(Pixabay nuotr.)

Nuotykis vardu Afrika

Nuotykis vardu Afrika

Kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ viena įkūrėjų ir vadovė Gabrielė Štaraitė, aplankiusi aštuonias juodosios Afrikos šalis, svarsto, į kurias jų geriausia vykti skirtingų tipų keliautojams, ir pasakoja, ko ten tikėtis.

Daugiau nei milijardą gyventojų turintis žemynas, suskaldytas į 54 valstybes, kalbantis daugiau nei 2000 kalbų. Tokia tautų maišalynė ir istorinės aplinkybės, kai šalių sienas braižė ne natūraliai iškilusios karalystės, o kolonizatorių sėkmės ir nesėkmės, lėmė, kodėl Afrika mums visų pirma asocijuojasi su skurdu ir atsilikimu. Žmonijos lopšiu vadinamas žemynas kai kur nelabai tepasikeitė nuo tų laikų, kai prieš 100 tūkst. metų Homo sapiens emigravo į Europą ir Aziją.

Lietuvos istorijos entuziastai kartą per metus Kernavėje vykstančiose „Gyvosios archeologijos dienose“ gali išbandyti senuosius lietuviškus įrankius, ginklus, susipažinti su protėvių gyvenimo būdu. Nuvykus į Afriką, tam nereikia laukti jokios šventės ar ypatingų renginių. Atvažiuojame į Lalibelą – garsiausią Etiopijos vietovę, žinomą į uolas įkaltomis krikščionių bažnyčiomis. Pagal senąjį Julijaus kalendorių Kalėdos čia švenčiamos sausio 7-ąją. Iš visos šalies susirenka ne tik kunigai, bet ir minios maldininkų. Visi apsirengę baltais drabužiais, kuriuos išlaikyti baltus šioje dulkių ir raudonojo smėlio karalystėje yra tikras Sizifo darbas.

Gatvėje susipažįstame su nedrąsiai besišypsančia jauna pora. Į Kalėdų šventę ji atvyko vos susituokusi, lyg į povestuvinę kelionę. Iš savo kaimelio į Lalibelą važiavo tris valandas. Kadangi neturi kur apsistoti, po bemiegės nakties ir ankstyvų ryto mišių keliaus namo. Kiti iš toliau atvykę maldininkai statosi palapines, dažnas nakvoja po atviru dangumi. O naktys čia tikrai vėsios, juk esame gana aukštai virš jūros lygio. Dega laužai, skamba dainos, baltomis marškomis apsigobusios figūros primena istorinį filmą, kai Erodo kareiviai ieškojo visų tąnakt gimusių kūdikių.

Jei kelionė du tūkstančius metų į praeitį atrodo per mažai įspūdinga, galima važiuoti gilyn pas Afrikos gentis. Čia laukia įvairių patirčių. Keliaujant daugiausia matyti paprasti kaimai, pastatyti iš įvairių medžiagų ir vienijami didžiulio skurdo. Štai Madagaskaro gyventojams pasisekė – vietos dirvožemis jiems leido susimūryti tvirtus degto molio plytų namus. Ugandoje būstai suręsti iš lentų, o Botsvanoje dažnas bus sulipdytas iš skardos gabalų. Kaskart kelionėje norisi pabendrauti su vietiniais, kurie niekaip nesusiję su turistais, bet ne kiekviename kaime verta sustoti.

Kai kur tik pasivaikštai, apžiūri greta namų sukrautas įspūdingas krūvas butelių, pakalbini vaikus ir viskas. Vienuose net išlipti iš automobilio nesinori, o kituose būsi mielai sutiktas. Susipažinti su tradiciniu vietos gyvenimo būdu dažnai pavyksta tik ten, kur turizmas vertinamas dėl jo atnešamų pajamų. Pavyzdžiui, žvelgdamas į romantizuojamą himba gentį Namibijoje jautiesi plėšomas dvejopų jausmų. Juk norisi matyti tikrą, nesurežisuotą gyvenimą, o imi įtarti, kad šis kaimelis – lyg vietos Rumšiškės, ištuštėjantis vakare, kai jo „gyventojai“ keliauja į tikruosius komfortiškesnius namus. Gerai dar, kad himba moterys grįžusios namo nenusiplauna raudonu moliu su riebalais išteptos odos ir plaukų. Ir pokalbis su jomis greičiau suksis apie gentį pjaunančią AIDS nei apie tai, kad čia žmogaus gimtadieniu laikoma ne gimimo diena, bet data, kai jį pradėjo tėvai.

Pasaulis keičiasi, ir dėl mūsų norų pamatyti viską taip, kaip buvo anksčiau, jis nesustos.

Turizmo ir autentiškų patirčių linija labai įdomiai susipina Pietų Etiopijoje, kur keliaujama pamatyti kelių ar net keliolikos skirtingų genčių. Atvažiuojame į karingųjų mursių gentį, kurie pasauliui labiau žinomi dėl savotiško moters grožio supratimo – joms į lūpas įstatomos molinės lėkštutės. Čia nėra dvejopo gyvenimo, žabų trobelės – iš tiesų vienintelis stogas virš galvos. Bet esu tikra, kad, jei ne turistų atvežami pinigai, gentis jau seniai būtų iškeliavusi į miestą. Dabar jai užtenka tų kelių iš atvykėlių gaunamų eurų per dieną, ypač jei aktyviau save pareklamuoji ir dažniau patenki į keliautojo fotoobjektyvą. Važiuojame į gretimą hamerių genties kaimą stebėti jaunuolio įšventinimo į vyrus ceremonijos, vykstančios pagal visas tradicijas. Bet ir čia vaizdą gadina vietos jaunųjų deivių dėvimi marškinėliai su užrašu „Aš myliu Barseloną“.

Šie mano pastebėjimai apie vis mažėjančią galimybę nukeliauti laiku į praeitį nereiškia liūdesio ar nostalgijos. Pasaulis keičiasi, ir dėl mūsų norų pamatyti viską taip, kaip buvo anksčiau, jis nesustos. Tad verčiau keliaukime į vis dar autentišką gamtą – jos šiame žemyne ilgai nepritrūks.

Didžiojo penketo paieškos

Tikriausiai kiekvienas vykstantis į Afriką nori pamatyti didįjį penketą: dramblį, buivolą, raganosį, liūtą ir leopardą. Pirmuosius du pastebėti lengviausia, dėl kitų trijų teks pasistengti. Važiuoti į safarį gali būti ir įdomu, ir nuobodu. Nuobodu, jei nesi pasiruošęs kartais kelias valandas sukti ratų po nacionalinį parką. Iš pradžių (ypač jei tai pirmoji tavo patirtis) džiaugiesi įvairiomis antilopėmis, zebrais, toli horizonte linguojančiais žirafų kaklais, prie girdyklos atėjusia dramblių banda ar upės vagoje kyšančiomis begemotų nugaromis. Vėliau kyla noras pamatyti tuos pačius gyvūnus iš itin arti, o labiausiai vilioja liūtai ar kiti retesni plėšrūnai. Pirmasis susitikimas su liūtu visada būna kupinas džiugesio. Net nesvarbu, kad matyti tik tolimas jo siluetas šešėlyje po atokiu medžiu. Apvažiavusi ne vieną šalį, keliaudama su tiek pirmąkart viešinčiais, tiek jau kelintą kartą Afrikoje besilankančiais, galiu patvirtinti, kad noras pamatyti tikrai nedingsta, priešingai – trokšti vis daugiau.

Žinoma, nekantriausiems į pagalbą Afrikoje skuba įvairios verslo ir mokslo iniciatyvos. Amerikiečiai Cate ir Mattas po kelionės į Namibiją taip susižavėjo šalimi ir galimybe imtis gepardų išsaugojimo, kad persikėlė čia, nusipirko gerą gabalą žemės ir iš visos valstybės atsigabena sužeistus arba mažus gepardus, kurių mamas nušovė medžiotojai ar fermų savininkai, saugodami savo bandas nuo plėšrūnų. Pirminis projekto tikslas buvo paleisti paaugusius gepardus į laisvę. Tačiau keli atvejai buvo nesėkmingi, nes žvėrys imdavo medžioti lengviausią grobį – galvijus – ir būdavo sumedžiojami supykusių fermerių. Dabar aptvertoje teritorijoje gyvena šeši gepardai, kuriems ant kaklų pritvirtinti radijo siųstuvai. Tačiau net ir sekant radijo signalu ne taip paprasta pamatyti tankiuose krūmuose pasislėpusius gyvūnus. Po neilgų paieškų išlipame iš automobilio, o Spartakas, Rustis ir Pipiras priartėja prie jiems atvežtos mėsos. Nors ir liūdna matyti užsegtus antkaklius, šių gyvūnų bent jau niekas nedresuoja.

Neturintiems kantrybės Namibijos fermos taip pat pasiūlys pamatyti gepardų. Tai patys greičiausi žinduoliai Žemėje, medžiojantys naktimis, tad rečiau pamatomi įprastame safaryje. Vis dėlto reikia būti atsargiems ir nepatekti į vietos zoologijos sodą. „Man pasisekė ir aš galėjau pamaitinti 15 gepardų!“ – džiaugėsi vienas lankytojų. Bet kai matai gepardą, ištreniruotą nuimti turistui kepurę nuo galvos, po pirminio džiaugsmo ir susižavėjimo apima liūdesys.

Itin daug abejotinų projektų vykdoma su liūtais. Mokslo ir gyvūnų išsaugojimo tikslais prisidengiantys centrai kviečiasi iš viso pasaulio atvykti savanorius, kurie turi ne tik padėti liūtų „tyrimuose“, bet ir paaukoti nemenką pinigų sumą. Atidžiai rinkitės vietas, net jei ir nesiruošiate skirti kelių savaičių žvėrių karalių apsaugai, o norite tiesiog pamatyti juos iš arčiau. Viena populiariausių tokių liūtų išsaugojimo pseudoprojektų veiklų yra auginti juos medžioklei. Kasdien nuo vieno iki trijų žvėrių nušaunama vien Pietų Afrikos Respublikos medžioklės rezervatuose. Skaičiuojama, kad pasaulyje medžioklei auginama beveik 10 tūkst. liūtų.

Man pačiai teko lankytis viename centre Zambijoje, netoli Viktorijos krioklių. Turistams siūloma pavedžioti liūtus, tiksliau, jų jauniklius. Mūsų grupelei tenka dvi trejų metų paauglės, Sofija ir Happy (Laiminga). Jos gimė nelaisvėje, o dabar visų savanorių ir prie projekto dirbančių mokslininkų tikslas yra išmokyti jas gyventi laukinėje gamtoje. Jų mama to padaryti negali, nes jau ilgą laiką gyvena maitinama žmonių. Pirmiausia visi gauname po lazdą, kurios tikslas yra pailginti žmogaus ranką ir pagelbėti, jei gyvūnai sugalvotų susipažinti artimiau. Gauname griežtas instrukcijas nestovėti liūčių judėjimo trajektorijoje. Tačiau mums leidžiama ne tik sekti iš paskos, bet ir prie palaksčiusių bei prigulusių liūtukių prieiti iš nugaros nusifotografuoti. Tiesa, kiekvieną kartą žiūrint į šią fotografiją man šiek tiek gėda, bet nurašykime šią patirtį pirmą kartą atvykusio į Afrikos safarį entuziazmui.

Šiek tiek ramiau žinant, jog liūtės po kelerių metų bus perkeltos į rezervatą, kur nebesusidurs su žmonėmis ir galės
savarankiškai medžioti. Dar vėliau planuojama jas apgyvendinti viename šalies nacionalinių parkų. Tai reiškia, kad žmonės daugiau prie jų niekada nebeprisilies. O kol kas stebiu, kaip Sofija ir Happy žaidžia pasigavusios didelį driežą. Jam šį kartą pasiseka, nes liūtės sočios ir dar nėra išmokusios medžioti alkiui numalšinti. Driežas mėtomas, priplojamas prie žemės, kraujuoja, tačiau šiam žaidimui pabodus paliekamas lyg nebetinkama skudurinė lėlė.

Norintiems didžiausios tikimybės pamatyti plėšrūnų iš arti patariu važiuoti į Tanzaniją ar Keniją.

Prieš išvažiuodama į paskutinę kelionę po PAR sugalvojau norą pamatyti laukinį liūtą per kelis metrus nuo automobilio. Taip, kad fotografuojant net priartinti nereikėtų. Ir vis dar to neįgyvendinau, tad mintyse jau planuojama kita išvyka. Beje, norintiems didžiausios tikimybės pamatyti plėšrūnų iš arti patariu važiuoti į Tanzaniją ar Keniją. Ten safario sėkmės procentas didžiausias.

Afrika pėsčiomis

Jei manote, kad važiuodami į Afrikos gamtą galėsite gerai pajudėti, dažniausiai klystate. Laukiniai gyvūnai paprastai stebimi iš automobilio, tad noriu pasidalyti keliomis vietomis, kur galėsite pamankštinti kojas.

Vaizdinga Baobabų alėja Madagaskare auga palei raudonos spalvos žvyrkelį, jungiantį žvejų kaimelį Morondavą su Bekopaka vakarinėje salos dalyje. Čia maždaug 260 metrų ilgio kelio ruože stūksto apie 20 didingų medžių, į dangų išsistiebusių 30 metrų. Dar tiek pat baobabų auga gretimuose ryžių laukuose. Manoma jog kai kuriems jų net 800 metų (iš viso baobabai išgyvena net iki 2 tūkst. metų). Baobabų alėja nepriklauso jokiam nacionaliniam parkui, tad yra didelis pavojus, kad medžiai gali būti iškirsti plečiant šalia nusidriekusias cukranendrių plantacijas ir kultivuojant ryžių laukus. Vietiniai kol kas nesugalvojo, kaip apmokestinti čia kiekvieną vakarą saulei leidžiantis susirenkančias keliautojų kompanijas, spragsinčias fotoaparatais dėl auksinės valandos kadrų. Bet jei sumanys, mes tikriausiai pirmieji imsime piktintis, kad iš turistų vis bandoma išvilioti pinigų.

Atsikratę beveik aštuonias valandas ir persikėlę per upę pasiekiame Bekopaką, į kurią atvykstama dėl dar vieno miško – šįkart akmeninio. Beje, keltą, kuriuo plaukėme beveik valandą, verta atskirai paminėti: tai ant dviejų valčių užmestos lentos. Automobiliai ant jo sustatomi taip, kad net durų atsidaryti negalima. Gal ir gerai, nes ant denio visas stovimas vietas užėmę vietiniai malagasiai, o saulė vidudienį spigina taip, jog be šešėlio neištveri nė minutės. Užtat tokia kelionė suteikia didelio nuotykio skonį, apie kurį jau bus galima pasigirti namie.

Cinži atrodo lyg gigantiškas akmenų miestas, sudarytas iš smailių ir aukštų akmeninių katedrų bokštų bei dangoraižių, o kai kurios vietos primena suakmenėjusius medžius. Per milijonus metų juos laistė ir „augino“ rūgštūs lietūs. Tačiau gyvybė prisitaikė gyventi net ir akmenų miškuose: augalai šaknis suleidę giliai į plyšius, o jų kamienai ir šakos su lapais stiebiasi dešimtis metrų. Įspūdingus geologinius darinius, karstinius smaigalius įdomu pamatyti ir iš viršaus, einant kabamuoju tiltu. Laipiojimas po Cinži verčia šiek tiek paprakaituoti ne tiek dėl sunkaus maršruto, kiek dėl pakilusios kaitrios saulės. Atokiausias, sunkiai prieinamas parko vietas pamėgę lemūrai – jų čia gyvena maždaug 13 rūšių.

Galerija

Dar viena puiki vieta pėsčiomis pagainioti didesnius gyvūnus yra Ugandos nacionaliniai parkai. Juose galėsite pabėgioti tiek paskui šimpanzes, tiek paskui kalnų gorilas. Tai viena įspūdingiausių patirčių, ką tik galite suplanuoti. Be abejo, kaip ir viskas šiame žemyne, susitikimas su didžiosiomis žmogbeždžionėmis priklausys ir nuo sėkmės. Šimpanzės mėgsta ryte ateiti pėsčiomis iki medžių, kuriuose jau prinoko vaisiai, o papusryčiavusios leistis žemyn, kur jų jau laukia smalsūs stebėtojai. Deja, mums viešint būtent tą rytą jos nusprendė ilgiau užtrukti viršuje ir išbandyti mūsų kantrybę. Nesulaukę kartu su lydinčiais parko prižiūrėtojais patraukėme tolyn, bet jau po 10 minučių per radijo stotelę išgirdome džiugią žinią, kad reikia skubiai grįžti. Pora šimpanzių patinų nusprendė patenkinti abipusį smalsumą ir leidosi apžiūrimi iš visų pusių.

Susitikimas su kalnų gorilomis gali būti dar sudėtingesnis, nes eiti iki vietos, kur jos iš vakaro susisuko lizdus miegui, gali tekti ir valandą, ir keturias. Kelias veda per kalnus, sunkiai įžengiamas džiungles, kur mūvint darbinėmis pirštinėmis vis tenka griebtis dygliuotų šakų ar lianų. Goriloms taip keliauti nesunku, prie beveik kasdien čia ateinančių žmonių jos irgi pripratusios. Tačiau dėl to, kad jos nekreipia į mus dėmesio, atsisveikinti tampa tik sunkiau. Pripratinti kalnų gorilų šeimą prie žmonių buvimo užtrunka apie porą metų. Ugandoje turistų gali būti aplankoma maždaug trečdalis gorilų iš daugiau nei 30 jų šeimų. Kalnų gorilų stebėjimas yra vienas geriausių pavyzdžių, kaip turizmo atnešami pinigai prisideda prie nykstančių rūšių išsaugojimo. O sumos išties nemažos: žmogui galimybė stebėti kalnų gorilas kainuoja apie 650 JAV dolerių, tad parkas kasdien surenka vidutiniškai apie 50 tūkst. dolerių.

Pėsčiomis verta aplankyti Namibijos dykumų kopas ir susipažinti su stebėtinai gausia smulkia dykumos gyvūnija. Drakensbergas, arba Drakono kalnai, – aukščiausia kalnų grandinė visoje PAR. Tai viena įspūdingiausių grandinių planetoje, kurios pievomis apaugę šlaitai atima žadą. Čia atvykęs jautiesi taip, tartum visas neaprėpiamas kraštas priklauso tik tau vienam. Nėra pavojingų gyvūnų, o maršrutus galima pasirinkti nuo lengvų iki daugiau ištvermės reikalaujančių.

Keliaudami į pačius PAR pietus randame dar vieną vietą – Sodų kelią. Čia daug vaizdingų maršrutų ir ne ką mažiau adrenaliną užtikrinančių pramogų – pradedant šuoliu su guma nuo vieno aukščiausių tam skirtų pasaulio tiltų iki įvairaus leidimosi lynais, plaukimo kalnų upėmis ar net jodinėjimo stručiais.

Margoji Afrika turi kuo pritraukti ir žmones, kurie ypač vertina komfortą bei skanų maistą. Nors labiausiai išsivysčiusi žemyno šalis, idealiai tinkanti komforto mėgėjams, yra PAR, drąsiai galite vykti ir kitur. Pakeliui nuo Baobabų alėjos iki Cinži atsitiko dar vienas dalykas, labiausiai nustebinęs keliaujant po Madagaskarą. Kai mūsų vietos gidas Fanu man pasakė, kad pietausime viename iš dešimties geriausių šalies restoranų, visiškai nesureagavau. Madagaskaras jau ir taip mus buvo nustebinęs geru maistu. Tam didžiausią įtaką, žinoma, padarė prancūzai, kurie gana vėlai (tik paskutiniais XIX  a. metais) kolonizavo salą. Na, gerai, ne viskas, kas prancūziška, yra puiku: sunku ištverti dvi savaites kasryt gaunant prancūziškus pusryčius, tai yra saldų kruasaną ir dar batono su džemu. Iki šiol neatsistebiu, kad puikų, „Michelin“ žvaigždutės vertą restoraną galima atidaryti tokioje nuo civilizacijos nutolusioje vietoje.

Didelė klaida manyti, kad jei žemynas skurdus, tai ir kelionės bus pigios.

Beje, turistams būna sunku suprasti, kodėl kelionės į Afriką yra tokios brangios. Didelė klaida manyti, kad jei žemynas skurdus, tai ir kelionės bus pigios. Na, nebent, jei užteks tiek pat komforto, kiek turi paprastas afrikietis. Gyventi čia pigu (o PAR – itin pigu, jei įvertinsime gyvenimo kokybę), bet keliauti – brangu. Viską galima paaiškinti ekonominiais argumentais. Gana daug kainuoja safariai: nacionalinių parkų mokesčiai, specialūs visureigiai, lodžijos, kurios įrengtos viduryje niekur ir kuriose yra viskas, ko reikia turistui atsivežti gana toli.

Vienoje brangesnių vietų, kur teko gyventi, net nebuvo karšto vandens šildytuvo. Panorus palįsti po dušu, reikėdavo pranešti laiką lodžijos darbuotojams, ir šie pašildydavo vandens, jo įpildavo į rezervuarą. Vakarais į lovą padėdavo karšto vandens pripildytą talpyklą, kad naktį nesušaltume. Visa tai buvo Ugandos kalnuose, kur atvykome stebėti kalnų gorilų ir kur visame regione buvo tik dvi geros nakvynės vietos, mūsų pigesnioji – po 400 JAV dolerių už kambarį.

Na, bet grįžkime į PAR, kurios regione aplink Keiptauną gausu ne tik vyninių, bet ir modernios infrastruktūros, prabangių prekių parduotuvių, gurmaniško maisto už tikrai mažą kainą. Atvykus į šią šalį aplanko pirmas įspūdis, kad nusileidai tikrai ne tame žemyne: puikūs keliai, didžiuliai prekybos centrai. Keliautojai man vis kartoja, kad tai ne tikra Afrika. Bet kas ta „tikra“ Afrika? Šioje vietoje palieku klaustuką.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų