Marius Burokas (Vyčio Snarskio pieš.)

Netikėtas sugrįžimas

Netikėtas sugrįžimas

Įpusėjus 2016-iesiems jau galime apsižvalgyti ir padaryti šiokias tokias išvadas: kokie šie metai rašytojams ir leidėjams, ką renkasi skaitytojai, kokios literatūros tendencijos dabar svarbios?

 

Pirmoji ir didžioji naujiena pradžiugins tradicinio skaitymo mėgėjus: kaip trimituoja pasaulio laikraščiai, knygos grįžo. Pirmą kartą per ketverius pastaruosius metus popierinių leidinių pardavimas ėmė augti. O elektroninių – kristi. „Sony“ nusprendė nebegaminti skaityklių. „Amazon“ atidarė savo pirmąjį popierinių knygų knygyną. Žinoma, tas popierinių leidinių pakilimas ir elektroninių krytis – nedidelis, viskas dar gali pasikeisti arba susilyginti, bet kol kas tendencija akivaizdi.

Dėl teisybės reiktų pabrėžti, kad popierinių knygų pardavimą išgelbėjo tai, ko rimtas skaitytojas nė knygomis nelaiko. Leidėjams padėjo jau slūgstanti, bet vis dar stipri spalvojimo knygelių suaugusiesiems mada (ji atėjo ir į Lietuvą – net kontrkultūrinės „Kitos knygos“ susigundė spalvojimo knygelėmis). Matyt, ekranai ir kompiuteriniai žaidimai visiems gerokai įsipyko ir kiaurą dieną į kompiuterį spoksantis, įtampos ėdamas šiuolaikinis žmogus su malonumu ima į rankas spalvotus pieštukus ir pasineria į kokios nors varlės ar mandalos spalvinimą.

Smarkiai šoktelėjo ir įvairių spalvotų maisto gaminimo knygų populiarumas. Paaugliai godžiai puolė skaityti „YouTube“ žvaigždučių memuarus, pagalbos sau knygeles ir kitą greit „vartojamą“, jiems patinkantį, bet popierinį šlamštą. Milžiniškais tiražais buvo leidžiami ir vadinamieji dingę rankraščiai, tai yra garsių rašytojų seifuose ar stalčiuose ilgai gulėję romanai ir kiti kūriniai. Žinomiausias pavyzdys – Harper Lee romanas „Eik ir pastatyk sargybinį“ (angl. „Go Set a Watchman“).

Toliau didėja knygų jaunimui pardavimas ir populiarumas. Jam skirtus trilerius, fantastiką renkasi ir skaito vis daugiau suaugusiųjų. Visų pirma, smarkiai išaugo tokios literatūros kokybė ir įvairovė, visų antra, tai puikios laisvalaikio knygos, kurios po pramoginiu kiautu dažnai slepia gana rimtas meilės, draugystės, pasaulio likimo temas.

Kita vertus, populiarėja alternatyvios knygų „vartojimo“ formos – vis dar sparčiai kyla garsinių knygų pardavimas. Jos populiarios kai niekad, ir ne tik įskaitytos įžymybių, kino žvaigždžių, garsių rašytojų. Neturinčiam laiko dabarties žmogui toks pasirinkimas – tikras išsigelbėjimas: stovėdamas spūstyje į darbą ar namo gali ramiai išklausyti pusę George’o R. R. Martino tomelio ar nemenką Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ gabalą.

Toliau populiarėja skaitymas mobiliuosiuose įrenginiuose – telefonuose, planšetėse. Žinoma, šiemet jis neišaugs tiek, kad užgožtų popierinius leidinius, bet skaitykles stumtels į šalį. Dauguma pasaulio leidėjų ieško būdų, kaip mobiliajame internete greitai ir paprastai susirasti knygą, ją įsigyti ar išsinuomoti ir tučtuojau gauti galimybę skaityti. Kas ką aplenks ir kieno naujiena bus geriausia, prognozuoti kol kas sunku. Ypač ši tendencija išryškėja šalyse, kurių gyventojai praleido skaitymo kompiuteriuose epochą ir perėjo tiesiai prie mobiliųjų įrenginių (Afrikos valstybės, Indija, Kinija).

Vis dar leidybos madas diktuojančiame anglakalbiame pasaulyje imta daugiau dėmesio kreipti į kone dešimtmetį buvusį primirštą apsakymo žanrą.

Dar vienas ryškėjantis dalykas – storų, didžiulių romanų epocha (trukusi keletą pastarųjų metų) eina į pabaigą. Žinoma, visada lauksime naujo Donnos Tartt ar Johno Irvingo tomo, bet nenustebčiau, jei ir jie parašytų 150 puslapių koncentruotą apysaką. Be to, vis dar leidybos madas diktuojančiame anglakalbiame pasaulyje imta daugiau dėmesio kreipti į kone dešimtmetį buvusį primirštą apsakymo žanrą. Tad mūsų laukia daugiau apsakymų rinktinių. Greičiausiai bus bandoma kombinuoti apsakymą ir romaną: rašyti apsakymų vainikus (a la sonetų vainikas), pasakoti istorijas, kurias sieja tie patys veikėjai, tas pats laikas ir (ar) vieta.

Kita tendencija – amerikiečiai ir britai, pavargę nuo savo literatūros vienodumo (ir pagaliau atkreipę dėmesį į likusio pasaulio kritiką), ima leisti vis daugiau vertimų. Tradiciškai domimasi Vakarų Europos, Afrikos, Pietryčių Azijos literatūra, bet vėl atsigręžta į Rytų Europą (prie to prisidėjo ir baltarusės Svetlanos Aleksijevič gauta Nobelio premija, vengro László Krasznahorkai pelnyta tarptautinė Bookerio premija ir, be abejonės, geopolitika). Tai gera naujiena ir mums – galbūt pagaliau britai ir amerikiečiai susidomės lietuvių proza. Žinoma, jei turėsime ką pasiūlyti ir sugebėsime tai padaryti.

O kas įdomaus Lietuvoje? Visos šios išvardytos tendencijos mums kol kas ne itin aktualios. Lietuviai vis dar renkasi tradicines popierines knygas (nors skaitytojų mobiliuosiuose telefonuose gausėja). Užsienyje vis daugiau kokybiškos literatūros pasiūlo mažos ir nepriklausomos leidyklos, bet pas mus tokia tendencija neryški. Smulkių leidyklų nedaug, jos verčiasi sunkiai ir retai perima, atranda ar užsiaugina gerą autorių.

Žvelgiant akyliau, ir Lietuvoje pastebima dokumentinės literatūros persvara. Lietuviai taip pat nori faktų, biografijų, prisiminimų, istorinių ir mokslinių knygų (vienas ryškiausių šių metų fenomenų – leidinių apie Vilnių ir kitus didžiuosius miestus antplūdis).

2016-ieji – ir geros poezijos metai. Su antromis ar trečiomis knygomis ateina kitokios poetikos karta, ir ją reiks pastebėti, mokytis skaityti. Juolab patys naujieji poetai linkę į poezijos skaitymus žvelgti laisviau: tai daroma su muzika, kuriami skaitymo spektakliai, performansai. Populiarėja ir įvairesni knygų naujienų pristatymo būdai: vaizdo filmukai, tinklalaidės (vadinamieji podcast’ai).

O ir šiaip, žvelgiant tiek į verstinių, tiek į lietuviškų knygų derlių, nesame nei atsilikėliai, nei apkiautėliai, nei kuo nors labai išskirtiniai. Tuo ir reikia džiaugtis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų