(Ruth Walz nuotr., Zalcburgo festivalio nuosavybė)

„Nuostabiai nenormali“: susitikimas Milane su A. Grigorian

„Nuostabiai nenormali“: susitikimas Milane su A. Grigorian

Italijos „La Scaloje“ gegužės pabaigoje pirmąkart pasirodžiusi Asmik Grigorian pradėjo naują karjeros etapą – debiutus garsiausiose pasaulio scenose. Viktorija Vitkauskaitė vyksta į Milaną išgirsti, kaip lietuvių sopranas Marietos vaidmeniu perrašė dar vieną operos istorijos puslapį.

Ilga paprasto silueto suknelė, paltas ir garbanas dengianti skrybėlaitė nepaslepia gaivališko Marietos žavesio. Vos pasirodžiusi pirmajame operos veiksme, ji koketuoja kiekvienu judesiu, mostu, žvilgsniu, šypsena ir visiškai nuginkluoja Paulą – gedintį našlį, kuris šioje vilioklėje įžvelgia stulbinamą panašumą į mirusią žmoną Mari. Bičiulis ragina Paulą atsikvošėti. Vyrą aplankanti mirusios žmonos vizija taip pat įspėja apie pavojingus jo jausmus kitai moteriai. Bet Paulas bejėgis – jis negali atsispirti Marietai. Banalu taip sakyti, bet negali ir publika, vos spėjanti sekti atsiskleidžiančius vis naujus šios moters amplua. Kai pirmojo veiksmo pabaigoje scenos gilumoje pasirodo pusnuogė pilvo šokėja – ta pati Marieta – ir ima demonstruoti įspūdingus šio šokio judesius, jaučiu, kad ne man vienai atvimpa žandikaulis. Vos ją paslepia uždanga, prieš pirmąją pertrauką salėje aidi „Bravo!“ ir garsūs plojimai. Šalia manęs sėdintis žilagalvių ispanų būrelis entuziastingai linksi: „Si, si, Asmik Grigorian, de Lituania, maravillosa (isp. nuostabi)!“

„Buvo laikas, kai norėjosi šį vaidmenį mesti, atsistoti ir išvažiuoti. Jis labai sudėtingas, jame be galo daug uždavinių. Kažkuriuo metu kūnas tau tiesiog sako – velniop viską, nebenoriu, kam?“ – įtemptas darbo valandas prisiminė A. Grigorian, mums kitą dieną susitikus prie „La Scalos“ esančiame bare. Veide nepastebiu jokio nuovargio, nors vakarykštis spektaklis baigėsi vėlai – po 23 valandos. Kol ką tik patirtas emocijas įveikė miegas, atėjo trečia ar ketvirta ryto („Kiti dainininkai vartoja vaistus, bet aš to nenoriu“). Paprastai po spektaklių ji mėgsta išeiti kur nors pavakarieniauti, išgerti alaus ar kokteilį, bet šįkart to negalėjo – rytojaus dieną dar priešpiet laukė kito pastatymo repeticijos. „Spyruoklė tempiasi dar nuo praėjusių metų ir turės temptis iki kito sezono – 2021 m., kai turėsiu du naujus vaidmenis, neskaičiuojant koncertų ir kitų pastatymų, kuriuose vaidmenys sukurti anksčiau“, – sakė sopranas.

„La Scaloje“ sudainuota Marieta A. Grigorian taip pat buvo naujas vaidmuo. XX a. austrų kompozitoriaus Ericho Wolfgango Korngoldo opera „Miręs miestas“ yra gana populiari, tačiau šiame teatre anksčiau statoma nebuvo. Šio darbo ėmėsi Grahamas Vickas – britų režisierius, su kuriuo A. Grigorian dirbo pirmą kartą: ji pasidžiaugia jau esanti toje viršūnėje, kur gali rinktis režisierius ir scenos partnerius: „Kuo aukščiau esi, tuo tas žmonių ratas siauresnis. Su Grahamu jau kalbame, kad reikėtų galvoti, ką drauge darysime toliau. Bet tas „toliau“ ir man, ir jam galimas nebent po penkerių metų. Iki tol nė vienas savo darbotvarkėje neturime laisvos vietos.“

Prieš porą metų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) G. Vickas režisavo „Idomenėją“. Tąkart kalbėdamas apie senąjį, truputį pompastišką operos įvaizdį jis net suurzgė: „Aš negaliu to pakęsti. Opera turi keistis ir artėti prie žmonių.“ Šio žanro reformatoriumi vadinamas G. Vickas tokios etiketės neatsikratė ir naujuoju pastatymu „La Scaloje“. Dienraštis „Financial Times“ kūriniui skirtą recenziją pavadino „Galingu politiniu smūgiu“, o režisierių – enfant terrible (baisiuoju mažyliu), supurčiusiu Italijos operos sceną.

„Man šis pastatymas nepasirodė šokiruojantis. Manau, kad Grahamas tiesiog kartu su manimi labai stipriai pakeitė koncepciją“, – sakė A. Grigorian ir nusijuokė prisiminusi jų pokalbį. Kai režisieriaus kažko paklausė apie normalumą, šis jai tarė: „Galbūt viskas pasaulyje yra normalu, išskyrus tave. Turi nuostabią savybę nenormalius dalykus paversti normaliais. Ir atvirkščiai: viskas, kas atrodytų normalu, ant tavęs atrodo kažkokia tragedija.“ Tai galioja ir kalbant apie spektaklio kostiumus: anot A. Grigorian, puošnios didžiulės suknelės jai tiesiog netinka: „Kiti dainininkai gali vilkėti tokį drabužį ir atrodyti normaliai. O aš atrodau kaip dinozauras, įgrūstas į Toskos apdarą. Kuo drabužis paprastesnis, tuo ant manęs geriau atrodys. Todėl tikrai neičiau dainuoti į kostiuminę operą.“ Režisierius nuo Marietos drabužių irgi nuvalė bet kokias perteklines detales. Kuklų jų derinį pirmojoje scenoje vėliau keičia kūno spalvos apatiniai, laisvas chalatas ir platoki žydri marškiniai – tokia yra šios gundytojos drabužinė.

„Nemoku dirbti puse kojos“

Matantys ir girdintys Marietą apie jos drabužius galvoja mažiausiai. Antrajame operos veiksme Paului jau sklaidosi rožinis rūkas, ir į įsimylėtą moterį jis ima žiūrėti kitu žvilgsniu. Tai, kas jį viliojo ir traukė – Marietos gundymas, seksualumas, gaivališkumas – dabar atstumia ir verčia dar labiau ilgėtis tyro žmonos paveikslo. Marieta nusivylusi, liūdna, jos nebeguodžia nei bičiulių kompanija, nei į orgijas pereinančios jų linksmybės. Šokdama etiudą, ieškodama paguodos kitų vyrų glėbyje, atstumiama Paulo – visur A. Grigorian herojė nepaprastai organiška, kurianti apgaulingą įspūdį, kad viskas padaroma be didžiulių pastangų. Jos Marieta – ne operos ar knygos personažas, bet gyvas, tikras žmogus. Ar ją kurdama A. Grigorian galvojo apie kokią nors konkrečią moterį?

„Dar nė vieną vaidmenį kuriant man neprireikė nieko ieškoti iš šalies“, – teigė dainininkė. Vėliau patikslino, kad vienas Marietos poelgis – atėjimas į mirusios žmonos kambarį siekiant suvesti sąskaitas – jai buvo sunkiai suprantamas: „Šioje vietoje šį tą pasiskolinau iš kitų gyvenimų. Apskritai manau, kad turiu duotybę pateisinti bet kokį savo vaidinamą žmogų. Tai turbūt ir yra stiprioji mano pusė. Aš nemėgstu vaidinti personažų, man norisi vaidinti žmones, perteikti taip, lyg tai būtų mano pažįstamas. Tikriausiai tai paperka ir publiką, nes kiekvienas gali atpažinti save arba savo artimą.“

Kiekviena scenoje ištariama raidė reiškia valandų valandas kasdienio darbo.

Kaskart skaitydama naujo vaidmens tekstus ji iš pradžių stengiasi prisikasti iki pačios dialogų šerdies, išsigryninti, kas iš tiesų slypi už daugybės poetinių frazių. „Gyvenimas be poezijos būtų liūdnas, bet bent pradžioje man reikia turėti tą gryną, apvalytą dialogą. Paskui jį aplipdai, supini su asmenine istorija, tada imi repetuoti su režisieriumi, girdėti jo norus, viskas klijuojasi ir išeina bendras darbas. G. Vicko turėta Marietos vizija taip pat smarkiai pasikeitė, susipynusi su manąja – tai normalu“, – kalbėjo sopranas.

Italų spauda aikčiojo, kaip laisvai Marieta scenoje jaučiasi vilkėdama vien apatinius. A. Grigorian tokia nuostaba kelia tik šypseną: aiškintis, kiek kvadratinių centimetrų nuogos odos reikės parodyti spektaklyje, jai niekada neatrodė svarbu. To iš anksto, derindama spektaklio sąlygas, ji taip pat su režisieriais nepuola aptarti. Dėl paprasčiausios priežasties – „nes man kaip ir dzin“. Karščio kepinamame Milane žvilgtelėjusi į praeives ji pastebi, kad kai kurių šortai ne ką ilgesni už jos kelnaites scenoje: „Jei ateis momentas, kai kas nors lieps eiti į sceną visai nuogai, tai pasakysiu „neisiu“, ir taškas. Be to, eidamas dirbti turi žinoti, koks tai režisierius, kokia jo stilistika. Jei visa tai tau nepriimtina, tada, manau, sąžiningiausia būtų tiesiog atsisakyti darbo.“ Ji prisimena, kad praeityje yra buvę keli pastatymai, kuriuose dirbdama jautėsi blogai, tik tai neturėjo nieko bendro su apsinuoginimu: „Tai buvo tiesiog prasti spektakliai. Aš niekada scenoje nedariau to, ko nenoriu. Bet jei esi prastame spektaklyje, tai visiškai nesvarbu, ką tu darai ar ko nedarai – vis tiek esi šūdo dalis.“

Ji ne kartą pamini nemokanti dirbti puse kojos – jei imasi darbo, tai visu šimtu procentų. Kurdama Marietą A. Grigorian dainuoja, vaidina, šoka, maža to, visas tekstas yra vokiečių kalba. Šių veiklų ją moko skirtingi mokytojai. Šokti, tiesa, anksčiau specialiai nesimokė, bet statant „Mirusį miestą“ daug dirbo su spektaklio choreografu. Kalbą jai tobulinti padeda vokietė specialistė, kuri to paties moko vokiečių aktorius bei dainininkus. „Turi atidirbti ne kiekvieną žodį, bet kiekvieną skiemenį. Kiekviena ištariama raidė reiškia valandų valandas kasdienio darbo“, – teigė A. Grigorian.

Per daugybę karjeros metų ji puikiai įsiminė savo darbo proceso niuansus, tarp jų – ir paprastai likus porai savaičių iki premjeros ištinkančią panikos ir desperacijos stadiją. Tada atrodo, kad nieko nemoka, niekas nesiseka – ir iš tikrųjų ima nesisekti. Prieš pat premjerą vėl susiima, viską sudėlioja į lentynėles ir vaidmuo įvyksta. „Juokingiausia, kad dabar kartu dirbančius įspėju, jog taip bus. Bet niekas manimi netiki, o paskui, kai taip ir įvyksta, supanikuoja. Aš juk tokia cool, beprotiškai daug dirbu, viskas iki tol sekasi. Bet pati juk žinau, kad turiu spėti perdegti likus porai savaičių iki spektaklio, kad dar spėčiau atsigauti“, – kalbėjo pašnekovė.

Šuolis, kurio nebepakartos

Pasibaigus operai garsūs plojimai ir šūksniai dar labiau sustiprėja, kai nusilenkti išeina A. Grigorian ir jos scenos partneris, Paulą dainavęs vokiečių tenoras Klausas Florianas Vogtas. Net kai nusileidusi uždanga jau paslepia artistus, o dalis publikos ima lėtai sukti link išėjimo, kiti aplodismentais vis išsikviečia A. Grigorian. „Miręs miestas“ baigiasi gyvenimo pergale, nors tam prireikia ir skaudaus atsikvošėjimo. Kuo labiau Marieta kabinasi į Paulą, tuo labiau jam tampa atgrasi. Galiausiai jis pasmaugia meilužę žmonos peruku, bet atsikvošėjęs suvokia – tai buvo tik sapnas. Visas aistra ir neapykanta kunkuliavęs ryšys su Marieta – tik vizija, kurią vyrui pasiuntė mirusi žmona, norėdama padėti jam įveikti gedulą ir skausmą. Tuštėjančioje scenoje – iš šios artistai po vieną išneša visą rekvizitą – Paulas finale žvelgia į mirusį Briugės miestą, per kurį perslinko ir nacizmo šmėkla, ir apsisprendžia grįžti į gyvenimą.

Mums kalbantis A. Grigorian „La Scalos“ teatre buvo likę sudainuoti dar keturis spektaklius. Paskutinis laukė birželio 17-ąją – ir viskas. Ar įdėjus tiek daug darbo ir pastangų neapima nemalonus efemeriškumo jausmas? „Ne, aš manau, kad vaidmuo man dar atsipirks. Ši opera pasaulyje yra gana populiari, o atlikėjų, galinčių ją dainuoti, nelabai daug. Todėl šitą vaidmenį galėsiu naudoti kitame teatre ir kitame pastatyme“, – sakė ji.

Po debiuto „La Scaloje“ jos laukia kitas, vėl labai sudėtingas vaidmuo – Salomėja. Šią vasarą A. Grigorian grįžta į Zalcburgo festivalį, kuriame pernai liepos pabaigoje tiesiog po vienos nakties (ir po 15 metų darbo) tapo pasauline žvaigžde. Be abejo, soprano darbai „La Scaloje“ ir Niujorko „Metropolitan“ operoje buvo jau suplanuoti dar iki šio įvykio. Bet Romeo Castelluci režisuotoje operoje „Salomėja“, kritikų teigimu, ji perrašė pagrindinio vaidmens istoriją. Šiemet liepos 20–rugpjūčio 31 d. vyksiantis Zalcburgo festivalis į savo programą vėl įtraukė šį A. Grigorian triumfu tapusį pastatymą. Ar galvodama apie tai ji jaučia spaudimą? „Labai didelį, – susimąsčiusi linktelėjo ji ir pakartojo: – Labai labai didelį. Bet antro tokio rezultato negalėsiu padaryti. Tai buvo šuolis į aukščiausią lygą. Aš jį jau padariau – viskas, negaliu to paties pakartoti. Galiu toliau stebinti, kurti, bet tai niekada nebetaps tokiu pat įvykiu, kokiu tapo Salomėja. Ir tam, kad pati tai suvokčiau, man reikėjo labai daug su savimi dirbti.“

Ji neslepia, kad po „Salomėjos“ triumfo visi ir visur tikisi tokio paties rezultato: „Bet niekas nepagalvoja, kad suteikia gal tik 20 proc. tų sąlygų, kurias dainininkams duoda Zalcburgo festivalis.“ Tos sąlygos aprėpia viską – nuo galimybės bet kada turėti visas trokštamas pamokas iki tik tau skirto kambario, kuriame gali repetuoti nors ir kiaurą parą.

„Teatruose ateini dirbti, o tau praneša, kad jau repetuojamas kitas spektaklis ir reikia palikti kambarį. Namie mažas vaikas – ten dirbti negaliu, kavinėje irgi nei šis, nei tas. Be to, pavyzdžiui, premjera „La Scaloje“ buvo vos trečia spektaklio perbėga nuo pradžios iki pabaigos. O Zalcburge „Salomėjos“ premjera buvo maždaug 50-oji perbėga – tokie tie skirtumai“, – šyptelėjo A. Grigorian. Kita vertus, ji pasidžiaugė po Marietos vaidmens sulaukusi pačių geriausių recenzijų: „Vėl rašo, kad šiuo vaidmeniu papasakojau tai, kas dar nebuvo papasakota, padariau jį žmogišką. Čia ta mano natūrali savybė ne visai suprantamus dalykus paversti normaliais.“

Anksčiau juokaudavau, kad jei turėsiu dukrą, pavadinsiu Fotosesija, o jei sūnų – Interviu.

Tuos „normalius nenormalumus“ kitą sezoną pamatys ir Lietuvos operos gerbėjai. LNOBT repertuare jau suplanuota A. Grigorian vyro, režisieriaus Vasilijaus Barchatovo pastatyta Sergejaus Prokofjevo opera „Lošėjas“. Poliną joje dainuojantis sopranas sako, kad šis kūrinys jai – labai brangus, bet bilietus į jį parduoti sunkiau. Ji pati pasiūlė LNOBT vadovui Jonui Sakalauskui šį pastatymą ir labai džiaugiasi, kad šis sutiko rizikuoti. „Turėsime pasistengti“, – teigė pašnekovė kalbėdama apie poreikį pritraukti klausytojų į šią operą. Sopranas neslepia, kad bilietų pardavimai jai irgi svarbūs. Niekam nesinori visu šimtu procentų atsiduoti darbui scenoje, kai salėje tėra keliasdešimt žmonių. Be to, A. Grigorian yra „Vilnius City Opera“ valdybos narė, o ši veikla ir darbas, peraugęs į artimą draugystę su Dalia Ibelhauptaite, ją išmokė pagalvoti ir apie bilietų pardavimus, ir apie būtinybę duoti interviu. Nors viešumas niekada nebuvo A. Grigorian tikslas ar poreikis. Daugybę metų ją nuo interviu tiesiog purtydavo: „Esu juokavusi, kad jei turėsiu dukrą, pavadinsiu Fotosesija, o jei sūnų – Interviu. Iš tiesų man tai buvo patys baisiausi žodžiai. Bet bėgant metams atsiranda suvokimas, kad gali šį tą pasakyti, kas galbūt padėtų jaunosios kartos dainininkams. Apskritai aš nebijau viešumo, tiesiog nemėgstu, kai jis kuriamas specialiai.“

Klausantis A. Grigorian niekada nekyla minčių ir apie kokį nors specialiai kuriamą įvaizdį ar kaukę. Kai kurios jos per ankstesnius interviu pasakytos frazės jautresniam atstovui spaudai galėtų kainuoti žilų plaukų. Po „Salomėjos“ triumfo nusifilmavusi austrų televizijos laidoje ji neslėpė, kad praeityje daug metų kasdien sutraukdavo po pakelį cigarečių. Austrų paprašyta prisiminti šio sudėtingo vaidmens pradžią, A. Grigorian šyptelėjo, kad pirmoji mintis buvo „fucking hell, kaip aš tai padarysiu?“. Ji ne kartą kartojo, kad mokytis dainuoti ėmė sulaukusi tik 31-ų – jau po rizikingos balso stygų operacijos, galėjusios jai kainuoti karjerą. Iki tol dirbo netausodama savęs, imdavosi vien didelių vaidmenų, kol, pačios teigimu, „davarė“ save iki pabaigos.

„Ir dabar jaunimui sakau: neskubėkite. Opera yra kaip sportas – negali iš karto imti kilnoti didelių svorių, nes susižeisi. Bet, aišku, jaunimas to girdėti nenori. Ir aš nenorėjau. Apskritai operos pasaulyje dabar karjera trumpa lyg baleto šokėjų: sulaukei 37-erių – ir viso gero. O juk tai turėtų būti tik pradžia. Bet visi nori jaunų žmonių, nori režisūrinio teatro. Sulaukusi 35-erių jau nebegali dainuoti? Nieko tokio, teatras paims 25-metę“, – kalbėjo A. Grigorian. Tačiau į operos pokyčius ji žiūri ramiai – pasaulis kinta, su juo keičiasi ir šis žanras: „Dėl režisūrinės operos tendencijų mes netekome muzikinės kokybės, tačiau operą priartinome prie kino, prie tikrų istorijų pasakojimo. Bet dabar, manau, režisūrinio teatro tendencija irgi priėjo ribą. Norisi balanso – ir režisūros, ir aukščiausios kokybės muzikos.“

Ar turėdama galimybę grįžti į praeitį ji ką nors keistų? Iš pradžių A. Grigorian linkteli, bet pamąsčiusi apsigalvoja: „Ne, nes tada aš nebūčiau aš. Myliu kiekvieną savo klaidą ir visą nueitą kelią. Bet viskas mano gyvenime būtų buvę gerokai paprasčiau, jei būčiau klausiusi savo mamos.“ Mama – garsioji operos solistė Irena Milkevičiūtė – buvo ir pirmoji jos mokytoja, iš kurios gavo visus dainavimo pagrindus.

Laukiama, mylima, geidžiama

Kitą sezoną ji debiutuos Londono „Covent Garden“ operos teatre, vokiečių režisieriaus Clauso Gutho statomoje operoje „Jenufa“. 2021-aisiais jos laukia pirmasis darbas Niujorko „Metropolitan“: čia ji vėl bus Salomėja, tik jau kitame kito kūrėjo – C. Gutho – pastatyme. Dar vėliau tame pačiame teatre lauks „Madam Baterflai“. Pernai susitikime su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais A. Grigorian užsiminė, kad norėtų sudainuoti ir Normą: pasiūlymų turinti, tik reikia išsirinkti. Mūsų susitikimo Milane dieną A. Grigorian jau repetavo būtent šį vaidmenį, o jos pasirinkimu tapo Vienos opera ir sutuoktinio V. Barchatovo kuriamas spektaklis: „Labai smagu, kad abu esame daugmaž ant to paties laiptelio, kai galime dirbti kartu ir niekam nieko nereikia įrodinėti.“

Šio vaidmens Vincenzo Bellini operoje ji troško ir dėl sentimentų – Normą yra dainavusi jos mama. Ir dar dėl to, kad jai smagu plėsti ribas: „Koks nors kategoriškas žmogus, išgirdęs, kad dainavusi Marietą ketinu imtis Normos, sakytų, kad išprotėjau. Tai radikaliai priešingas repertuaras. Gali išeiti labai gerai arba visai negerai. Bet man įdomu.“

Myliu kiekvieną savo klaidą. Bet viskas gyvenime būtų buvę paprasčiau, jei būčiau klausiusi mamos.

Maksimaliai užpildytas tvarkaraštis reiškia, kad artimiausius kelerius metus daugiau jokių naujų vaidmenų, nei jau suplanuota, ji kurti nebespėtų, todėl nuolat tenka atmesti krūvą pasiūlymų – vien gautų iš „La Scalos“ per savaitę atsisakė keturių. Kai ką, matydama tvarkaraštį, iškart net sopranui nepranešdama atmeta jos komanda, kuri dabar išties didelė. „Askonas Holt“ agentūroje vienas žmogus pasirašinėja jos sutartis ir derasi dėl honorarų, antras dėlioja tvarkaraščius, trečias rūpinasi repertuaru. Nesibaigiančius skrydžius susidėlioti jau keliolika metų jai padeda Vilniuje veikianti kelionių agentūra. Sostinėje yra ir asistentas, kurį A. Grigorian vadina dešiniąja ranka ir be kurio grįžusi į Lietuvą tiesiog neapsieitų, ir su sutartimis mūsų šalyje dirbanti mergina. O kur dar mokytojai, tarp jų – ir švedų baritonas, kurio vokalo pamokas lanko A. Grigorian. Anksčiau, jau po balso stygų operacijos, ją dainuoti mokė tėvas – šviesaus atminimo legendinis tenoras Gehamas Grigorianas.

Metus tarp dviejų „Salomėjų“ – sukurtos pernai ir vyksiančios šiemet Zalcburgo festivalyje – paženklino ir balandžio pabaigoje pelnytas ypač svarbus įvertinimas: Tarptautiniuose operos apdovanojimuose ji paskelbta geriausia pasaulyje operos soliste. Įvyko ir ilgai lauktas debiutas „La Scaloje“, kuri A. Grigorian itin brangi dėl asmeninių priežasčių: čia prasidėjo jos tėvų meilės istorija. „Atvirai pasakius, nuo pat Salomėjos labiausiai ruošiausi būtent Marietos vaidmeniui. Ji buvo pagrindinis mano orientyras, žinojau, kad tai bus kažkas labai matomo ir labai svarbaus“, – teigė ji.

Mūsų pokalbio laikas senokai peržengė planuotas ribas, bet jokio nekantrumo iš pašnekovės nesijaučia. Jau išjungus diktofoną kurį laiką dar plepame apie lietuviškas aktualijas. Telefone A. Grigorian parodo savo pustrečių metų dukros Lėjos nuotraukas, pasakoja apie Vilniuje gyvenantį, dažnai pas mamą atskrendantį sūnų Nojų. Lengva užsimiršti, kad priešais sėdi ne seniai matyta draugė, bet vienas garsiausių operos pasaulio žmonių. O koks jausmas žinoti, kad tavęs šiandien nori visi? Akimirką pamąsčiusi A. Grigorian šauna „Kad aš visada taip jaučiausi“ ir užsikvatoja. Kiek surimtėjusi paaiškina, kad ir už šitą jausmą yra dėkinga likimui: „Iš tiesų visada jaučiausi laukiama, mylima, geidžiama. Gal esu laimės kūdikis, bet nežinau, koks jausmas, kai būna priešingai. Nuo pat vaikystės man buvo svarbu būti mylimai, geidžiamai ir visada stengiausi daryti viską, kad taip būtų. Kita vertus, visada turėjau savyje ir tokio jausmo: jei kas nors manęs nemyli – tai ir dzin, aš rasiu, kas mylės.“

Galerija

Komentarai

  • Asmik yra tas žmogus, kurį tikrai galima vadinti žvaigžde: be galo daug pasiekusi ir vis tiek išlikusi labai nuoširdi, žmogiška, šilta. Sėkmės jai kuo didžiausios ir toliau.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų