Malonumas kurti namus

Malonumas kurti namus

Argentinos lietuvė Eva Valentinas savo namais vadino Buenos Aires, Vilnių, San Fransiską, Čikagą. Visuose miestuose jos pačios įrengti būstai buvo skirtingi, bet visus vienijo dėmesys estetikai ir reiklumas detalėms. Viktorija Vitkauskaitė svečiuojasi gyventi į Vilniaus senamiestį vėl grįžusios moters namuose.

Kiekviena erdvaus dviejų aukštų būsto kertelė – lyg savotiška mizanscena, kurioje baldai, šviestuvai, meno kūriniai, knygos, indai mezga stilingus dialogus. Kol fotografas juos vieną po kito mėgina įamžinti, pasikalbėti su E. Valentinas iš pradžių prisėdame prie pusapvalio stalo virtuvėje. Net ir šioje dažniausiai buities rutinos persmelktoje erdvėje žvilgsnis remiasi į sienas puošiančius paveikslus, ant siaurų lentynų eksponuojamą įspūdingą indų triptiką, ant stalo raudonuojančią keraminę arbūzo riekę. „Man labai svarbu perspektyva, – žvilgsnio trajektorijas palydi E. Valentinas pastaba. – Man svarbu, ką matai sėdėdamas fotelyje, o ką – ant kėdės, ką – pasukęs galvą į šalį. Apie tai galvodama įsirengiu namus, nors nesu jokia architektė, dizainerė ar dekoratorė ir į jas nepretenduoju.“

Jaukių, apie savininkės pomėgius ir laisvalaikį daug išduodančių namų dvasia kuria klaidingą įspūdį, kad šeimininkė čia gyvena seniai. Iš tiesų šį būstą ji įsigijo prieš mažiau nei metus, kai nusprendė grįžti gyventi į Lietuvą. E. Valentinas juokiasi, kad butą nusipirko jo net nemačiusi. Pastarąjį dešimtmetį ji gyveno Buenos Airėse, o prieš tai dvylika metų leido Vilniuje, tame pačiame name ir toje pačioje laiptinėje, kur yra ir dabar įsigytas butas. „Sugalvojusi grįžti parašiau šio buto savininkui, galbūt jis parduoda nuomojamą būstą. Kai viską sutarėme, jis nustebo: „Bet jūs net nematėte, ką perkate!“ Sakau, nesvarbu, bet aš žinau šį namą, šią laiptinę, man smagu grįžti į tą pačią vietą“, – prisimena E. Valentinas.

Didelių pokyčių į skverą ir senamiesčio stogus žvelgiančiame bute naujoji savininkė nesiėmė. Pakako tik išgriauti bendrąją patalpą į du kambarius dalijančią sieną ir taip suformuoti šviesią, erdvią svetainės ir valgomojo zoną, pakeisti medines grindis. Pavyzdžiui, ryškiaspalves grindų plyteles antrame aukšte esančiame vonios kambaryje pasvarsčiusi nusprendė palikti. „Taip pat labai, kaip mėgstu dekoruoti, nemėgstu statybų, todėl griovimo ir ardymo darbų stengiausi kiek įmanoma išvengti“, – prisipažįsta pašnekovė.

Nusipirktam būstui paversti suasmenintais namais pakako vos kelių mėnesių. E. Valentinas žodžiais, jai pasisekė ir su remonto meistrais, ir su baldininkais. Tolesnis dekoravimo ir erdvių formavimo etapas moters anaiptol nevargino, priešingai: pasak jos, kurti savo namus – didžiulis malonumas ir to ji nepatikėtų jokiam dizaineriui.

Lemiamas taškas 

Tokia pat lengvumo gaida lydi ir E. Valentinas pasakojimą, kaip ji nusprendė iš Buenos Airių  grįžti į Lietuvą. Argentinos sostinėje moteris

Galerija

gyveno San Telme – seniausiame miesto rajone, garsėjančiame įspūdingais antikvariatais. Iš šių į erdvų jos namą atkeliavo daug baldų, sietynų, įvairių interjero detalių. Tačiau vieną dieną dešimtmetį puoselėtą būstą su didžiule terasa moteris nusprendė parduoti.

Gyvenau ne viename pasaulio mieste, ir visur man buvo labai gerai. Bet visada prieinu tašką, kai atsibosta.

„Gyvenau ne viename pasaulio mieste, ir visur man buvo labai gerai. Bet visada prieinu tašką, kai atsibosta. Viskas padaryta, namuose nebėra ką kurti, viskas tampa per daug aišku, atsiranda rutina. Tada labai lengvai galiu viską išparduoti, atiduoti, padovanoti ir kraustytis kitur“, – sako pašnekovė.

Visgi nusprendusi parduoti didžiulį namą Buenos Airėse ji manė, kad procesas truks metus ar pusantrų. Tačiau vos įdėjusi skelbimą ir grįžusi į Lietuvą savo elektroninio pašto dėžutėje rado žinią apie atsiradusius pirkėjus. Teko skristi atgal ir vos per porą savaičių iškraustyti viską, kas per tiek metų buvo surinkta ir atidžiai sukomponuota 350 kvadratinių metrų ploto name. Kai kurie daiktai, pavyzdžiui, antikvariniai sietynai, su E. Valentinas grįžo į Lietuvą. Dauguma turimų paveikslų – taip pat: juos įsigijo dar anksčiau gyvendama Lietuvoje, todėl kai kurie kūriniai iš čia dešimtmečiui buvo iškeliavę į Argentiną, o dabar vėl parvežti į tėvynę. Kiti daiktai iš Buenos Airėse puoselėtų namų surado naujus šeimininkus.

„Neprisirišu prie daiktų. Man kurti namus atrodo panašus procesas, kaip statyti dekoracijas. Spektaklis baigėsi – viską išardai ir ruoši sceną naujam. Taip yra ir kalbant apie interjerus: žmogus auga, bręsta, kinta jo skonis, todėl keičiasi ir gyvenamoji erdvė“, – svarsto E. Valentinas.

Dvi stilistikos 

Naujųjų namų „scenografiją“ nulėmė dvi stilistikos – šiaurietiškoji ir argentinietiškoji. „Esame arčiau skandinaviško, šiaurinio stiliaus. Kita vertus, gimiau mieste, kur daug nuostabių antikvariatų. Todėl nutariau sujungti abu stilius: fotelius, krėslus, valgomojo baldus rinkausi šiuolaikinius, o vėliau visa tai apsupau šiltesnėmis antikvarinėmis detalėmis“, – pasakoja moteris.

Šią dviejų stilių koncepciją atspindi ir salonai, kuriuose E. Valentinas įsigijo daugiausia baldų ir interjero detalių: šiuolaikiškų interjero elementų ieškojo „Barcelona living“, o antikvarinių – sostinės salone „Brocante“. „Nuo Argentinos laikų liko tradicija kartą per savaitę apibėgti artimiausius antikvariatus“, – šypteli pašnekovė. Tačiau savo sukurtos stilistikos ji nelinkusi vadinti eklektika: „Man atrodo, kad Lietuvoje šiuo terminu dažnai piktnaudžiaujama. Kartais taip apibūdiname erdves, kuriose išdėstyti seni ir nauji daiktai, nors neišgauta vientisa stilistinė išraiška. Sena ir nauja turi derėti, bendrauti, sukurti harmonijos jausmą. Tada, mano nuomone, skirtingų stilių derinį galima vadinti eklektika.“

Daugybę stilingų antikvarinių ir modernių interjero elementų turinti E. Valentinas savo būsto siekė neperkrauti. Pasak jos, kiekvienas daiktas privalo turėti savo erdvę, kitaip jo nesimatys. Žvalgydamasi po namus ji pripažįsta, jog šie visiškai išbaigti ir naujiems baldams ar paveikslams vietos sunkiai rastųsi. Tačiau tai nereiškia, kad namų kūrimo nuotykiai šios moters gyvenime baigiasi ir kad šio būsto ji daugiau neiškeis į jokį kitą: „Tokių minčių niekada nėra. Galbūt kada nors ateity nutarsiu, kad man jau reikia likti vienoje vietoje, bet šiuo metu apie tai net negalvoju.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų