Neišsprendžiama lygtis

Neišsprendžiama lygtis

Džuljetos vaidmuo Vincenzo Bellini kūrinyje „Kapulečiai ir Montekiai“ – reikšmingas įvykis sopranui Viktorijai Miškūnaitei: juo solistė debiutuos bel canto operoje. Apie naujus iššūkius prieš premjerą su dainininke kalbėjosi IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

– Mūsų pokalbio metu iki premjeros liko maždaug trys savaitės. Kiek jums jau pasidavė šis vaidmuo?

– Paprastai visi personažai auga ir keičiasi kartu su manimi, todėl jau kelintąsyk dainuodama tą patį spektaklį scenoje būnu vis kitokia. Niekada nėra baigtinio varianto. Žinoma, į premjerą einu suformavusi personažą, sakykim, didžioji jo psichomatricos dalis yra labai aiški ir konkreti, kaip ir asmenybės charakteris, tačiau visada palieku erdvės interpretacijai, kad vaidmuo išliktų gyvas, spindintis ir „traškus“. Juk ir gyvenime visko nutinka – neretai žmonės pasielgia netikėtai, nustebina ne tik aplinkinius, bet ir save.

Kalbant konkrečiai apie Džuljetą, man patinka, kad režisierius neakcentuoja jos amžiaus – jam tai ne taip svarbu kiek pati drama, jos herojų tarpusavio santykiai. Tai daug ką keičia. Kai nesi ribojamas personažo amžiaus, gali drąsiai dėti visą save į siužetą, ir vaidmuo kuriasi tarsi savaime. Tačiau manau, kad iki premjeros su Vincentu (režisierius V. Boussard’as – IQ past.) dar prisigalvosime daug įdomių dalykų, tad mano tikrąją Džuljetą ne tik žiūrovai, bet ir kolegos pamatys tik per pirmą spektaklį.

– Operos pristatyme pabrėžiama, kad siužetas – tai ne W. Shakespeare’o „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Bet kertiniai akmenys turbūt tie patys? Koks, jūsų akimis, didžiausias V. Bellini pasakojimo ir W. Shakespeare’o pjesės skirtumas?

– Taip, abiejų kūrinių ištakos tos pačios – antikinė istorija apie dviejų paauglių, kurių šeimos yra mirtinos priešės, meilę. Tais laikais turbūt tai buvo itin aktuali tema, todėl tikrai ne vienas rašytojas ar libretistas šį pasakojimą ryždavosi aprašyti savaip, įpinti naujų personažų ar netikėtų siužeto posūkių. Įdomu tai, kad tiek W. Shakespeare’o, tiek V. Bellini operos libreto archetipinių herojų užuomazgos aptinkamos jau net romėnų poeto Ovidijaus „Metamorfozėse“, kur analogiškai aprašoma nelaiminga Piramo ir Tisbės meilė, o Kapulečių ir Montekių pavardės minimos italų viduramžių poeto Dante’s „Dieviškojoje komedijoje“. Todėl kartais pagalvoju, kad veikiausiai tai buvo tikra istorija, tokia nekasdieniška ir paveiki, jog išgarsėjo visoje šalyje. Kažkas pirmas ją aprašė, o vėliau ji tapo populiaria legenda. Kadangi žmonės ta istorija nepaprastai žavėjosi, kūrėjai ėmėsi darbo ir įamžino ją literatūroje bei mene.

W. Shakespeare’as bene labiausiai išplėtojo šį pasakojimą: sugalvojo naujų personažų ir sukūrė vos ne detektyvinę Tebaldo ir Merkucijaus liniją. V. Bellini operos libretas kur kas paprastesnis, tėra penki pagrindiniai vaidmenys. Dėmesys, kaip leidžia numanyti ir pats veikalo pavadinimas, labiau sutelktas į dviejų šeimų tragediją nei į meilės istorijos romantizavimą. Italams šeima yra pati didžiausia vertybė, tad tėvų bei mylimo žmogaus konfrontacija – kaip neišsprendžiama lygtis, ir tarsi vienintelė objektyvi išeitis yra mirtis.

– Kuo jums kaip solistei įdomi ši opera ir Džuljetos vaidmuo?

– Šią operą, kaip ir bet kurią kitą, pirmiausia vertinu ne pagal istoriją, o pagal muzikinę epochą, stilių, faktūrą. Susitikimas su V. Bellini šį kartą man yra išties išskirtinis įvykis – tai bus mano debiutas bel canto operoje. Iki šiol vis pavykdavo „prašokti“ šį dainavimo stilių, todėl pradžioje, vos paėmusi „Kapulečių ir Montekių“ klavyrą į rankas, jaučiausi lyg namų darbų neparuošusi mokinė, kurią po ilgo išsisukinėjimo staiga pirmą kartą pakvietė prie lentos. Bel canto dainavimo stilius operos pasaulyje laikomas etaloniniu, ir čia, kaip solistai juokauja, niekur nepasislėpsi. Verismo operos siužetas itin dinamiškas, daug veiksmo, didelė emocinė skalė, tirštas orkestras, dažnai žiūrovai taip įsukami į nuolat besikeičiančių scenų verpetą, kad nelabai atkreipia dėmesį į vokalą, jo kokybę. Dainavimas tokiose operose traktuojamas labiau kaip pagalbinė išraiškos priemonė. O bel canto operose balso tembras, solisto dainavimo meistriškumas yra pagrindinis akcentas. Taigi tikrai yra kur padirbėti.

Dėl šios priežasties pavasario pradžioje buvau išvykusi stažuotis į Italiją, tobulinti vokalo technikos ir įsisavinti man naujų bel canto principų. Turiu pripažinti, kad šis naujas patyrimas man kaip atlikėjai atvėrė daug dar niekada nenaudotų išteklių. Iki šiol scenoje labiau kliaudavausi savo intuicija bei aktoriniais sugebėjimais, dabar atradau, kad ir vien balsu galiu daug papasakoti. Šis pastatymas man yra nepaprastai įdomi patirtis. Tai neabejotinas kokybinis šuolis aukštyn, ir mane nepaprastai džiugina, įkvepia ieškoti naujų savo balso, kūno galimybių. Man taip smalsu!

– Romeo partija parašyta mecosopranui, naujame Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) pastatyme jį dainuos Eglė Šidlauskaitė. Kokių spalvų jūsų ir kolegės kuriamam Džuljetos ir Romeo duetui suteikia faktas, kad scenoje jūsų partnerė bus moteris?

– Oi, čia sudėtinga (juokiasi). Niekada nebuvau su tokiu faktu susidūrusi, todėl iš tiesų man tai yra pakankamas aktorinio meistriškumo patikrinimas. Su Egle juokaujame, kad šiandieniame pasaulyje taip galima netgi iškelti opias seksualinių mažumų problemas, nes Tebaldą, Džuljetos sužadėtinį, dainuoja tenoras, taigi galima interpretuoti taip, kad Džuljeta atsisako tekėti už vyro, nes yra karštai įsimylėjusi moterį, ir dėl to šeimose kyla skandalas (juokiasi). Na, bet ši opera ne apie tai. V. Bellini parašė pagrindinę vyro partiją moters balsui todėl, kad tais laikais, pasirodo, vyrų balsai buvo ne tokie išlavinti, o kompozitorius norėjo lygiaverčių protagonistų. Šiame konkrečiame pastatyme Romeo ir Džuljeta labiau yra be galo artimi draugai, sielos sužadėtiniai, turintys bendrą tikslą – kartu pabėgti nuo visų, kurie nori juos išskirti. Tas bendras tikslas juos tarsi dar labiau sujungia ir sutvirtina. Todėl nebe taip svarbu, tai yra vyras ar moteris.

– Su režisieriumi V. Boussard’u LNOBT jau dirbote statydami „Manon“. Ar tai padės jums kuriant Džuljetos vaidmenį?

– Be jokios abejonės. Vincentas yra nuostabus žmogus ir fantastiškas režisierius. Niekam ne paslaptis, kad jis yra ypatinga asmenybė mano gyvenime, juk būtent jis mane atvedė iki Auksinio scenos kryžiaus už Manon vaidmenį. Esu jam nepaprastai dėkinga ir laiminga, kad vėl galime dirbti drauge. Tai stebuklinga patirtis. Daugybei solistų nėra didelio skirtumo, su kuo dirbti, jie gali dainuoti su bet kuo, prisitaikyti prie įvairių darbo sąlygų.

Prisipažinsiu, esu jautri atlikėja, tas mano jautrumas vienu metu man yra ir Dievo palaiminimas, ir prakeiksmas. Viena vertus, galiu iki nanodalelių išjausti muziką, iki begalybės ieškoti subtilybių, vaidmens daugiasluoksniškumo, tačiau kūrybiniame procese tampu atvira ir pažeidžiama. Todėl negaliu pakęsti visokių meno diletantų, apsimetėlių ir žmonių, kurie, neturėdami nieko bendro su menu savo širdyje, drįsta dirbti šį darbą. Man visada didžiulė šventė dirbti su bendraminčiais ir aukšto meninio lygio kūrėjais. Šiuo atveju pasisekė trigubai: šiame pastatyme dirba, kaip aš vadinu, švč. trejybė: režisierius V. Boussard’as, be galo talentingas jaunas ir žavus italų dirigentas Sesto Quatrini bei Auksinio scenos kryžiaus laureatas Gediminas Šeduikis, kuris yra režisieriaus asistentas. Ar gali būti dar labiau palankesnės sąlygos kūrybai?

– Scenoje jums įdomiau kurti herojės, kurios motyvus gerai supranti, vaidmenį ar, priešingai, lukštenti tą, kurios poelgiai, frazės, charakterio spalvos nesiduoda lengvai perprantami?

– Visaip būna. Žinoma, įdomiau kurti sau svetimus personažus, bet turiu pasakyti, kad kiekviename vaidmenyje gali rasti sau artimų bruožų. Galų gale, net jeigu nežinojai, kad jų turi, pasirodo, jog turi kažkur giliai užslėpęs. Iki šiol mano artimiausios herojės yra dvi – Manon ir Mimi. Nežinau, gal todėl, kad prasideda ta pačia raide kaip ir Miškūnaitė? O jei rimtai, tai Mimi, taip, kaip ją suprantu, yra artimiausias mano sielos atspindys, o Manon – galbūt tokia, kokia norėčiau būti. Bet kuriuo atveju Džuljeta nei su viena, nei su kita neturi nieko bendro. Šiai herojei svarbus jos tėvo vaidmuo, o man tai – naujas rakursas. Tai suteikia jai vaikiškumo, mergaitiškumo atspalvių. Džuljeta – gerai išauklėta, paklusni dukrelė, todėl maištingasis Romeo jos gyvenime yra ir ilgai lauktas naujas impulsas, ir šeimos idilės griovėjas.

– Ar tai, kad šiandien esate LNOBT ir kuriate ryškiausius vaidmenis, kiek nors nulėmė ir sėkmė? O gal viskas – tik talento, darbo ir užsispyrimo rezultatas?

– Manau, kad sėkmė ir atkaklus, nuoširdus darbas pasiekimų trofėjus dalijasi perpus. Sėkmė svarbi sutinkant žmones, kurie tavimi tiki, tave skatina, palaiko, su kuriais augi ir tobulėji, o kartais jie tau atveria naujų galimybių, kito pasaulio duris. Daug lemia ir asmeninis gyvenimas – jei jis žydi, tuomet ir darbe viskas sekasi sklandžiau, sėkmingiau. Kai gyveni laimės pertekliuje, norisi ta vidine šviesa su visais dalytis, taigi aplinka, supantys žmonės skatina asmeninį vidinį švytėjimą, pasitikėjimą savimi, ir tai, be jokios abejonės, pritraukia sėkmę.

Kita vertus, daugybė mums duotų galimybių gali būti iššvaistyta veltui, jei nebūsi pastabus, nuovokus, organizuotas ir profesionalus. Pavyzdžiui, gali sutikti svarbių ir įtakingų žmonių, kurie galėtų pakreipti karjerą sėkminga linkme, tačiau jei būtent tą reikiamą akimirką pramiegosi ar nebūsi nepriekaištingai atlikęs namų darbų, net sėkmė nepadės. Už visa tai, kas šiandien esu, jaučiuosi dėkinga sau ir mane supantiems žmonėms. Net priešams esu dėkinga – be nuolatinės jų kritikos, be negailestingo murdymo ir asmenybės laužymo nebūčiau taip ryžtingai ir atkakliai siekusi tobulumo. Jie buvo ir yra mano amžinasis variklis, kurs suteikia energijos eiti pirmyn.

– Ar pasukusi profesionaliojo meno keliu jaučiate didžiulį alkį visiškai realizuoti save, sudainuoti kuo daugiau kūrinių, dalyvauti kuo daugiau kokybiškų pastatymų? Kaip tokiu atveju išlaviruoti tarp didžiulio noro dirbti ir poreikio nenualinti savęs, surasti laiko ne tik garsui, bet ir pauzei?

– Neturiu tikslo sudainuoti kuo daugiau kūrinių. Viską darau iš širdies ir begalinės meilės muzikai, scenai. Man nėra skirtumo, visą gyvenimą dainuosiu vieną vaidmenį ar šimtą. Esmė – kaip. Kol dar turiu ką tobulinti, o tikiu, taip bus visą gyvenimą, man įdomu tiesiog dailinti ir dar labiau gilintis į jau sukurtus vaidmenis. Muzika neišsemiama kaip vandenynas, kurio net 95 proc. dar neištyrinėta. Kita vertus, nemėgstu per ilgai užsisėdėti vienoje vietoje, tad kurti naujus vaidmenis man gyvybiškai būtina. Idealiausiu atveju norėčiau dirbti ne repertuariniame, o premjeriniame teatre, tokiame kaip Belgijos „La Monnaie“, kur mėnesį statoma nauja opera, tuo metu scenoje rodomas baletas, o kitą mėnesį vyksta tik premjeriniai operos spektakliai, 10–15 per mėnesį. Tada baleto trupė rengia naują premjerą ir t. t. Tokia logiška ir natūrali darbo rotacija mane žavi ir įkvepia. Ilgai dirbant prie vienos operos ar vaidmens yra pakankamai laiko įsigilinti, išieškoti detalių, spalvų, galima išgauti maksimalią meno kokybę. Tačiau aš, kaip ir visi, turiu svajonių – labai laukiu, kada galėsiu padainuoti Tatjaną ir ypač Čio Čio San – šie abu vaidmenys mano širdyje jau metų metus išnešioti, ir tikiu, kad netrukus gims nauju debiutu.

– Pastaruoju metu nemažai laiko praleidžiate Italijoje. Kokie darbai ten nuvedė? Ar savo profesinę ateitį siejate su užsienio scenomis?

– Ten nuvykau į Rodolfo Celletti „Belcanto“ akademiją mokytis dainuoti bel canto ir ruošti Džuljetos vaidmens. Po kelių pamokų Paolo Grassi fondo direktorius man pasiūlė dalyvauti jų rengiamame vasaros Valle d’Itria operos festivalyje ir atlikti pagrindinį Markizės vaidmenį ankstyvojoje G. Verdi operoje „Karalius vienai dienai“. Taigi iškart po „Kapulečių ir Montekių“ premjerų skrendu į Italiją ir būsiu ten iki pat rugpjūčio pradžios. Labai laukiu šios kelionės, nes per dvi savaites turėsiu galutinai įsisavinti ir įtvirtinti bel canto žinias bei įgytus įgūdžius, o paskui žiūrėsim, kaip bus.

V. Bellini opera „Kapulečiai ir Montekiai“, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (A. Vienuolio g. 1, Vilnius), premjera birželio 9 ir 11 d.

———

V. Miškūnaitė

Studijavo dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, doc. Astos Krikščiūnaitės klasėje.
Stažavosi Valstybinės Štutgarto muzikos ir atlikimo meno aukštosios mokyklos operos studijoje, dalyvavo meistriškumo kursuose Italijoje, Šveicarijoje.
2012 m. gruodžio 31 d. debiutavo LNOBT Rozalindos vaidmeniu J. Strausso „Šikšnosparnio“ premjeroje.
Nuo 2015 m. rudens – LNOBT solistė. Parengti vaidmenys: Manon (J. Massenet „Manon“), Mikaela (G. Bizet „Karmen“), Violeta (G. Verdi „Traviata“), Miuzetė (G. Puccini „Bohema“), Elizabetė (G. Verdi „Don Karlas“) ir kt.
2015 m. už Manon vaidmenį LNOBT išrinkta Metų operos soliste.
2016 m. pelnė Auksinį scenos kryžių.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų