Įspūdingosios vertikalės. (Raimondo Daniūno ir Mykytos Kozlov nuotraukos)

Nematomas pasaulis

Nematomas pasaulis

„Ar nusileidote iki apačios?“ Šis klausimas neretai suerzina speleologus, nes pasiekti urvų dugną nėra pagrindinis jų tikslas. Kur kas svarbiau – procesas ir per jį užfiksuoti atradimai.

Tam ypač patrauklus kraštas yra Laosas. Iš jo neseniai grįžo ir speleologų klubo „Aenigma“ nariai Jolanta Kozlova ir Raimondas Daniūnas, tenykščius urvus tyrinėję ne pirmą ir ne paskutinį kartą.

Laosas – egzotiška Pietryčių Azijos šalis, kuri turistams duris atvėrė vos prieš maždaug 30 metų. Kaip sako J. Kozlova, čia galima rasti daug laukinės gamtos, susitikti su nuoširdžiais ir dar nesugadintais žmonėmis. „Mums kaip speleologams svarbiausia, kad čia yra daug didžiulių, nuostabių, dar niekieno netyrinėtų urvų. Atradimai tyko kiekviename žingsnyje“, – teigė ji.

Iki šiol Laoso urvai mažai ištyrinėti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad šalis užsieniečius pradėjo įsileisti dar visai neseniai, o ir nusigauti iki urvų nėra paprasta – ne visur yra keliai ar tiltai. Be to, vietiniams urvai įdomūs tik tiek, kiek jie gali būti naudingi. „Urvuose jie žvejoja, medžioja, renka guaną (bekvapę medžiagą, natūraliai susidarančią iš jūrų paukščių ar šikšnosparnių suirusių išmatų likučių, kuri naudojama kaip trąša – „IQ Life“ past.). Kai kurie urvai naudojami kaip slapti tuneliai: jais gali greičiau pereiti kalną kiaurai, nei žingsniuodamas aplink ar kopdamas“, – pasakojo J. Kozlova. Per karą urvuose slėpėsi ištisi kaimai, kai kur juose įrengtos budistų šventyklos. Dabar dalis jų paversti turistiniais objektais.

Abu „Aenigmos“ speleologai Laose nebuvo naujokai: J. Kozlovai tai buvo jau septintoji kelionė, R. Daniūnui – aštuntoji. Jie pripažįsta dažnai sulaukiantys nuostabos, kodėl vis grįžta ten pat, o ne vyksta į naujas vietas. Bet, pasak J. Kozlovos, tokia ta tiriamoji speleologija: pirmus kartus atvykę jie tiesiog apsižvalgo, įvertina, kiek reikės laiko ir išteklių urvui tyrinėti, tuomet vėl keliauja atgal. Būna taip, kad atvykę iš naujo susiduria su nenumatytomis kliūtimis, todėl grįžta tik kitais metais. „Netgi įdomu, kas bus kitoje serijoje“, – juokėsi speleologė.

Svarbu suvokti, kad jų tikslas – ne nusileisti iki dugno, o ištyrinėti urvus. J. Kozlova priduria, kad kartais norisi, jog pabaigos kaip tik nebūtų, nes taip galima atrasti vis naujų atšakų, praėjimų, kurie leistų toliau tyrinėti urvus.

Kiekvieną kartą tyrėjai išsikelia vis kitą tikslą. Šįkart ekspediciją skyrė urvų įėjimų paviršiuje paieškai, todėl nemažai laiko praleido laipiodami po kalnus. Nors gali atrodyti, kad tai paprasčiau, nei leistis į urvus, J. Kozlova patikina, kad taip toli gražu nėra. Kalnų uolos labai aštrios, kepina kaitri saulė, tenka brautis pro tankias ir dygliuotas džiungles, negana to, kantrybę bando ir įkyriai lendantys vabzdžiai. Laosas unikalus savo uždarais slėniais, dar vadinamais poljė, į kuriuos patenkama urvais arba lipant per kalnus.

Ekspedicijos Laose speleologus labiausiai žavi atradimų gausa. Europoje, kur speleologija gana populiari, dauguma urvų yra ištyrinėti ir dažna ekspedicija baigiasi be atradimų. Laose, kaip pasakoja J. Kozlova, pavyksta surasti kilometrus naujų urvų. Čia jie išsiskiria dydžiu, speleologus taip pat žavi juose susiformavę gigantiški dariniai. Į ekspedicijas Pietryčių Azijos valstybėje urvų tyrinėtojai gali leistis net be specialios įrangos ir aprangos. „Laoso urvuose labai komfortiška temperatūra – 20–24 laipsniai. Įprastuose europietiškuose urvuose temperatūra svyruoja nuo 2 iki 14 laipsnių“, – pasakojo J. Kozlova.

Šįkart lankydamiesi Laoso urvuose speleologai rado nemažai suakmenėjusių kaulų. Ekspedicijos vadovas R. Daniūnas spėja, kad jie priklausė nežinomiems gyvūnams arba pirmykščiams žmonėms.

Didžiausias atrastas ir speleologų tyrinėjamas urvas Laose yra Tham Vangdat. R. Daniūnas aiškina, kad tai sudėtingas urvas, tiksliau, visa urvų sistema, kurios atskiras dalis tyrinėtojams dar ne visai pavyko sujungti. Bendras labirintų ilgis siekia daugiau nei 20 kilometrų. „Kiekvienais metais atrandama vis naujų atšakų. Per šią kelionę pavyko tolimiausioje urvo atšakoje kiaurai pereiti kalną. Kitais metais užlipsime į kalną iš kitos pusės ir surasime įėjimą. Taip sutaupysime laiko ir jėgų. Tyrinėjant tolimiausią urvo dalį, neprireiks požeminių bazinių stovyklų“, – planais dalijosi R. Daniūnas.

Vis dėlto tokios ekspedicijos tikrai ne kiekvienam, per jas išbandymų netrūksta. Pasak komandos vadovo, sudėtingiausia surasti nežinomus urvų įėjimus. Tokiomis akimirkomis navigacijos prietaisai mažai padeda, nes siauruose tarpekliuose nėra ryšio, tenka pasikliauti savo atmintimi ir prisiminti lipimo maršrutą.

Kartais kopti tarpekliais nepakanka ir vienos dienos. Tada visai grupei tenka nakvoti be palapinių ir miegmaišių, visą naktį šildantis prie laužo. „Romantika. Negali ramiai užmigti, nes iš vienos pusės karšta, iš kitos – šalta. Reikia apsiversti, dar malkų įmesti į laužą“, – pasakojo R. Daniūnas.

Tokiose kelionėse netrūksta ir pavojų. Ekspedicijos vadovas prisimena akimirką, kai krisdamas 50 kg sveriantis uolienos luitas vos nesutraiškė kojos. Su pavojumi susidūrė ir tą akimirką, kai ieškodamas atramos urve R. Daniūnas palietė nuodingą gyvatę. „Abu buvome labai nustebę tokiu artimu kontaktu. Pasijutau kaip Mažasis Princas, bendraujantis su gyvate“, – šmaikščiai atradimus apibendrino speleologas.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų