E. Perel mano, kad neištikimybės krizė gali padėti poroms pasikalbėti apie intymumą ir vėl suartėti.

Neištikimybės pagundos

Neištikimybės pagundos

Vis daugiau amerikiečių smerkia neištikimybę, bet psichoterapeutė Esther Perel mano, kad jiems derėtų būti pakantesniems. Emily Bobrow susitinka su garsiausia ir kontroversiškiausia porų santykių žinove.

Sethas su savo mergina draugavo daug metų ir pora jau buvo susižadėjusi, kai vyrukas sužinojo apie jos neištikimybę. Tai nutiko tik kartą su bendradarbiu, bet išdavystė vis tiek skaudino. „Jaučiau pavydą, nesaugumą, pyktį, baimę, – pamena jis. – Buvo labai sunku apie tai kalbėti.“ Vyras klausė savęs, ar sužadėtinės neištikimybė rodo, kad jųdviejų iš pažiūros gražūs santykiai yra iš pamatų ydingi? Ar santuoka bus pasmerkta? Negana to, jis jautėsi kaltas, nes prieš kelerius metus pats sykį permiegojo su pažįstama moterimi.

(Vyčio Snarskio pieš.)

„Žinojau, kad mano poelgis nieko nereiškia, – atviravo Niujorke gyvenantis neseniai į trečiąją dešimtį įžengęs verslininkas. – Viskas atrodė lyg nuotykis, todėl nesusilaikiau.“ Bet nerimas dėl šių paflirtavimų graužė sąžinę. Kaip juodu gali prisiekti būti ištikimi visą tolesnį gyvenimą, jei dar prieš santuoką nepajėgia atsispirti pagundai? Ar šios silpnumo akimirkos reiškia, kad ateityje santykių lauks dar didesni išbandymai?

Ieškodami atsakymų į šiuos klausimus, Sethas su drauge kreipėsi į E. Perel – garsią poras konsultuojančią belgų kilmės psichoterapeutę. Jos TED konferencijose skaityti pranešimai apie sunkumus bandant palaikyti aistrą ilgalaikiuose santykiuose ir apie neištikimybės pagundas peržiūrėti daugiau kaip 15 mln. kartų.

Populiarioje 2006 m. išleistoje ir į 26 kalbas išverstoje knygoje „Poravimasis nelaisvėje“ („Mating in Captivity“) sumaniai analizuojami mūsų prieštaringi poreikiai jausti saugumą namuose ir ieškoti erotinių naujovių. Neseniai E. Perel žengė dar vieną žingsnį į kontroversijos teritoriją. Knygoje „Esama padėtis“ („The State of Affairs“), kurios tikimasi sulaukti 2017 m. pabaigoje, autorė aptars, kodėl žmonės suka į šalį ir kaip į tai reaguoti. Dažniausiai E. Perel dirba su klientais Niujorke, bet kartais keliauja po pasaulį ir sausakimšose konferencijų salėse bei idėjų festivaliuose skaito pranešimus apie aistros stoką laiminguose santykiuose. Išklausęs vieną šių pranešimų Sethas įkalbino sužadėtinę apsilankyti pas psichoterapeutę.

„Esther padėjo mudviem suprasti, kad tobuli santykiai neįmanomi“, – aiškina jis. Pakonsultuoti santykių specialistės, Sethas su sužadėtine nutarė, kad jų ryšiai bus „beveik monogamiški“, t. y. jie stengsis būti ištikimi vienas kitam, bet liks pakantūs atsitiktiniams vienas kito paklydimams. „Mums niekada nė nešovė mintis, kad tai galėtų būti siekiamybė, – sako vyras. – Bet kodėl gi pavieniai neištikimybės atvejai turėtų sugriauti ilgametes pastangas?“

Toks požiūris gali pasirodyti išmintingas, bet daugelis jį vis dar laiko erezija. Per pastaruosius kelis dešimtmečius lytinių santykių ir lytinės dorovės principai gerokai pasikeitė: vis mažiau vakariečių purkštauja dėl sekso iki santuokos arba tos pačios lyties asmenų meilės. Bet neištikimybė vis dar laikoma atomine dykra, į kurią jokiu būdu nevalia įžengti. Tiesą sakant, tyrimai rodo, kad visuomenė vis atlaidžiau vertina daugelį su lytiniais santykiais ir santuoka susijusių klausimų (poros vėliau tuokiasi, anksčiau skiriasi, renkasi nesusilaukti vaikų ar apskritai nesituokti), bet ėmė griežčiau smerkti palaidūnus. Kaip atskleidė JAV idėjų kalvės „Pew Research Centre“ 40-yje šalių vykdyta visuomenės nuomonės apžvalga, visame pasaulyje prasčiausiai vertinama neištikimybė. Nuo 1972 m. Čikagos universiteto atliekama visuotinė amerikiečių nuomonės apklausa rodo, kad XX a. aštuntąjį, devintąjį ir dešimtąjį dešimtmečius nugyvenę amerikiečiai yra labiau linkę tvirtinti, esą nedera užsiimti nesantuokiniu seksu. Lytinių santykių moralės ribas paprastai plečia jaunesniosios kartos, bet atrodo, kad neištikimybės klausimu jaunimas pritaria senoliams. Šiais gerokai pakantesniais laikais, kai tiek daug žmonių susitaikė su įvairiausių rūšių ir pobūdžių meile, svetimavimas tebėra nepriimtinas.

„Iš visų temų, susijusių su porų santykiais, neištikimybė kelia daugiausia baimės, paskalų ir susižavėjimo“, – tvirtina E. Perel. Anuomet, kai skyrybos laikytos gėdingomis, į meilės nuotykius įsivėlusios poros atrasdavo būdų įveikti šiuos sunkumus. Bet dabar gėdijami vyrai ir moterys, kurie bando susitaikyti su partnerio neištikimybe, užuot išspyrę jį gatvėn. Šis požiūris ypač gajus JAV, kur neištikimybė vertinama vien moraliniu aspektu. Pavyzdžiui, daugeliui Hillary Clinton kritikų atrodo, kad buvusios kandidatės į JAV prezidento pareigas pakantumas vyro paklydimams nepataisomai sutepė jos reputaciją, o ne išryškino gebėjimą iškelti poros stiprybę aukščiau sutuoktinio asmeninių silpnybių. Psichoterapeutė aiškina, kad tai kelia prieštaravimą, nes niekada anksčiau visuomenė nebuvo taip smarkiai linkusi svetimauti.

Patikimų statistinių duomenų dėl neištikimybės sunku rasti, nes nedaug kas nori atvirauti tokiomis temomis, be to, skiriasi sąvokų apibrėžtys. Vakarų šalyse vienaip ar kitaip svetimavę prisipažįsta 30–75 proc. vyrų ir 20–68 proc. moterų. Šiais laikais vis daugiau dailiosios lyties atstovių yra finansiškai nepriklausomos ir dirba ne namie, todėl neištikimų moterų ir vyrų atotrūkis sparčiai mažėja. „Joks kitas amoralus elgesys nėra taip visuotinai smerkiamas ir taip visuotinai praktikuojamas“, – sako E. Perel. Iš esmės, neištikimybės vengiame ir nemėgstame, bet vis tiek tai darome. Ir gana dažnai.

Joks kitas amoralus elgesys nėra taip visuotinai smerkiamas ir taip visuotinai praktikuojamas.

Iš visų Vakarų šalių JAV neištikimybė peikiama labiausiai ir jos padariniai skaudžiausi. „Jungtinių Valstijų gyventojai yra veidmainiai, – konstatuoja pašnekovė. – Jie svetimauja ne mažiau nei prancūzai, bet jaučiasi dėl to labiau nusikaltę.“ Santykių specialistė įsitikinusi: taip yra ne tik dėl puritoniško amerikiečių požiūrio į seksą ir apgaulę, bet ir dėl to, kad savikontrolės siekis neatsiejamas nuo nacionalinio etoso.

„Čia viskas perdedama, viskas yra pasaulinio garso, porcijos didžiulės, nuolat siekiama pertekliaus ir kontrolės. Belgijoje pietaujant nekalbama apie tai, ko nederėtų valgyti, nes esą tai kenksminga. Juk elgtis blogai yra malonu.“

E. Perel nori pakeisti požiūrį į neištikimybę. Jos nuomone, užuot manę, kad tai patologinis, nemoralus, visada traumuojantis ir griaunantis postūmis, turėtume suprasti, jog nesantuokiniai troškimai yra labai natūralūs ir kad meilės nuotykiai – itin (gal net neišvengiamai) žmogiški. „Turbūt galima diskutuoti, ar monogamija būdinga žmogaus prigimčiai, bet dėl polinkio nusidėti abejonių nekyla, – aiškina santykių specialistė. – Kartais svetimauja net laimingi žmonės.“

Jei norime kurti ilgalaikius santykius, gali tekti kaip Sethui pažvelgti tikrovei į akis ir persvarstyti tokios partnerystės viziją bei toleruotinų ydų ribas. „Negalima sakyti, kad monogamija nepasiekiama, bet daugeliui tai per sunkus, o dar daugiau žmonių – net nepageidautinas uždavinys, – sako Sethas. – Visa esmė yra išsaugoti santykius, kurie tęstųsi ne vieną dešimtmetį. Esther labai padėjo mums tai suprasti.“

Retas gebėjimas diskutuoti apie aistrą

„Neištikimybė visada laikyta skausminga, bet šiandien ji „traumuoja“, – pasakoja E. Perel. – Mąstysena, kad „viskas yra melas ir nebežinau, kuo tikėti“, arba potrauminio streso sindromo diagnozė neištikimybės atvejais? Tai visiškai naujos sąvokos.“ Antverpeno prancūzakalbių žydų bendruomenėje užaugusios E. Perel akcentas toks žavus, kad dėmesį patrauktų net jos balsu skaitomos orų prognozės. Prabangiame Manhatano viešbutyje „Soho Grand“ kitapus gatvės nuo jos namų gurkšnodama lapinių kopūstų sultis ji aiškina, kodėl laikui bėgant ėmėme griežčiau vertinti svetimavimą.

„Taip yra dėl to, kad, be ištikimybės, nebeliko kuo apibrėžti santuoką. Šios nebereikia laukti norint pasimylėti, o susituokus nebūtina susilaukti vaikų. Net pati santuoka tapo nebūtina. Vienintelis dalykas, kuo ji išsiskiria iš kitų būsenų, yra tai, kad po daugelio metų seksualinių klajonių vieną dieną pasakai: „Radau tą vienintelį. Tu toks nepaprastas, kad nieko daugiau nebeieškosiu. Pažadu staiga tau tapti išskirtinai monogamiškas.“ Tačiau, kaip sako E. Perel, lytinės klajonės neparuošia žmogaus gyventi kitaip: „Senieji įpročiai niekur nedingsta. Meilė ir aistra nėra vienas ir tas pats.“

Specialistės kalbos apie lytinius santykius yra lyg gaivaus vėjo gūsis. Jos gebėjimas be išankstinės nuostatos diskutuoti apie malonumą ir aistrą ypač retas JAV, kur mokyklose pasisakoma už susilaikymą ir kur sekso tema greitai nukrypsta į nešvankybes arba virsta šventeiviškais pamokslais. Kalbėti jai padeda ir tai, kad 57-erių psichoterapeutė tebėra kerinčiai patraukli: ūkanotos žydros akys, šviesūs plaukai, žavi šypsena ir pasitikėjimą savimi demonstruojanti laikysena. Apsivilkusi stilingą gražiai krintantį bronzinės spalvos šilkinį drabužį, kuris puikiai dera prie vėlyvos vasaros įdegio, moteris sėdi praskėtusi kojas, palinkusi priekin, pasirėmusi alkūnėmis į šlaunis, švytuodama ryškiai raudona spalva nulakuotais rankų ir kojų nagais.

(Vyčio Snarskio pieš.)

„Esther yra vienas seksualiausių mano sutiktų žmonių, – pripažįsta Niujorko psichoterapeutė Lisa Thaler, po vienos konferencijos paprašiusi kolegės ją konsultuoti. – Žavi jos mąstysena ir laikysena.“ Tokias tiesas, kaip „gerais meilužiais ne gimstama, o tampama“, E. Perel žeria su viliojančiu pasitikėjimu savimi, todėl jos žodžiais tikrai nesunku įtikėti. Kitaip nei praeityje išgarsėję lytinių santykių terapeutai, pavyzdžiui, motiniška dr. Ruth Westheimer, ji, regis, išmano apie seksą ne tik teoriškai, bet ir praktiškai.

Konsultuojamoms šeimoms imponuoja ir tai, kad E. Perel jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvena su sutuoktiniu Jacku Saulu, amerikiečiu psichoterapeutu ir Niujorko universiteto Tarptautinės traumų tyrimų programos vadovu. Pora susitiko jiedviem studijuojant Kembridže, Masačusetso valstijoje. „Mano vyras tiria skausmą, o aš – malonumą. Šios dvi sritys glaudžiai susijusios“, – rašo ji knygoje „Poravimasis nelaisvėje“. Šeima užaugino du sūnus – jie jau įkopė į trečiąją gyvenimo dešimtį. Bet paprastai E. Perel vengia kalbėti apie asmeninį gyvenimą ir pareiškia, kad nelaiko savęs pavyzdžiu. „Ilgalaikiškumas nėra santykių sėkmės rodiklis. Galbūt mano šeiminis gyvenimas ir pasirinkimai tinka man, bet aš jų niekam nesiūlau. Yra daugybė priežasčių, kodėl gyvenu su šiuo žmogumi, bet galima surasti antra tiek argumentų, kodėl turėtume išsiskirti.“

Mano vyras tiria skausmą, o aš – malonumą. Šios dvi sritys glaudžiai susijusios.

Santykių specialistams toks kuklumas nebūdingas, ypač šalyse, kur konsultacijos šia tema dažnai linksta į pamokslus ir kur manoma, kad panašius patarimus gali dalyti tik laimingoje santuokoje gyvenantys žmonės. Vis dėlto E. Perel paskuba išaiškinti, jog neprekiauja dogmomis, o tik diskutuoja apie šiuolaikines meilės mįsles: „Tai, kas tinka vienai porai, gali netikti kitai. Tikrai nemanau, kad esama universalių sprendimų.“

Daugelis žmonių, tarp jų nemažai santykių terapeutų, ypač JAV, mano, kad romantiški nuotykiai rodo pamatines pačios santuokos ydas. Bet E. Perel įsitikinimu, paskatos leistis klystkeliais yra gerokai sudėtingesnės. „Vartojimo ir teisių amžiuje neįmanoma pajusti pasitenkinimo“, – sako ji.

Galbūt ankstesnėms kartoms pavykdavo susitaikyti su pusėtinomis santuokomis ir abejotinos kokybės lytiniais santykiais. „Moters leisdavo vyrui pasinaudoti savo kūnu ir viskas trukdavo keturias minutes – maždaug tiek, kiek užtrunka išvirti kiaušinį.“ Bet dabartinėje kultūroje jaučiamės nusipelnę laimės, manome, kad turime į ją teisę. „Šiandien visi nori aistros, – aiškina E. Perel. – Kas yra aistra? Tai – norėjimas. Aš noriu. Tai – vartotojiškumo esmė.“ Santuokai tai visiškai nenaudinga, nes retai trokštame to, ką jau turime.

Šis požiūris nenaujas, kaip liudija nesuskaičiuojami moterų žurnaluose spausdinami straipsniai „365 būdai sugrąžinti santuokai aistrą“. Šiame kontekste santykių konsultantės darbai išsiskiria kiek kitokiu požiūriu į erotiką. Ji mano, kad neištikimybė retai būna sutelkta į lytinius santykius ar net į kitą asmenybę. Dažniau ja siekiama susigrąžinti „jausmą, kad esi gyvas, žaismingumo, smalsumo, savanaudiškumo kibirkštį“, t. y. visus tuos jausmus, kuriuos santuokoje ardo laikas ir kasdienybė. E. Perel aiškina, kad būdami neištikimi „dažniausiai ieškome ne kito žmogaus, o kito savęs“.

Kad ir kaip baisiai skambėtų, ne savo partnerio, o kitų žmonių troškimas yra iš esmės labai natūralus reiškinys. Biologė antropologė Helen Fisher tvirtina, jog svetimavimas paaiškinamas net evoliucijos kontekste, nes meilės nuotykiai leidžia vyrams paskleisti sėklą, o moterims paįvairinti savo genų komplektą ir sulaukti papildomos pagalbos. Tačiau tai, kas anksčiau toleruota kaip neišvengiama gyvenimo tikrovė, šiandien suvokiama kaip trauma. E. Perel nuomone, tai lemia ne tik mūsų lūkesčiai, kad išrinktasis sielos draugas kažkaip stebuklingai išpildys visus mūsų poreikius, bet ir viltis, jog jis mums padės įsitvirtinti nestabiliame egzistencinės vienatvės pasaulyje.

„Dar niekada asmeniniai santykiai nebuvo tokie svarbūs, juos narstydami ieškome atsakymų į aktualius gyvenimo klausimus, – tvirtina pašnekovė. – Anksčiau žmonės tikėjo Dievą, turėjo bendruomenę, gyveno su trimis artimųjų kartomis. O šiandien norime, kad visi mūsų ryšiai, tapatybės jausmas, atsakymai į svarbiausius klausimus sutilptų į bendravimą su partneriu ir vaikais.“ Jei mūsų partneriai iš esmės tapo tvirtove, saugančia nuo visų šiuolaikinio gyvenimo permainų, nenuostabu, kad neištikimybė destabilizuoja labiau nei ankstesniais laikais.

Vis dėlto, E. Perel nuomone, amerikiečiai neištikimybę vertina itin siaurai: „Daugeliui europiečių ji tėra yda, o ne tai, dėl ko verta griauti santuoką.“ Amerikiečiams atrodo, kad nesantuokiniai lytiniai santykiai yra nuodėmingi, jie skeptiškai žiūri į malonumą, todėl ir meilės nuotykius vertina kraštutiniu požiūriu: gerai arba blogai. „Čia yra persekiotojas ir auka, kitų pasirinkimų nelieka, – sako psichoterapeutė. – Taikoma nusikaltimo terminija. Manau, vien tai daug pasako.“

Abu E. Perel tėvai kilę iš didelių žydų šeimų, kurių neliko per Holokaustą. Aštuonis brolius ir seseris praradęs tėvas kalintas 14-oje nacių koncentracijos stovyklų. Jis išgelbėjo 60 žmonių vienos stovyklos virtuvėje drauge su bičiuliu sukūręs juodąją rinką. Motina regėjo 9 stovyklas, kur vienas po kito žuvo visi jos chasidų šeimos nariai. „Jei juodu būtų elgęsi kaip liepta, nebūtų išgyvenę, – pripažįsta pašnekovė. – Ne visada tai, kas mums sakoma, yra teisinga, o kartais taisyklės būna iškraipytos ir žiaurios. Šias tiesas įgijau su motinos pienu.“

E. Perel tvirtina, kad, norint suprasti ją ir jos darbus, būtina įsigilinti į tėvų istoriją. Bet ji pati tai pripažino tik atkreipusi dėmesį į seksualumą. Po visų tų koncentracijos stovyklų jos tėvai norėjo daugiau, nei tik būti išlikėliai, jie troško džiaugtis kiekviena gyvenimo diena. „Erotiškumą ėmiau suprasti ne pagal šiuolaikinę seksualumo apibrėžtį, o pagal mistinę sampratą, kurioje jis palaiko gyvybiškumą ir tampa mirties priešnuodžiu.“

Amerikiečiai porų konsultantai, kurių yra daugiau kaip 50 tūkst., retai kalba apie seksą. Daugelis daro prielaidą, kad, išsprendus emocines poros problemas, seksas pagerės savaime. „Terapeutai yra žmonės, o sekso tema daugelį asmenų verčia jaustis nejaukiai, todėl nenuostabu, kad dauguma konsultantų kalbėdami apie intymumą sutrinka“, – aiškina niujorkietis psichoterapeutas ir lytinių santykių konsultantas Ianas Kerneris.

„Kadangi porų terapeutai labai mažai mokomi apie seksualumą ir lytinių santykių įvairovę, dažnai visai nejučia į konsultacijas ima brautis jų socialiniai įsitikinimai“, – prideda Naujosios Meksikos valstijoje dirbantis psichoterapeutas Davidas Ley, rengiantis seminarus seksualumo tema psichinės sveikatos konsultantams visoje šalyje. O lytinių santykių terapeutai paprastai turi reikalų su medicininiais ir patologiniais lytinės funkcijos sutrikimais. Taigi, poroms, norinčioms pasikalbėti apie išblėsusią aistrą arba nemonogamiškų santykių potraukį, dažnai sunku surasti tinkamą konsultantą. Kalbant apie neištikimybę, didžiojoje dalyje amerikinės terapinės literatūros daugiausia dėmesio skiriama nuskriaustojo partnerio poreikiams ir smerkiamas svetimautojas.

Jei kelis dešimtmečius neprisileidžiate partnerio ir tuomet jis ima svetimauti, ar dėl to tampate auka? Santuokos auka ne visada yra svetimavimo auka.

E. Perel mąsto kitaip. Ji ne tik kalbasi su klientais apie seksą ir primena apie lytinės aistros svarbą santykiams, bet ir mano, kad neištikimybė – sudėtingas klausimas be aiškaus piktadario ar aukos: „Išdavystė reiškiasi įvairiai. Jei kelis dešimtmečius neprisileidžiate partnerio ir tuomet jis ima svetimauti, ar dėl to tampate auka? Santuokos auka ne visada yra svetimavimo auka.“

Užuot vertinusi neištikimybę kaip traumuojantį skausmą, kurį vienas partneris gėdingai sukėlė kitam, psichoterapeutė prašo papasakoti, kodėl žmogus apskritai žengė tą žingsnį. „Prieš patardama liautis, noriu išsiaiškinti: ką jums tai reiškia? Kiek esate apkerėtas? Koks jūsų vaidmuo šiame romane?“ Užuot baudusi už savanaudiškumą, trūkumus, savitvardos stoką, E. Perel nori suprasti, dėl ko jie tai padarė, ko ieškojo ir kodėl jautėsi turį svetimauti, siekdami to tikslo.

„Sakoma, kad bandymas gilintis į klausimą veda prie moralinio reliatyvizmo. Bet darbas su neištikimybe – tai pastangos spręsti egzistencines dilemas, susijusias su įsipareigojimais, atsidavimu, ištikimybe ir meile.“ Terapeutė priduria, kad kartais, jei pavyksta paskatinti porą užduoti tinkamus klausimus ir paieškoti atsakymų, neištikimybės krizė gali padėti jiems pasikalbėti apie lytinus santykius bei intymumą ir suartėti.

Toks požiūris sulaukia ir kritikos. „Svetimavimas yra pažeidimas. Kai padarai ką nors, kas griauna kito žmogaus gerovę, tai nėra neutralu, tai – nesąžininga, tai – ne meilė, – tikina Konektikuto valstijoje dirbanti psichologė Janis Abrahms Spring, parašiusi populiarią knygą „Po romano“ („After the Affair“), kurioje viena pirmųjų įvardijo neištikimybę kaip psichologinę traumą. – Mano tekstai patraukė skaitytojų dėmesį dėl to, kad juose gilinamasi į nuskriaustosios šalies jausmus, leidžiama jai išsivaduoti iš pamišimo ir vienatvės. Esther ir kiti terapeutai, norėdami sumažinti skausmą, verčia pacientą dar kartą išgyventi tą traumą.“

Kiti kritikuoja E. Perel nuomonę, kad mylinčioms poroms kartais sunku palaikyti aistrą. Žmonių santykių prieraišumo teorijos šalininkai tvirtina, esą poreikis kurti saugius ryšius su kitais yra pamatinis, ir tik jausdamiesi saugiai pasiekiame emocinį ir erotinį pasitenkinimą. „Monogamiški santykiai yra nelaisvės priešingybė, – sako Otavoje įsikūrusi klinikinė psichologė ir porų santykių terapeutė Sue Johnson. – O saugus prieraišumas neabejotinai trukdo apgaudinėti. Teiginys, kad laimingai susituokę asmenys ieško meilės nuotykių, yra pramanas. Žmonės svetimauja, kai jaučiasi vieniši, nes nepavyksta susisieti su partneriu. Tuomet jie linksta prie jaudinančių, o ne ilgalaikių santykių.“

Garsus amerikietis psichologas ir mokslininkas Johnas Gottmanas, tiriantis santuokos ir tėvystės temas, atsiuntė man el. laišką, kuriame smerkia E. Perel, nes ši „stokoja klinikinio jautrumo, todėl jos spėjimai apie žmones beveik visada netaiklūs“. Kaip pavyzdį jis pateikė profesionalų susirinkime kolegės pristatytą vaizdo įrašą, kuriame ji bendrauja su pora po neištikimybės. „Ji paprašė įskaudintą žmoną įsijausti į sutuoktinio kailį, kaip jis didžiuojasi gebėjimu lytiškai patenkinti meilės nuotykio partnerę. „Nagi, – paragino ji. – Patvirtinkite, kokiu puikiu meilužiu kitai moteriai save laiko jūsų svetimaujantis vyras.“ Mums pasirodė, kad tai ne tik klaidinga, bet ir neetiška, užgaulu. Taigi, ji klysta. Iš esmės dėl visko, ką sako.“

Santykių laikrodinės bombos

E. Perel ne vienintelė daro prielaidą, kad mus neretai valdo prieštaringi postūmiai. Apie tai kalbėjo tokie psichologai kaip Stephenas Mitchellas ir Davidas Schnarchas. Evoliucijos antropologai, pavyzdžiui, H. Fisher, irgi mano, jog žmonės gali jausti didelį prieraišumą vienam partneriui, stiprią romantišką meilę kitam asmeniui ir trokšti aistringų lytinių santykių su keliais kitais žmonėmis. „Turime ne vieną, o daug pamatinių žmogiškų poreikių“, – aiškina E. Perel. Arba, kaip sykį apie savo lytinį potraukį pasakė rašytojas Kingsley Amisas: „50 metų jaučiausi, lyg būčiau sukaustytas grandine su idiotu.“

Bet E. Perel žavesys padėjo išpopuliarinti šią nuomonę. Ji tapo daugelio savo profesijos atstovų mokytoja. Mudviem susitikus jos kabinete Penktojoje aveniu virš Manhatano sekso muziejaus (koks sutapimas!), ji ką tik buvo baigusi pokalbį su devyniais žinomais terapeutais, kurie kreipėsi į ją patarimų. Tądien tai buvo jau antrasis kasmėnesinis susitikimas su santykių konsultantais. Vėliau ji prisijungs prie „Skype“ pakonsultuoti Izraelio psichologų: hebrajų kalba yra viena iš devynių, kuriomis ji geba nepriekaištingai susišnekėti.

„Esther neutralizuoja ilgalaikiuose santykiuose tiksinčias laikrodines bombas, – sako amerikietis žinovas Danas Savage’as, pirmasis pavartojęs „beveik monogamiškų“ santykių terminą ir rašantis tarptautinėje santykių ir sekso konsultavimo skiltyje „Žiauri meilė“ („Savage Love“). – Svetimavimą apibrėžiame kaip santykius griaunantį įvykį, o paskui stovime krapštydami nosį ir stebimės, kodėl taip greitai byra santuokos.“ D. Savage’as prideda, kad skleisti E. Perel žinią neabejotinai padeda jos aura. „Kai sakau, kad galbūt nereikėtų draskyti širdies ir žudytis, jei per 50 metų santuokos buvo vienas kitas romanas, mane išvadina gėjumi, kuris nenulaiko kelnėse savo aistros. O kai šią poziciją dėsto ji, visi regi ištekėjusią moterį, kuri konsultuoja ir bando išsaugoti santykius. Aš ja žaviuosi. Manau, ji yra geniali ir nepaprastai įžvalgi.“

(Vyčio Snarskio pieš.)

Ar jos metodai veiksmingi? Sunku neužduoti šio klausimo, bet dar kebliau į jį atsakyti, nes šiame kontekste žodis „veiksmingi“ gali reikšti labai daug. E. Perel sako, kad kai kurios poros taip ir nesusitaiko su išdavyste. Neištikimybė gali tapti „juodąja bedugne, kuri įsiurbia abi šalis į nesibaigiantį kartėlio, keršto ir savigailos ratą“. Kiti pasinaudoja svetimavimu, norėdami paspartinti nepavykusių santykių griūtį. Bet daug metų stebėdama konsultuotas poras E. Perel išsiaiškino, kad toliau sėkmingai gyvena tie partneriai, kurie pasinaudoję klystkeliu imasi permainų. Terapeutė įspėja, jog visiškai normalu, kai po išdavystės žmonės ima tardyti, drausti, kruopščiai tikrinti telefono pranešimus ir banko kortelių išrašus, bet šie veiksmai nesumažina nerimo, kad partneris vėl nusuks į kairę. Tik nustoję knaisiotis niekingose smulkmenose ir pradėję iš tiesų domėtis, kodėl taip įvyko, partneriai gali suprasti, jų santykiai grindžiami tik monogamiškumu ar ryšių išskirtinumu.

„Galbūt esate tas, kuriam pavyks sukurti visą gyvenimą truksiančius monogamiškus santykius, bet verčiau nesitikėti to kaip lengvai pasiekiamos tobulybės, – sako Sethas. – Iš pradžių apie tai kalbėti labai baisu, tačiau šis procesas leidžia išsivaduoti iš neurozių ir užsitikrinti saugumą. Ironiška tai, kad neištikimybė iš tiesų stabilizuoja santykius. Partneris mano: „O Dieve, kur dar rasiu tokią antrąją pusę, su kuria galėsiu jaustis taip saugiai, kad net nuklydęs į šalį visada galėčiau grįžti?“ Tai tampa dar viena priežastimi toliau gyventi drauge.“

2013 m. E. Perel gavo JAV pilietybę, bet išliko pašalietė: Antverpene ji – žydė, Izraelyje, kur studijavo, – belgė, o JAV – europietė. Šis kosmopolitiškumas ir kalbų mokėjimas prideda svorio jos teiginiams apie visuotinai būdingus potraukius ir vietinius ypatumus. Jau daugiau kaip dvidešimtmetį su E. Perel draugaujantis Marcelo Bronsteinas prisimena, kaip prieš kelerius metus mažame Čilės paplūdimio miestelyje užsukęs į ispanišką knygyną pastebėjo užrašą: „Atsiprašome, bet knygos „Poravimasis nelaisvėje“ nebeturime.“ „Pamaniau: ką gi ši belgė gali pasakyti Čilės gyventojams? Lyg matytų visoms kultūroms būdingus žmonijos dėsnius.“

Šeši žingsniai, septyni žingsniai. Neduokdie, bus daugiau nei septyni! Bet juk šiuolaikinės meilės dilema sudėtinga. Penkiais žingsniais jos neįminsi!

Atrodo, E. Perel užsienietės statusas taip pat leidžia jai sakyti tai, apie ką vietiniai nedrįsta prabilti. Kartais ji negailestingai pašiepia bendrapiliečius amerikiečius ir naivų jų įsitikinimą, kad viską galima išspręsti. Ji aiškina, esą Prancūzijoje „sumanios knygos yra genialiai sudėtingos. Kuo sumanesnė knyga, tuo sunkiau ją suprasti. O čia gebama viską supaprastinti. Šeši žingsniai, septyni žingsniai. Neduokdie, bus daugiau nei septyni! Bet juk šiuolaikinės meilės dilema sudėtinga. Penkiais žingsniais jos neįminsi!“

Neabejotinai prireiks laiko, kol amerikiečiai sušvelnins savo poziciją dėl neištikimybės. Sethas pripažįsta retai kalbantis apie savo „beveik monogamiškus“ santykius, nes „tai neliečiama tema“. Bet sako, jog atsivėrę bent jau pažangesniems draugams „esame laikomi kone didvyriais, įkvėpimu žmonėms, kurie mąsto panašiai ar bent tuo domisi“. Žmones dažnai ramina tai, kad juodu su sužadėtine palaiko gerus santykius ir „netapo keista hipių porele. Atrodo, jie džiaugiasi matydami, jog tai įmanoma.“

Tai nesunku suprasti. Šalyje, kur tiek nedaug pakantumo žmogiškoms silpnybėms, kur siekiant tobulumo dažniau patiriamas ne pasitenkinimas, o gėda, E. Perel žinia guodžia. Anot jos, net geriausiuose santykiuose neverta ieškoti tobulybės: „Puikūs santykiai yra netobuli santykiai.“

© 2017 „The Economist Newspaper Limited“. Visos teisės saugomos. Išversta iš žurnalo 1843 pagal IQ suteiktą licenciją. Originalų straipsnį anglų kalba galite rasti www.1843magazine.com.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų