Niekas niekuo nekaltas

Niekas niekuo nekaltas

Santūri Valentino Novopolskio laikysena iškart nušluoja jo talentui žeriamas kritikų ir gerbėjų liaupses. „Aš manau, kad man tiesiog sekasi“, – vis kartoja aktorius, kalbėdamas tiek apie jau sukauptų vaidmenų bagažą, tiek apie gautą pasiūlymą vaidinti Oidipą Gintaro Varno režisuojamame spektaklyje „Oidipo mitas“. Viktorija Vitkauskaitė su aktoriumi kalbasi apie artėjančią premjerą.

„Dabar tu nieko nemaldauk, nes kas lemties / Žadėta, jokis mirtingasis neišvengs.“ Pjesė, vedžiojanti po antikos herojų likimo peripetijas, ir baigiasi žodžiais apie nepermaldaujamą lemtį. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) G. Varnas stato spektaklį pagal Johno von Düffelio dramą, kuri į vieną kūrinį sujungė Sofoklio, Aischilo ir Euripido tragedijas. Nuoseklus siužetas net visiškam antikos mitų diletantui į aiškesnį vaizdinį sulieja karaliaus Oidipo, jo sūnų Eteoklio ir Polineiko, dukterų Antigonės ir Ismenės šeimos istoriją. Tačiau anaiptol nepateikia sukramtytų atsakymų į klausimus, aktualius ir senaisiais, ir mūsų laikais. Pavyzdžiui, ar žmogus prieš likimą išties yra bejėgis.

„Sakyčiau, kad toks požiūris man nebuvo artimas. Prieš kurį laiką, – taria aktorius ir pamąstęs priduria: – Ir dabar nesu fatalistas. Bet man patinka stebėti įvykių virtinę, kuri atveda prie konkretaus poelgio ar sprendimo. Ėmęs dirbti su šia medžiaga pažvelgiau į savo gyvenimą ir nustebau, kiek yra keistų sutapimų, kurie tęsiasi dar nuo mano tėvų ar senelių.“

Sutapimų virtinę galima atsekti ir žvelgiant į tai, kaip Lietuvos rusų dramos teatro aktorius V. Novopolskis šį sezoną ėmėsi kurti jau antrą vaidmenį LNDT. Pirmasis buvo garsaus vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo režisuotame spektaklyje „Didis blogis“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Apie atranką į šį spektaklį aktorius sužinojo visiškai atsitiktinai. Prieš tai – beje, pirmą kartą už Rusų dramos teatro ribų – vaidino Vido Bareikio „Kaliguloje“. Čia susipažino su tuomečiu LNDT administratoriumi. Netrukus – irgi pirmą sykį – sutiko vaidinti viename televizijos seriale. Ten įsikalbėjo su kolege, ir ji prasitarė apie artėjančią atranką į A. Schillingo spektaklį. Šio režisieriaus pavardė daugybei žiūrovų įsiminė po beveik prieš dešimtmetį festivalyje „Sirenos“ matyto spektaklio „Juoda šalis“. Jis buvo pirmasis, į kurį V. Novopolskis studijuodamas nusipirko bilietą, bet taip susiklostė, kad nenuėjo. „Bendrakursiai vėliau sakė: koks fantastiškas spektaklis, ką tu praleidai! Ir man tai užsifiksavo“, – prisimena aktorius. Sužinojęs apie būsimą pastatymą, jis paskambino jau minėtam administratoriui pasiteirauti, ar būtų galimybė dalyvauti atrankoje. Po kelių atrankų V. Novopolskis „Didžiajame blogyje“ patvirtintas vaidinti V. Novopolskį.

Apskritai didelė laimė, kai tau pasiseka su tokia medžiaga, tokiais režisieriais ir tokiais personažais.

Su G. Varnu aktoriui teko dirbti Kaune prieš dešimtmetį, spektaklyje „Nekalti“. Vėliau pašnekovas ne kartą sulaukė režisieriaus siūlymų dėstyti jo studentams, tačiau vis atsisakydavo. O tada buvo pakviestas vaidinti Oidipo „Oidipo mite“, ir patyrė šiokį tokį šoką. V. Novopolskis manė, kad tai vaidmuo vyresniam ir rimtesniam aktoriui, nors čia pat prisimena, jog Dainius Gavenonis Oidipą Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje suvaidino būdamas dar jaunesnis nei jis.

Su kolege Nele Savičenko (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

„Nustebau, šiek tiek išsigandau, bet ir labai susidomėjau. Atsisakyti tokio vaidmens būtų… Apskritai didelė laimė, kai tau pasiseka su tokia medžiaga, tokiais režisieriais ir tokiais personažais. Tai vienas būdų aktoriui sukurti šį tą įdomaus, tobulėti ir mokytis. Nors kai perskaičiau pjesę, man ji pasirodė kiek suspausta: lyg trūktų oro, kurio kūriniui suteikia choras, pertraukos tarp epizodų. Tačiau Gintaras pradeda eiti būtent ta linkme, išplėsti, ir to oro atsiranda. Iš esmės tai – detektyvas, kuriame Oidipas bando išsiaiškinti žudiką. Bet jame atsiranda poetinių formų, ir gal tai viena priežasčių, kodėl Oidipo istorija iki šiol vaidinama.“

Priežasčių ir pasekmių virtinė

Jau baigiantis pokalbiui drįstu pastebėti, kad V. Novopolskis – labai darbštus aktorius ir gal šitos savybės gali neišsiginti? „Negaliu“, – juokiasi ir pripažįsta dirbantis daug, bet visada tai galima daryti dar kokybiškiau. O. Koršunovo režisuotą „Oidipą karalių“ su nepamirštamu D. Gavenonio vaidmeniu jis, be abejo, žiūrėjo. Galbūt matyta vaidmens interpretacija šiek tiek veikia ir paties V. Novopolskio personažo traktuotę. „Bendraujame su Dainiumi, jis man davė perskaityti savo magistro darbą apie šį vaidmenį. Ten radau labai įdomių dalykų“, – tarsteli aktorius. Kita vertus, visi filmuose, kituose spektakliuose ar jų įrašuose matyti Oidipai palieka pėdsaką. Aktoriaus darbas – sujungti tą mozaiką į vieną vitražą ir įrėminti savaip.

Tuo, kad rėminimas vyksta labai intensyviai, galima įsitikinti klausant, kaip V. Novoposkis „pjausto“ savo personažo asmenybę ir charakterį skirtingais pjūviais. Puikus valdovas, gerbiamas Tėbų žmonių, nenuslepiantis savo puikybės, nenurimstantis ir ieškantis atsakymo net ten, kur jam kelis kartus pakartojama „neklausk“. O drauge – ir nieko blogo nepadaręs (išskyrus kelias lengva ranka atimtas, bet tais laikais visai nevertintas paprastų mirtingųjų gyvybes) žmogus, likimo nubaudžiamas pačia baisiausia bausme. Valdžia, šlovė, galybė nebetenka prasmės, kai Oidipas sužino esąs savo tėvo žudikas, savo motinos vyras ir savo vaikų brolis.

Aktoriaus darbas – sujungti tą mozaiką į vieną vitražą ir įrėminti savaip.

Visa ši tragedija nebūtų kilusi, jei jos herojai nebūtų padarę iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų klaidų. Jei piemuo, kuriam patikėta palikti mirti dar mažytį Oidipą, nebūtų jo pasigailėjęs ir atidavęs užauginti. Jeigu Oidipas nebūtų pakėlęs rankos prieš kelionėje sutiktus valkatas. Tačiau ar istorija su neklystančiais, visada teisiais herojais apskritai būtų atsiradusi? Ar šiandien ji būtų kam nors įdomi?

„Nužudymas buvo Oidipo klaida, po kurios jis ėmė klysti nuolat, nebegirdėjo kitų. Skaičiau dramos kritiką, analizes ir galvojau: kad ir koks geras būtum, kad ir kaip gyvenime stengtumeisi, vis tiek padarysi klaidų. Pats esu jų pridaręs labai daug ir nemanau, jog tai labai blogai. Galbūt tai kaip tik leidžia mažiau bijoti: kai supranti, kad tai gyvenimo dalis, gali lengviau su klaidomis susitaikyti ir daryti išvadas. Kalbant apie personažo klaidas, aktoriaus profesijos ypatumas tai, kad visada privalome išteisinti bet kurį personažą. Suprantama, Shakespeare’o karalius Lyras yra teisus sakydamas: „Niekas nėra niekuo kaltas.“ Iš tiesų viskas yra tam tikrų priežasčių ir pasekmių virtinė.“

Mokytojai ir apdovanojimai

Balandžio pabaigoje įvyksianti premjera į įtemptą aktoriaus darbotvarkę įbrėš dar vieną vaidmenį dar viename spektaklyje, nors šių ir taip nemaža. Teatro kritikas Andrius Jevsejevas yra teigęs: „…dėsninga, kad V. Novopolskio, o ir daugelio kitų vadinamųjų „rusdramio“ aktorių, ryškiausi vaidmenys gimė kolektyvui galiausiai suvokus savo meninio judėjimo trajektoriją, t. y. teatro vairininku tapus Jonui Vaitkui.“ Nuo 2008 m. šiam teatrui vadovaujantis J. Vaitkus V. Novopolskio spektakliuose nespraudžia į tą patį amplua. Romantikas „Varge dėl proto“, muzikinis klounas spektaklyje „Tas, kuris gauna antausius“, groteskiška Auklė „Eglutėje pas Ivanovus“ – kardinaliai skirtingi vaidmenys, reikalaujantys nuolat dirbti ir ne kartotis, bet atrasti. „Nežinau, ar J. Vaitkus taip daro sąmoningai, jeigu taip, tai jis – fantastiškas pedagogas, nors tai, aišku, nieko naujo“, – pabrėžia aktorius. Šį režisierių jis laiko savo mokytoju kaip ir Dalią Tamulevičiūtę – kurso, kuriame studijavo, vadovę.

Būtent už Auklės vaidmenį spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“ V. Novopolskiui įteiktas Auksinis scenos kryžius. 2013 m. geriausio pagrindinio vaidmens aktoriumi išrinktas menininkas apie apdovanojimus turi savo nuomonę. Anot jo, aktorius scenoje priklausomas nuo visumos, pradedant režisieriumi ir baigiant apšvietėju. Todėl išskirti ir apdovanoti vieną aktorių jam atrodo abejonių keliantis sprendimas.

Taigi kad ir kaip sakyčiau, jog tie apdovanojimai – nesąmonė, man tikriausiai tai buvo svarbu. Ir šitas mano bruožas man nepatinka.

„Nenorėjau eiti į apdovanojimų ceremoniją, kaip tik tuo metu man buvo ir repeticija. Bet režisierius pasakė: tu privalai, tai tavo darbo dalis. Kai jau kilau į sceną pasiimti apdovanojimo, suklupau. Šimtą kartų ten buvau, žinojau, kad yra toks laiptelis, bet vis tiek parklupau. Vadinasi, buvau klaikiai susijaudinęs. Taigi kad ir kaip sakyčiau, jog tie apdovanojimai – nesąmonė, man tikriausiai tai buvo svarbu. Ir šitas mano bruožas man nepatinka. Man geriausias įvertinimas – kai režisierius pasako: šiandien dirbai gerai. Ir to užtenka. O kai jaunas gauni vaidmenų, ir tave pradeda vertinti, kritikuoti, girti, tampa tikrai sunku. Norisi pasikasti po lapais ir paprašyti netrukdyti dirbti.“

Šioje vietoje pokalbį būtų sąžininga baigti. Tačiau pernelyg knieti užbėgti premjerai už akių ir pažvelgti į būsimo spektaklio finalą. LNDT informacinėje medžiagoje cituojamas G. Varnas tikina, kad po visų tragedijų spektaklio žiūrovai atras viltį ir išsigelbėjimą. Juk jaunoji karta „Oidipo mite“ įkūnija drąsą, pasiaukojimą ir heroizmą. Vis dėlto tragiška Oidipo, jo žmonos, sūnų ir dukterų lemtis dideliu optimizmu nedvelkia. Ar pats V. Novopolskis šiame antikinių tragedijų junginyje įžvelgia bent kokių nors pozityvumo spindulių? „Šituo klausimu mane nužudėte“, – juokiasi aktorius ir išsisuka spektaklio finalo dar nežinantis. Visgi pamąstęs priduria tai, po ko telieka dėti tašką: „Jauni žmonės gali šį tą pakeisti. Pavyzdžiui, J. Vaitkaus „Visuomenės priešo“ finale ateina vaikai, ir tu supranti, kad jie užaugs ir ištrauks mus. Tai labai sena mintis, bet mes vis tikimės, kad vaikai bus kitokie, geresni nei mes. Galbūt už to ir laikomės.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų