėjosi. Grįžę į bivaką vėlyvais vakarais įveikę dažniausiai ilgus, 500–900 km, maršrutus, dar pasisukioję su filmavimo ir fotografavimo įranga, vyrai įsitikino, kad labai norint miegoti netrukdo nei bivakuose per naktį birbiantys, tarškantys automobilių mechanikų įrankiai, nei sėdima poza. „Nuvysdavo“, Mindaugo žodžiais, kas tekstus rašydamas ar filmuotą medžiagą montuodamas, kas nuotraukas tvarkydamas – kartais tai trukdavo iki 3 ar 4 val. nakties. O kasryt budinantis praslysdavo ta pati mintis – bet juk ką tik užsimerkiau… Į kelią #iGo2Dakar kūrėjai neretai nė nevalgę išlėkdavo 5–6 val. ryto, kartais ir anksčiau – norint pasigauti lenktynininkus bent vienoje greičio ruožo vietoje ar jau finiše, reikėdavo iškeliauti nelaukiant jų starto.

Lenktynių trasoje dirbantys fotografai į greičio ruožą išvyksta dar iš vakaro – kad išsirinktų fotografuoti tinkamą lokaciją. Ir miega ten pat vietoje – juk 6 val. ryto jau duodamas startas motociklininkams. „Visiems lenktynininkams pravažiavus, fotografai renkasi daiktus ir lekia jau į kitą greičio ruožą. Vėl laukia savo svajonių kadro“, – pasakojo M. Plukys. Jo bendrakeleivis A. Laucius irgi būtų norėjęs pagaudyti savo „svajonių kadrą“, jei ne pačių susigalvota užduotis sekti lietuvių komandas ir fiksuoti jų emocijas bei pasakojimus. Komunikacijos specialistas patenkintas – išvykę turėdami 1000 „patiktukų“ feisbuke, grįžo sulaukę 8000 sekėjų ir ne iš vieno pažįstamo girdėjo, kad būtent jų paskyroje ieškodavo naujausios informacijos. „Tai tikrai nišinis projektas, – teigė M. Plukys. – Tuo nuostabiau buvo, kai vienas vaizdo įrašas per pirmą valandą buvo peržiūrėtas 11 tūkst. kartų.“

Augantis Dakaro metraštininkų populiarumas ir entuziazmas buvo tiesiogiai proporcingas Lietuvos lenktynininkų sėkmei. Laukiant prie greičio ruožų finišo adrenalino ir įtampos buvo tiek, kad net peralkusiems nekildavo noras lįsti ieškoti maisto. „Kartais tekdavo laukti vietose, kur neveikė lenktynių stebėjimo realiuoju laiku sistema, ir apskaičiuoti finišo laiką galėjome tik apytikriai – spėliodami pagal panašiu laiku startavusių pasirodymą. Tad ir bijojome atsitraukti – o jeigu atlėks kuris nors tuo metu, kai konservų dėžutę atidarinėsi?“ – juokėsi Dakaro „pirmokas“.

Kai pasakodavome kitų valstybių komandoms, kad Lietuvai atstovauja trys automobilių ekipažai ir dar vienas motociklininkas, visiems atrodė neįtikima – kiek?!

Projekto #iGo2Dakar kūrėjai buvo nusiteikę nepraleisti nė vienos lenktynininkų gyvenimo smulkmenos. Iš anksto žinojo, kad visada nakvos greta Lietuvos komandų bivakuose, išbandys ir nakvynę palapinėje, ir po atviru dangumi, valgys tose pat valgyklose ar kartu virs košę, klausinės apie kitą – Dakaro – virtuvę. „Stengėmės nelįsti jiems į akis be reikalo ir tikrai nejautėme jokio lenktynininkų priešiškumo – kiekvienas supranta, kad bendravimas su žiniasklaida yra dienos rutinos dalis, – sakė M. Plukys. – Buvo labai smagu palaikyti visus ekipažus – Lietuvą. Juk buvo visokių gedimų, dažnai matėme grįžtančius apgadintus automobilius, komandos vaikščiojo viena pas kitą skolintis detalių, o mums taip norėjosi, kad visi nuvažiuotų iki finišo. Kai pasakodavome kitų valstybių komandoms, kad 3 mln. žmonių turinčiai Lietuvai atstovauja trys automobilių ekipažai ir dar vienas motociklininkas, visiems atrodė neįtikima – kiek?!“

Skirtumai, palyginti su užsienio komandomis, buvo akivaizdūs. Didžiųjų, gamyklinių, ekipų mechanikų valdos – kaip operacinės, detalių atsargų – galybė, galima tik įsivaizduoti, kiek tai kainuoja. „Automobilius jie perrenka per naktį, o dauguma lenktynininkų atvažiavę tik padeda raktelius ir išeina su savo reikalais. Lietuvos komandose kitaip: atvažiuoja Vaidotas Žala ir dar rūpinasi nakvynės reikalais, užsako maisto, dirba – jis toks žmogus, kuriam rūpi viską pačiam sustyguoti, tik tada ramu. Antanas Juknevičius ir Benediktas Vanagas taip pat pasisukinėja, apsitaria su komanda, daugiau dėmesio poilsiui skiria. Šturmanas Saulius Jurgelėnas visą laiką būdavo su mechanikų komanda ir miegodavo ten pat palapinėje ant sunkvežimio“, – pasakojo M. Plukys. O štai mechanikai kartais išvis nemiegodavo: „B. Vanago mechanikų komandos vadovas Darius Biesevičius kažkada tarstelėjo – 6:0. Tai reiškia, kad šešias paras iš esmės nemiegojo – reikalų būdavo…“

Aukštikalnių efektas

Žmonės Dakaro maratoną, o ypač išbandymą aukštikalnėse vingiuojančiomis trasomis kartais atlaiko prasčiau nei automobiliai. Aukštikalnių efektu – svaigstančia ir skaudančia galva bei kitais nemaloniais potyriais – šiemet nesiskundė gal tik B. Vanago šturmanas Sebastianas Rozwadowskis, šiems sunkumams ruošęsis miegodamas specialioje deguonies palapinėje, kur buvo nustatytas toks deguonies kiekis, koks gaunamas 4 km aukštyje. Tokiame ir didesniame aukštyje teko nakvoti Bolivijos mieste La Pase įrengtame bivake, o vėliau ir varžytis.

M. Plukys, pasakodamas apie tų dienų potyrius, ir dabar nejučia delnais suspaudžia smilkinius – tai buvo laikas, kai nebuvo jėgų keltis iš lovos ir pajudinti net pirštą. Viename greičio ruožų jo bandymas pabėgėti vietos gyventojams sukėlė smagų juoką. Trūko deguonies, svaigo galva, o nė vieni rekomenduoti vaistai nepadėjo. Bet šiandien jis žino, kodėl greičio ruožuose boliviečiai buvo prisistatę tiek daug butelių kokakolos. Gėrimas, kurį Mindaugas manė juos naudojant nebent alkoholiniams kokteiliams plakti, pasirodė geriamas kovojant su aukštikalnių keliamais negalavimais. Padėjo ir nukamuotam lietuviui.

Komunikacijos specialistas gyrė Panamerikos plentą – žemyno valstybes jungiantį kelių tinklą. „Tik keliuose miesteliuose keliai priminė purvo duobes ir eismas kai kur buvo labai chaotiškas. Atrodė, kad jau iš Limos sveiku automobiliu neišvažiuosime. Vairuotojams ten normalu sukti į dešinę iš antros juostos – turėjome progą prisiminti laikus, kai Vilniuje siautėjo mikroautobusai“, – nusijuokė M. Plukys.

Euforijos dėl šių lenktynių nebuvo justi gal tik Argentinoje. „Jie, ko gero, išlepinti tokių varžybų kaip pasaulio ralio čempionatas“, – svarstė komunikacijos specialistas. Bolivijoje žurnalistai matė ir protesto akcijų – vargingiausioje jiems pasirodžiusioje šalyje daug žmonių nepatenkinti tuo, kad valstybė priima ralį, kuriam pasirengti tenka skirti milijonus, užuot nukreipus juos socialinėms reikmėms. Vis dėlto į bivaką prie La Paso lenktynininkai važiavo pro savotišką garbės sargybą – būrius šalikelėse išsirikiavusių Dakaro entuziastų. Lenktynėmis kaip verslo projektu džiaugiasi ir Peru, kuriai pasirengti, kaip skelbta, kainavo 5 mln. eurų. Bet šalies administracija tikina, jog tai visiškai atsiperka, nes taip valstybės papildomai pritraukia pasaulio dėmesio.

Mindaugas ir Andrius spėja, kad lėkdami strimgalviais ralio tempu kai kurių maratono paveikslo detalių pamatė mažiau nei ankstesniais metais per televizorių. Varnelės, kurį projekto #iGo2Dakar kūrėjai teoriškai galėtų pasižymėti žemėlapyje prie trijų Pietų Amerikos valstybių, būtų uždirbtos ne visai sąžiningai. M. Plukys pripažino, kad dviejų savaičių pažintis su jomis buvo epizodinė: rūpinantis neatsilikti, nepaklysti ir matant iš esmės tik pakelių gyvenimą bei Dakaru besidominčius gyventojus. Tačiau, skuba patikinti Mindaugas, to pakako bent šiek tiek susipažinti su tų kraštų kultūra. Akivaizdu – ir tikrai gerai pažinti vairavimo kultūrą.

Dalį turistinių objektų bendražygiai prašoko nepastebėję, dalį – nes nebuvo aptikę žinynuose, dalį – bijodami gaišti laiką. Šį tą jau tą patį vakarą atrado kolegų darytose nuotraukose, šį tą – vaizdo reportažuose jau grįžę į Lietuvą. Laiko pasižvalgyti ne vien į Dakaro tvarkaraščius jie turėjo tik naktimis, kai grįždavo į bivaką nakvynės. Laisvas dienas ar kai buvo atšaukti greičio ruožai skyrė buičiai. „Tai buvo laikas, kurio šiaip trūkdavo automobiliui apsitvarkyti – kelios savaitės intensyviai keliaujant nelieka be pėdsakų“, – juokėsi M. Plukys. Galima būtų graužtis, bet vyrai guodė save, kad reikėjo rinktis – Dakaras ar turizmas.

Po pernykštės Lietuvos komandų sėkmės Dakare norinčių pasikrauti pozityvios energijos ateinančiais metais, ko gero, atsiras dar daugiau. Galbūt tarp jų vėl bus ir M. Plukys su A. Lauciumi. #iGo2DakarOneMoreTime?

Post Scriptum

2018 m. sausio 6–20 d. Peru, Bolivijos ir Argentinos teritorijose vykusiose Dakaro lenktynėse Antano Juknevičiaus ir šturmano Dariaus Vaičiulio ekipažas pasiekė naują Lietuvos ir Baltijos šalių rekordą – finišavo 12-oje vietoje. Pirmą kartą šių lenktynių finišą pasiekę Vaidotas Žala ir šturmanas Saulius Jurgelėnas iškart įšoko į dvidešimtuką – užėmė 18 vietą. Benedikto Vanago ir Sebastiano Rozwadowskio ekipažui atiteko 30 vieta. Motociklininkas Balys Bardauskas pasiekė finišą 81-as ir džiaugėsi pakartojęs Lietuvos rekordą.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų