(Raimondo Urbakavičiaus nuotr.)

Modernizmas ir etno

Modernizmas ir etno

Mansardinis netradicinio plano butas sostinės Naujamiesčio rajone – tiek informacijos jau pakanka susidaryti išankstiniam įspūdžiui apie jo savitumą. Lauros Montvilaitės namuose viešinti Viktorija Vitkauskaitė įsitikina, kad nestandartinė erdvė visu žavesiu atsiskleidė sulaukusi nestandartinius sprendimus priimančios šeimininkės.

Dažnai mėgdavusi paganyti akis po nekilnojamojo turto tinklalapius ir pafantazuoti, kaip galėtų įrengti vieną ar kitą erdvę, vilnietė ir šį būstą aptiko per vieną tokį virtualų pasivaikščiojimą. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio – veikiau smalsumas pamatyti, kaip gyvai atrodo šie namai ir ką juose būtų galima įgyvendinti savaip.

Bet pro stoglangius srūvanti natūrali šviesa, ramybė, netipinis būsto planas ir kažkokia sunkiai nupasakojama, tačiau aiškiai juntama jo dvasia lėmė, kad ši vieta tapo L. Montvilaitės namais. Nors, kol į įsigytą būstą jau buvo galima kraustytis gyventi, prireikė nemažai laiko. Butas, įkurtas devintajame dešimtmetyje įrengtoje palėpėje, ir apdaila bei interjero elementais alsavo dar anų laikų dvasia. Todėl apsilankiusieji vos įsigytame pirkinyje L. Montvilaitei siūlė nesukti galvos nei dėl daugybės medinių lentelių, kuriomis iškaltos buto sienos, nei dėl įmantrių, veidrodžiais dekoruotų lubų – esą geriausia viską būtų išlupti, mesti lauk ir imtis gipskartonio. Tačiau naujoji savininkė į tai nusprendė pažiūrėti kitaip.

„Viena vertus, viską išlupti, išmesti ir įrengti iš naujo reikštų didžiules išlaidas. Be to, puikiai suprantu, kiek darbo, energijos, pastangų į šiuos namus įdėjo ankstesni šeimininkai“, – pasakojo ji. Todėl apvalė tik kai kuriuos perteklinius židinio elementus, statramsčius, ornamentuotose lubose atsisakė veidrodžių – o tuomet ir sienas, ir lubas uždažė balta spalva.

Kai kuriesi palengva, vis įsigyji vieną ar kitą daiktą ir taip pratęsi džiaugsmo namais procesą.

Originalus buto planas L. Montvilaitei patiko, tad čia didesnių pertvarkų ji nesiėmė. Pro laiptinės duris patenkama į nedidelį koridorių, iš kurio laiptais kylama tiesiai į šiuos namus. Svečiai pirmiausia įžengia į bendrą valgomojo ir svetainės zoną, kur vienas didžiausių akcentų – masyvus, puikiai iki šiol veikiantis židinys, kartais tampantis ir patiekalų kepimo vieta. Platus koridorius veda į privačias zonas – vonios bei tualeto kambarį (šiame išgriautos anksčiau zoną dalijusios pertvaros, siekiant patalpai suteikti didesnės erdvės įspūdį), jaukiai prie mansardinės sienos prisišliejusią virtuvę ir erdvų miegamąjį. Visa tai jungia vizualinės švaros ir lengvumo pojūtis; šį sustiprina ir tai, jog viršutiniame aukšte gyvenimo nepasiekia aplinkinių gatvių triukšmas, o ir pro langus atsiveria vien metų laikų keičiamas vaizdas į medžių viršūnes. L. Montvilaitė pasakoja, kad iš pradžių, patarta ir draugės interjero dizainerės, galvojo leistis į drąsesnius žaidimus koloritu, pavyzdžiui, išsaugoti tamsesnę lubų spalvą. „Tačiau matydama, kaip lėtai viskas ir taip vyksta, supratau, kad tam man tiesiog nepakaks kantrybės“, – nusijuokė vilnietė.

Kai remonto etapas baigėsi ir atėjo metas galvoti apie tolimesnius interjero akcentus, L. Montvilaitė savęs nespaudė visko įsirengti kuo greičiau. Ji sakė, kad ir dabar namų paveikslas nėra visiškai išbaigtas ar niekuomet nekisiantis: „Jeigu viską susiperki, susidėlioji ir įsikuri, džiaugsiesi mėnesį, du, ilgiausiai pusmetį. O kai kuriesi palengva, vis įsigyji vieną ar kitą daiktą ir taip pratęsi tą džiaugsmo procesą.“

Pora daiktų šiuose namuose liko dar iš ankstesnių šeimininkų gyvenimo etapo. Didžiulis veidrodis mediniais rėmais šalia židinio puikiai įsikomponavo ir į L. Montvilaitės namų viziją. O seną laikrodį su švytuokle – irgi buvusių gyventojų palikimą – ji padovanojo remontą dariusiam meistrui kaip padėką už sklandžiai atliktus darbus. Kai kas atkeliavo iš ankstesnio L. Montvilaitės biuro, šį tą rado rinktinius vintažinius baldus restauruojančiame ir parduodančiame tinklalapyje „Old-New“. Daugiausia dėmesio skyrė šviestuvams: jų paletė šiuose namuose varijuoja nuo subtiliai auksu žvilgančio klasikinio šviestuvo iki industrinio stiliaus toršero.

Tinklaraščio Strelkabelka.lt bendraautorė mėgsta ir moka savo namuose būti viena. Susikaupimo, ramybės dažniausiai čia neblaško net skambanti muzika. Kadangi L. Montvilaitei nereikia kasdien skubėti į biurą, namai jai – ir darbo vieta, kartais kaitaliojama su aplinkinėmis Naujamiesčio kavinėmis. Tačiau savo namuose vilnietė dažnai sulaukia ir svečių.

„Ne kartą tekę girdėti žmones kalbant, esą sovietmečiu tai buvo laiko bendrauti, iki paryčių diskutuoti virtuvėse, o dabar visi lekia ir neturi laiko. Bet aš to nepasakyčiau – mano kompanija atranda laiko ir vakarėliams, ir ilgiems pokalbiams iš anksto suplanuotomis ar spontaniškai iškylančiomis temomis. Pavyko suburti kokybišką, gilų bendravimą vertinančią draugiją, į kurią vis įsilieja ir naujų žmonių“, – pasakojo L. Montvilaitė. Bičiulius namuose mielai priimančiai vilnietei smagu pasivaikščioti po vintažo bei sendaikčių turgus, dairantis mielų, bet funkcionalių daiktų, tokių kaip vintažinis pietų servizas ar trapios taurelės. Šis tas, pavyzdžiui, masyvi krištolinė vaza, atkeliavo iš močiutės namų.

Aplink besidairanti akis iškart užčiuopia ir dar vieną šio būsto bruožą – lietuviškumą. L. Montvilaitė patvirtina, kad etnostilius jai patrauklus – kaip ir renesansą dabar išgyvenantis Mid-Century Modern. Jos namuose lietuviškumas skleidžiamas subtiliomis detalėmis – pačios rištais nedideliais šiaudų sodais, įspūdingu Nijolės Jurėnienės karpiniu (kuris, beje, yra maždaug to paties amžiaus kaip ir šie namai). Svetainės zonoje kabo nespalvotų senų šeimos portretų galerija, koridoriuje – įrėminti dovanų gauti atvirukai, reprodukcijos ir kruopščiai mamos kryželiu išsiuvinėtas natiurmortas. Meno kūriniai įkurti ir miegamajame – čia kabo du grafikės ir fotografės Daivos Kairevičiūtės originalūs darbai bei pora tos pačios menininkės kurtų atspaudų. Iš kūrinių žvelgiančios kairevičiūtiškos moterys sudėlioja paskutinius kambario estetikos akcentus. Nenuostabu, kad, kaip tinklaraštyje rašė L. Montvilaitė, kartais iš šios privačios erdvės, kurią juokaudama vadina buduaru, ji neišeina ir visą dieną.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų