M. Lukošaitis, iš serijos „Kompozicijos“, 2016 m.

Naujoje „Vartų“ parodoje – susapnuotoji Japonija

Naujoje „Vartų“ parodoje – susapnuotoji Japonija

Naują sezoną sostinės galerija „Vartai“ pradeda dviejų parodų atidarymu. Mindaugas Lukošaitis rugsėjo 8 d. atidaromoje parodoje „Vaizduotė. Kompozicija. Sapnas“ pristatys piešinius iš naujausių serijų „Sapnavau Japoniją“ ir „Kompozicijos“. Belgų menininkas Tomas van Houtryve parodoje „Žydro dangaus dienos“ pristatys bepiločiais orlaiviais vykdomus karinius veiksmus dokumentuojančius vaizdus, užfiksuotus iš oro.

M. Lukošaičio piešimo pojūtį formavo ir jam aiškią įtaką darė tušo liejimo tradicija. Laisva linija piešti didesnio formato piešiniai – tarsi duoklė rytietiškai tradicijai. Piešinių serijoje „Sapnavau Japoniją“ M. Lukošaitis sau neįprastu formatu duoda valią laisvam rankos judesiui, iš kurio ir atsiranda susapnuotos Japonijos vaizdiniai. Nepaisant sodrumo, kaip ir kiti parodos piešiniai, jie artikuliuoja ne kylantį triukšmą, bet, priešingai, – spengiančią tylą.

Seriją „Kompozicijos“ sudaro 20 tušu pieštų darbų, kuriuose M. Lukošaitis nesustodamas piešia architektonines nyksmo arabeskas ir pieštuku išlandžioja kiekvieno sunaikinto namo, užverstos gatvės, mirusio miesto landas, plyšius, ertmes ir juodumas. Grafitu menininkas aštrina nuolaužų ašmenis ir matuoja jų dydžius. Piešimas jam tampa nuolatinio būdravimo būsena, nužmogėjimo liudijimu ir kaltinimo aktu. Dar daugiau – atsiribojimo, stebėjimo ir blogio meditacijos forma. Tai yra žvilgsnis iš anapusybės, iš ateities, kuri taip pat jau užversta griuvėsiais.

T. van Houtryve paroda primins apie 2012-ųjų spalio įvykį, kai bepiločio orlaivio atakos metu Šiaurės Pakistane prie savo namų žuvo 67 m. moteris. Po metų JAV Kongreso komisijos svarstyme Vašingtone šios moters trylikametis anūkas Zubairas Rehmanas davė parodymus įstatymų leidėjų grupei. Per sprogimą skeveldrų sužeistas berniukas pareiškė: „Nebemėgstu žydro dangaus. Tiesą sakant, dabar man patinka pilkas dangus. Sparnuotosios raketos neskraido, kai dangus pilkas.“

Anot bepiločių orlaivių antskrydžių atvejus tiriančių žurnalistų, Z. Rehmano močiutė yra viena iš kelių tūkstančių žmonių, nužudytų per JAV surengtas slaptas bepiločių orlaivių atakas nuo 2004 m. Nors gyvename labiausiai informacijos sklaidos priemonių susaistytame amžiuje žmonijos istorijoje, visuomenės beveik nepasiekia bepiločių orlaivių karo ir jo aukų vaizdai.

Reaguodamas į tai, menininkas T. van Houtryve nusprendė pritaisyti fotoaparatą prie mažos skraidyklės ir keliauti per Ameriką fotografuodamas tokius pat susibūrimus, kokie vyko per sparnuotų raketų sprogimus Pakistane ar Jemene – vestuves, laidotuves, grupines maldas arba mankštas. Jis sudarė iš dangaus stebimų „taikinių“ sąrašus skaitydamas šimtus pranešimų apie bepiločių orlaivių atakas. Jis taip pat skraidino savo kamerą virš vietų, kuriose skraidyklės naudojamos Amerikoje mažiau mirtinais tikslais – kalėjimų, naftos telkinių bei JAV ir Meksikos sienos.

Pats menininkas sako: „Kurdamas šiuos atvaizdus siekiu atkreipti dėmesį į besikeičiančią asmeninio privatumo, sekimo ir šiuolaikinio karo prigimtį. Anot Albert’o Camus, valdžia neturi sąžinės – kartais ji turi politinį kursą, bet tik tiek. Daugeliu prasmių, bepiločiai orlaiviai, ypač naudojami kariuomenės, geriausiai iliustruoja politiką be sąžinės ir empatijos. Kai dangus užsipildo skraidyklėmis, mes turėtume pasvarstyti, kaip ši technologija bus naudojama ir patiriama. Ar kada nors jų vaizdas virš mūsų galvų taps toks pat įprastas, kaip lėktuvo ar paukščio? Ar, priešingai, žmonės pradės trokšti pilko dangaus, kaip Zubairas Rehmanas?”.

Abi parodos galerijoje veiks iki spalio 13 d.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų